Petras Plumpa. Levo Karsavino svajonė

Iki 1922 m. Levą Karsaviną dera prisiminti ne tik todėl, kad jis per 20 metų dėstė Lietuvos aukštosiose mokyklose, bet ir įvertinant...


Iki 1922 m.

Levą Karsaviną dera prisiminti ne tik todėl, kad jis per 20 metų dėstė Lietuvos aukštosiose mokyklose, bet ir įvertinant jo mįslingą mąstymą bei gyvenimo kelionę.

Filosofo Levo Karsavino mąstymo sistema nelengvai atsiskleidžia, nes turi nevienalytį pagrindą. Formaliai tai krikščioniška filosofija, tačiau kai kurie teiginiai primena panteizmą, o kai kurie – net materializmą. O imant viso gyvenimo kūrybą, atsiskleidžia ryškūs kai kurių principinių nuostatų pokyčiai. Toks „neprincipingumas“, viena vertus, daro jo mąstymo sistemą nenuoseklią, kita vertus, atskleidžia gyvą, sąžiningą jo asmenybės ir mąstymo kaitą. Be to, Karsavinas buvo ne tik filosofas, bet ir teologas, istorikas, literatas, publicistas, poetas.

Gimė Levas Karsavinas 1882 m. Sankt Peterburge. 1901–1906 m. Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo viduramžių istoriją. Baigęs studijas dirbo Peterburgo universiteto Visuotinės istorijos katedroje. 1908 m. Peterburgo universitetas apdovanojo Karsaviną aukso medaliu už diplominį darbą „Sidonius Apollinaris – V amžiaus kultūros atstovas“.

1910 m. buvo komandiruotas į užsienį rašyti disertacijos. Kurį laiką gyveno Paryžiuje, Romoje, Florencijoje. Rinko medžiagą Vatikano archyve ir bibliotekoje, dirbo Florencijos archyve. Parašė per 30 straipsnių enciklopediniams žodynams.

1916 m. įgijo daktaro laipsnį. Tais pačiais metais Peterburgo dvasinė akademija jam suteikė teologijos daktaro laipsnį. 1918 m. buvo paskirtas Petrogrado universiteto profesoriumi. Tapęs teologijos profesoriumi skaitė paskaitas Petrogrado cerkvėse.

Bolševikams užgrobus valdžią, Karsavinas 1918 m. gavo Petrogrado metropolito Venjamino palaiminimą kurti „Visos Rusijos pasauliečių broliją Bažnyčios gynimui“. Išleido populiarią apybraižą „Katalikybė“. 1919 m. universitete dėstė „Religijos istorijos“ kursą, 1920–1921 m. buvo Petrogrado universiteto rektorius. 

1919 m. išleido knygą „Saligia, arba sielai naudingi pamąstymai apie Dievą, taiką, žmogų, blogį ir 7 mirtinas nuodėmes“. Pavadinimas SALIGIA sudarytas iš 7 mirtinų nuodėmių lotyniško pavadinimo pirmųjų raidžių: superbia, avaritia, luxuria [libidinem], invidia, gula, ira, acedia. Anot Karsavino, nuodėmė savaime nėra blogis, nes blogis, kaip savarankiška galia yra neįmanomas, nes jis tėra stygius. Dažniausiai mūsų netobulumo ir negalios priežastis – Meilės stoka, tad kiekvieno žmogaus pareiga – išmokti mylėti visa širdimi. Iš to seka gana konkreti išvada: „Nuolatos galvok apie jas [t.y. mirtinas nuodėmes] ir ieškok jose Dievo veido atvaizdo, kad išmoktumei skirti blogį nuo gėrio ir suprastumei, kad blogio nėra“.

Šioje citatoje atsiskleidžia esminė Karsavino pasaulėžiūros mintis – apie gerojo Dievo sukurtą pasaulį, kuris iš esmės negali būti blogas, o tai, ką mes laikome blogiu, tėra sudarkyti gerojo Dievo atšvaitai. Todėl ir į Rusijos revoliucinius įvykius Karsavinas žvelgė per taip suprastą religinę prizmę. 
„Saligijoje“ išreikšta Karsavino visavienybės filosofija, kurioje atsispindėjo V.Solovjovo ir slavofilų idėjos. Pagrindinė mintis: visi organiškai vientisi dariniai (žmogus, tauta, žmonija) yra visavienybės skirtingos rūšys, siekiančios aukščiausios visavienybės-Dievo, be Kurio jie negali egzistuoti. Šią visavienybės teoriją Karsavinas taiko ne tik istorijos, bet ir asmenybės suvokimui, kas ir atsispindi „Saligijoje“ svarstant apie septynias didžiąsias nuodėmes.

