Roberto de Mattei. Desakralizuota Šv. Petro bazilika

Vaizdas, kurį visi prisimins ir sies su Jubiliejinių Gailestingumo metų atidarymu, bus ne kukli popiežiaus Pranciškaus vesta ceremonija gruodžio 8-osios rytą, bet pretenzingas spektaklis Fiat Lux: Nušviečiant mūsų bendrus namus, užbaigęs dieną šviesomis ir garsais užtvindydamas Šv. Petro baziliką.

Pasaulio banko grupės (World Bank Group) organizuoto šou metu milžiniški liūtai, tigrai ir leopardai „užsilipo“ ant Šv. Petro bazilikos, kuri buvo pastatyta anksčiau stovėjusio Nerono cirko, kuriame nuožmūs žvėrys ryjo krikščionis, vietoje. Dėl šviesų žaismo atrodė, kad Bazilika apsivertė aukštyn kojomis ar ištirpo vandenyje, kol žuvys ir jūrų vėžliai plaukiojo po jos fasadą, taip beveik suskystindami Bažnyčios struktūras, tarsi ji nebeturėtų jokio tvirtumo. Milžiniškos pelėdos ir keisti, sparnuoti, šviečiantys padarai suko ratus aplink Baziliką, kol budistai vienuoliai žygiuodami tarsi vaizdavo krikščionybei alternatyvų išganymo kelią. Nebuvo parodytas nei vienas religinis simbolis, nei viena užuomina į krikščionybę, Bažnyčia užleido kelią „nepriklausomai gamtai“.

Andrea Tornielli rašė, kad mums nereikėtų pykti, nes juk daug praėjusių amžių menininkų, kaip savo knygoje „Gyvūnai religiniame mene. Šv. Petro bazilika“ pažymi meno istorikas Sandro Barbagallo, yra įamžinę turtingą fauną aplink Šv. Petro kapą. Tačiau jei Šv. Petro bazilika yra „šventas zoologijos sodas“, kaip šios knygos autorius ją nepagarbiai apibūdina, taip yra ne todėl, kad gyvūnai, įamžinti Bazilikoje, yra uždaryti į tam tikrą šventą užtvarą, bet todėl, kad Bazilika yra pašventinta, t.y. paskirta transcendentiniam tikslui. Būtent tai yra svarba, kurią menas priskiria šiems gyvūnams.

Krikščionybėje gyvūnai nėra sudievinami, bet vertinami už savo tikslą tarnauti žmogui, kurį jiems suteikė Dievas. Psalmės pažymi: „Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai: visas avis ir jaučius, net lauko žvėris, padangių paukščius ir jūrų žuvis, ir visa, kas jūros takais plaukioja“ (Ps 8, 6-8). Žmogus Dievo buvo paskirtas būti kūrinijos valdovu, kurio link viskas turi būti nukreipta, kol to jis nenukreipia link Dievo, elgdamasis kaip visatos atstovas (Pr. 1, 26-27). Dievas yra galutinis visatos tikslas, bet tiesioginis fizinės visatos tikslas yra žmogus. „Tam tikra prasme, mes taip pat esame visų tvarinių tikslas“, patvirtina Šv. Tomas Akvinietis, nes „Dievas sukūrė visus tvarinius dėl žmogaus“.

Krikščioniškasis simbolizmas gyvūnams priskiria ir simbolinę svarbą. Krikšionybei rūpi ne gyvūnų nykimas ar jų gerovė, tačiau galutinė ir svarbiausia jų egzistencijos prasmė. Liūtas simbolizuoja jėgą, o avis - nuolankumą, ir visa tai tam, kad primintų mums apie skirtingų dorybių ir tobulumų, kuriuos tik vienas Dievas gali tobulai turėti, egzistavimą. Žemėje nuostabi kūrinijos hierarchija, užsibaigianti žmogumi, turi esmę, kuri yra išreikšta simbolių kalba.