Visavienybė yra rusų filosofinės krypties „Visavienybės metafizika“ pagrindinė idėja. Šios filosofijos pradininkas – Vladimiras Solovjovas. 1897 m. jis išleido „Gėrio išteisinimą“, kurioje išdėstė savąją visavienybės metafiziką. V.Solovjovas visavienybę taip apibūdina: „Aš laikau tikra arba teigiama visavienybe tokią, kurioje vienybė egzistuoja ne visų kitų sąskaita arba jiems kenkiant, bet visų labui… Tikroji vienybė išsaugo ir sustiprina savuosius elementus, įsikūnydama juose kaip būties pilnuma“.

Šias mintis vėliau plėtojo N.Trubeckojus, E.Trubeckojus, P.Florenskis ir kt. Emigracijoje šią filosofiją savaip vystė S.Bulgakovas, S.Frankas ir L.Karsavinas.

1920 m. Karsavinas tapo Teologijos instituto S.Peterburge steigėju ir jo profesoriumi. Kadangi Karsavinas sakė pamokslus miesto cerkvėse, todėl bolševikinėje spaudoje filosofas buvo pravardžiuojamas „tamsybių mokslininku“, „viduramžių fanatiku“ ir pan. Leninas negalėjo pakęsti tokių opozicionierių, todėl Visos Rusijos Centrinio Vykdomojo Komiteto 1922 m. spalio 10 d. dekretu iš šalies buvo ištremti 225 žymūs rašytojai, mokslininkai, filosofai, kurių kūrybiniai darbai buvo laikomi kontrevoliuciniais. Į tremtinių tarpą pateko N.Berdiajevas, S.Bulgakovas, S.Frankas, N.Loskis, L.Karsavinas, I.Iljinas, F.Stepunas, S.Melgunovas ir daug kitų žymių asmenybių. Intelektualai buvo ištremti be teisės sugrįžti į Rusiją.

Karsavinui tas ištrėmimas buvo sunkus, nes jis norėjo kurti savajame krašte. Todėl ir vėliau, gyvendamas Vakarų Europoje, jis vis kartodavo, kad Rusijos istorija kuriama tėvynėje, o ne užsienyje.

Filosofinis Eurazijos pagrindimas

1922 m. lapkričio mėn. L.Karsavinas su žmona ir 3 dukromis buvo įsodintas į vokiečių laivą ir kartu su kitais tremtiniais išsiųstas į Vokietiją. Gyvendamas Berlyne dalyvavo atidarant Religijos ir filosofijos akademiją, skaitė paskaitas, įkūrė leidyklą „Obeliskas“, išleido kelis savo veikalus, tarp jų – ir „Istorijos filosofiją“.

1924 m. rašo knygą „Apie pradmenis“. Šioje knygoje apmąstė Dievo ir kūrinijos santykį: Pradžia yra vien tik Dievas; po to save apribojantis ir savo kūrinijoje save sunaikinantis Dievas; Dievas-Kūrėjas, apribotas savo kūrinijos, ir kūrinija, savuoju savęs teigimu tampanti Dievu. Toliau tik kūrinija, kuri pilnutinai tampa Dievu, visa apimančiu Gėriu ir todėl „vėl“ tik Dievu, kuris atstato save kūrinijoje ir per kūriniją ir kuris buvo jo atstatytas.

Visa Karsavino filosofija išplaukia iš jo supratimo apie Dievą-Kūrėją, o visą pasaulį jis suvokė kaip Dievybės apsireiškimą. Savo filosofiją Karsavinas grindė visavienybės principu, kuris esąs pajungtas veikliai trivienybei – Švč. Trejybės idėjai, interpretuojamai pagal stačiatikių mokymą. Trivienybę jis suprato kaip tapsmo ir vystymosi šaltinį. Karsavino visavienybės teorijoje pasaulis yra „tampanti Bažnyčia“, kurioje iš esmės sakralizuojamas istorinis procesas.

Jeigu tradicinėje krikščionybėje Bažnyčios ir atskirų tikinčiųjų santykis yra toks pat, kaip tarp Vynmedžio ir atskirų šakelių, tai Karsavino filosofijoje tarp Vynmedžio ir šakelių atsiranda „simfoninės asmenybės“, kurioms privalo paklusti individualios asmenybės, t.y. atskiri tikintieji.

Tą būties erdvę, kurioje vyksta laisvas Dievo ir žmogaus susilietimas, Karsavinas užpildo viršindividualiomis asmenybėmis, per kurias, save jiems aukodama individuali asmenybė, prieina prie Absoliuto. Čia ypatingas vaidmuo skiriamas valstybei, kuri, anot Karsavino, yra „tautos arba daugiatautės visumos asmeninės būties forma“. 1927 m. išleistame programiniame veikale „Bažnyčia, asmenybė ir valstybė“ Karsavinas išdėsto eurazijietiškumo prasmę:  „Pasaulio egzistavimo prasmė, galima sakyti, pati jo būtis – tik tame, kad jis turi laisvai išaugti ir laisvai išauga į Kristaus Kūną arba Bažnyčią...“ / „Idealybėje seka suderintas Bažnyčios ir valstybės veikimas, o vartojant Bizantijos kanonistų terminą – jų „simfonija“.

Simfoninės asmenybės teorija labai tiko metafiziškai pagrįsti daugiatautės Rusijos-Eurazijos nacijos vienybę. Ši teorija grindė ir religinę Rusijos-Eurazijos vienybę. Nors žymi Rusijos gyventojų dalis yra ne stačiatikiai, bet būtent stačiatikybėje Karsavinas įžvelgė Eurazijos religinės vienybės pagrindą. Jeigu Rusijos-Eurazijos kultūra yra „tampanti Bažnyčia“, tai Stačiatikių Bažnyčiai nepriklausančius gyventojus galima laikyti kaip dar ne-stačiatikius, kaip būsimus stačiatikius. Todėl 1926 m. manifestas pabrėžė, kad „Būsima ir galima mūsų pagonybės stačiatikybė mums artimesnė ir giminingesnė už kitas krikščioniškas konfesijas“.

Karsavinas krikščionybę laikė visą laiką besiskleidžiančia potencija tiek religiniais, tiek ir kultūriniais pavidalais. Tačiau Vakarų krikščionybėje visavienybės sklaidą sudarko racionalizmas, empirizmas ir reliatyvizmas, o Rytų krikščionybė – stačiatikybė – tebetūno potencinėje būklėje, yra pasyvi, neveiksminga. Tas pasyvumas pasireiškia ne tik kultūriniame sustabarėjime, bet ir rusiškame aplaidume, kuris kartais pasireiškia abejingumu žmogui. Todėl simfoninės asmenybės teorija ne tik pateisino ekspresyvią bolševikinę Rusijos revoliuciją, bet jai suteikė ir metafizinį pagrindimą.  Per valstybinę-politinę veiklą dvasia ateinanti į medžiaginį pasaulį ir jį sudvasinanti. Taip per valstybę ir kultūra sudvasinama – tampa Bažnyčia… 

Straipsnyje „Apie stačiatikybės esmę“ pasaulis laikomas teofanija, kuri esanti pati Dievybė, tiktai sumažinta, nes turinti pradžią ir pabaigą. Kiek Dievybė save apreiškia kūrinijoje, tiek Ji yra pati Dievybė. Tačiau šioje teofanijoje nėra laisvės Dievui pasakyti „ne“, nes ji turi laisvę tik Dievą priimti. Tokiu būdu net Dievo neigimas ar kova su Juo tampa neįsisąmoninta Dievo meile. Tokiu būdu net Kristaus Bažnyčią naikinančioje komunistinėje valdžioje reikia matyti tiktai „nepakankamai“ krikščionišką valdžią.

Eurazijiečių judėjime Karsavino filosofavimas nebuvo naujas: savo požiūrį į Rusijos bei stačiatikybės vaidmenį istorijoje jis išdėstė dar 1922 m. knygoje „Rytai, Vakarai ir rusų idėja“. Tai buvo Karsavino atsakas į 1917 metų bolševikinį perversmą, nes reikėjo iš naujo permąstyti Rusijos vaidmenį istorijoje, toliau vystant prieš 40 metų iškeltas Vladimiro Solovjovo idėjos. Nors Vakarų Europa, kaip ir Rusija, priklauso krikščioniškajam pasauliui, tačiau Rusija turi daug bendro su Rytais (islamu), todėl Rusijos laukianti didi ateitis vykdant pasaulio gelbėjimo misiją.