Gamtosauga pristatoma kaip vizija pasaulio, kuris šią hierarchiją apverčia aukštyn kojomis, pašalindamas Dievą ir nukarūnuodamas žmogų. Žmogus čia visiškai sulyginamas su gamta, teigiant, kad juos sieja tarpusavio priklausomybė. Žmogus sulyginamas ne tik su gyvūnais, bet taip pat ir su mus supančiais negyvais aplinkos elementais: kalnais, upėmis, jūromis, kraštovaizdžiais, maisto grandinėmis ir ekosistema. Šios kosmologinės vizijos prielaida yra bet kokių ribų tarp žmogaus ir pasaulio sunaikinimas. Žemė su savo biosfera sudaro tam tikrą vieningą visumą ir tampa kažkuo daugiau nei vien „bendrais namais“ - ji pradeda atstoti dieviškumą.

Prieš 50 metų, kai baigėsi Antrasis Vatikano susirinkimas, išryškėjo dominuojanti to istorinio meto kryptis - „žmogaus kultas“, primestas Jacqueso Maritaino „integralaus humanizmo“ formulės. Tokio paties pavadinimo šio prancūzų filosofo knyga pasirodė dar 1936 metais, bet didžiausią savo įtaką padarė tada, kai vienas iš entuziastingiausių jos skaitytojų Giovani Battista Montini, vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi VI, siekė panaudoti ją kaip savo pontifikato orientyrą. 1965 metų gruodžio 7 d. savo Mišių homilijoje, Paulius VI priminė, kad Antrajame Vatikano susirinkime susidūrė „Dievo, tapusio žmogumi, religija“ bei „religija, kurioje žmogus padarė save Dievu“.

Praėjus penkiasdešimt metų mes stebime integralaus humanizmo virsmą integralia gamtosauga, Žmogaus teisių chartijos virsmą Gamtos teisių chartija. XVI amžiuje humanizmas antropocentrizmo vardu atmetė Viduramžių krikščioniškąją civilizaciją. Bandymas Žmogaus miestą pastatyti ant Dievo miesto griuvėsių XX amžiuje patyrė tragišką nesėkmę, taip pat ir bandymai integralaus humanizmo vardu sukrikščioninti antropocentrizmą prie nieko neprivedė.

Dabar žmogaus religija keičiama Žemės religija. Antropocentrizmas, kritikuotas dėl savo „nukrypimų“, keičiamas nauja ekocentristine vizija. Gender teorija, sunaikinanti bet kokį tapatumą ir esybę, taip pat įterpta į šią panteistinę ir egalitarinę perspektyvą.

[...]

Antonio Socci laikraštyje Libero apibūdino tai kaip „gnostinę, neo-pagonišką viziją su aiškia ideologine, anti-krikščioniška žinute“, pastebėdamas, jog „per Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę ant Šv. Petro bazilikos buvo pasirinkta švęsti Motiną Žemę vietoj Dievo Motinos tam, kad būtų propaguojama dominuojanti „klimato kaitos ir gamtosaugos“ ideologija, neo-pagoniška religija, remiama pasaulio galingųjų. Tai - dvasinis išniekinimas (nepamirškime, jog ta vieta yra krikščionybės kankinių vieta)“.

Alessandro Gnocchi dar prideda: „Taigi, ne IS išniekino krikščionybės širdį, ne sekuliarūs ekstremistai sužalojo katalikų centrą, ne įprasti šventvagiški menininkai. Nereikėjo nei patikromis ar metalo detektoriais blokuoti vandalų įėjimo į Dievo Tvirtovę: jie jau buvo jos viduje ir jau susprogdino vizualinę bombą šiltai ir jaukiai sėdėdami prie pultų savo kambarėlyje.“

[...]

Tarp visų vaizdų, rodytų ant Bazilikos sienų, nebuvo nei vieno, vaizduojančio mūsų Viešpatį ar Nekaltąją, nors tai buvo Jos iškilmė. Šv. Petro bazilika buvo panardinta į apsišaukėlišką sukilusio angelo Liuciferio, šio pasaulio kunigaikščio ir tamsos karaliaus, šviesą.

Žodžiai „dieviška šviesa“ nėra tik metafora. Tai - realybė, kaip realybė yra ir tamsa, šiandien apgaubusi pasaulį. Ir šį Kalėdų vakarą žmonija laukia akimirkos, kai naktis bus apšviesta kaip diena, ir kai išsipildys Fatimoje Nekaltosios duoti pažadai.

Versta iš Rorate Caeli