Eurazija kaip naujoji Rusija

Eurazijinis judėjimas kilo rusų emigrantų tarpe 1921 metais Bulgarijoje. Pradininkai buvo kalbininkas N.Trubeckojus, ekonomistas P.Savickis, istorikas G.Florovskis, muzikologas P.Suvčinskis. Jie išleido straipsnių rinkinį „Išėjimas į Rytus“. Vėliau eurazininkų straipsnių rikiniai pasirodydavo kasmet. Eurazijos idėjos pradininkas N.Trubeckojus 1925 m. pirmasis paskelbė, kad Rusija esanti ne Kijevo Rusios, bet Mongolų monarchijos paveldėtoja. Rusai esą giminingi klajokliams, pasižymintiems asmeniniu atsidavimu, didvyriškumu ir tikėjimu į aukštesnįjį pasaulio pradą. Šių vertybių neturį miesčioniški ir savanaudiški europiečiai. Tad eurazijiečiai tampa naujoviška priešingybe vakarietiškumui, o bolševikinė Rusija nesąmoningai realizuojanti eurazijinę užduotį kartu su azijietiškomis tautomis pasipriešinti Vakarams.

Eurazijiečiams naujoji Rusija būsianti ne senosios sėslios Rusios palikuonė, ramiai besigananti tarp Nemuno ir Volgos, bet karingos, klajokliškos ir beribės Ordos paveldėtoja. Jos esmė – ne darbas ir ne stačiatikiškas nuolankumas, bet didvyriškas būties išpažinimas, vystymosi erdvės, ideokratijos plėtimas, ištikimybė vadui ir aukštiesiems būties pradmenims.

Šių idėjų autoriai save vadino slavofilų paveldėtojais, o savąjį mokymą – antiteze Vakarams. „Eurazijos“ terminą sugalvojo rusų emigrantas P.Savickis, norėdamas įvardinti Rusiją kaip ypatingą kultūrinį pasaulį.

To meto Karsavino mintys buvo labai artimos eurazininkų mintims, tadėl 1923 m. jie pavedė jam suredaguoti „Dabarties užrašų“ pirmuosius du rinkinius. Suartėjęs su eurazininkų judėjimo dalyviais, 1925 m. Karsavinas tapo Eurazijos organizacijos Tarybos nariu. Šio sąjūdžio dalyviai labai pabrėžė katalikybės ir stačiatikybės priešpriešą, todėl ne atsitiktinai Karsavinas jau pirmuoju straipsniu deklaravo antikatalikiškas mintis. N.Berdiajevas, kuriam buvo svetimas konfesinis priešiškumas, apie tą rašinį atsiliepė: „Šiame straipsnyje esama labai įdomių minčių, bet, deja, jis sugadintas nemalonaus tono“.

Prie eurazininkų prisijungęs Karsavinas buvo vienas pagrindinių Eurazijos autorių, todėl jam tenka labai svarbus ir prieštaringai vertinamas vaidmuo eurazininkų sąjūdžio idėjinės transformacijos istorijoje. Eurazininkų judėjimui Karsavinas suteikė labai rimtą pagrindą, nes susintetino įvairius eurazininkų doktrinos bruožus. Jis 4 metus dirbo kurdamas Eurazijos ideologiją, kuri, atėjus laikui, turėtų Rusijoje pakeisti sovietinę ideologiją. Būsimą sovietinę visuomenę jis įsivaizdavo kaip savanorišką tautybių sąjungą, globojamą stačiatikių Bažnyčios.

Vadovaudamasis „potencialios stačiatikybės“ teorija, 1926 m. programinis eurazininkų dokumentas gerai įvertino net budistinę bodisatvų doktriną, o tai reiškia, kad tie budistai, kaip ir ateistai bolševikai, galėtų būti potencialūs stačiatikiai. Nenuostabu, kad eurazininkų sąjūdį palikęs teologas G.Florovskis potencialios stačiatikybės teoriją pavadino „tikro naivumo ir šventvagystės mišiniu“.

Karsavinas daugiausia skatino eurazizmo suartėjimą su ateistine marksizmo ideologija, kuri buvo oficiali bolševikinės Rusijos doktrina. Bolševikinę revoliuciją jie suprato kaip „internacionalinę revoliuciją, gerą ir reikalingą visai žmonijai.“ Karsavinui marksizmas buvo Europos ir Rusijos tarpkultūrinio bendravimo priemonė, nes vienas iš marksizmo privalumų esąs universalizmas. Kadangi europinė mintis vieningos kultūros idėją iškelia kaip savo artimiausią idealą, tai šią užduotį pavyks įgyvendinti tik tarpininkaujant rusiškai-eurazinei kultūrai ir jai padedant.  Tokiu būdu su marksizmo vėliava Rusijoje prasidėjusi revoliucija nesanti atsitiktinė.

Straipsnyje „Socializmas ir Rusija“ Karsavinas rašė: „Sovietiniame socializme apreikštas galingas kūrybinis užsidegimas. Tai siekis sukurti naują gyvenimą, naują visuomenę, naują valstybę, be to, sukurti nedelsiant, nelaukiant, kol iki jų prisivilks senutė istorija, bet iki galo įtempiant visas gyvas ir kūrybines jėgas. [...] Rusijos revoliucijoje, kaip besąlygiškai teigiamą ir vertingą, reikia išskirti socialinės-politinės kūrybos patosą“ .

Kairuoliška Karsavino įtaka atsispindėjo 1927 m. eurazininkų manifeste: „Mūsų laikų Rusija valdo Europos ir Azijos likimus. Ji – šeštoji pasaulio dalis, Eurazija, naujos pasaulinės kultūros mazgas ir pradžia“.

Taip Prancūzijoje susikūrė „Kairioji Eurazija“, kuri orientavosi į sovietinę Rusiją. Šiai grupei priklausė L.Karsavinas, S.Efronas, D.Sviatopolkas-Mirskis. Jie 1928–1929 m. Paryžiaus priemiestyje Klamare leido savaitraštį „Eurazija“. Jiems bolševizmas – istorinės tiesos nešėjas, kuriantis Euraziją, besipriešinantis Vakarams kartu su mongolais bei Kinijos ir Turkestano tautomis. Šie ideologai ragino atsisakyti naivaus tikėjimo, kad Rusijoje greitai žlugs esamas bolševikų režimas, todėl geriau su juo susitaikyti ir kartu dirbti eurazinės imperijos kūrimo labui, nes būtent bolševikai dalinai išsaugojo buvusią imperiją. Nuo imperijos atkrito tik katalikiškos teritorijos, nes, anot eurazininkų ideologo P.Savickio, katalikybė iš esmės nepriimtina eurazijiniam pasauliui.

Kairieji eurazininkai buvo įsitikinę, kad bolševizmą įmanoma įveikti tik vidinių reformų pagalba. Jie tikėjo, kad komunistinis režimas keičiasi ir su Stalinu priešakyje eina teisinga kryptimi. Savo pirmą straipsnį eurazininkų leidinyje Karsavinas baigia kvietimu „džiūgauti ir linksmintis“, kai bolševikinėje Rusijoje Bažnyčia persekiojama ir naikinama, nes čia esą veikia esminis dėsnis – Gyvenimas-per-Mirtį. Tad reikia „džiūgauti ir linksmintis“, nes „niekas neatgims, jei nenumirs“. Taip Rusijos simfoninės asmenybės viena individuacija miršta, o kita individuacija gimsta.

Iš tiesų Evangelijoje yra tokie Kristaus žodžiai: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5: 11–12). Tačiau, kaip matyti iš teksto, čia kalbama ne apie palaimingos žemiškos karalystės sukūrimą, o apie „atlygį danguje“. Džiūgauti dėl komunistų teroro, tikintis, kad iš to kils palaiminta mesianistinė Eurazija, švelniai tariant, buvo labai naivu.

35-se „Eurazijos“ numeriuose buvo 21 Karsavino straipsnis. Jis skelbė, kad bolševikinėje Rusijoje „Žūsta senoji, mums tokia artima ir į kraują mums įaugusi rusiškoji kultūra“ ir kad Rusijoje „gimsta nauja kultūra, [...] nauja krikščioniškos religinės sąmonės forma“. Todėl laikraščio „Eurazija“ kai kurie bendradarbiai ir pabandė praktiškai įsijungti į šią naują bolševikinę kultūrą. 1931 m. S.Efronas tapo NKVD agentu, sugrįžo į Sovietų Sąjungą, bet buvo areštuotas ir sušaudytas. D.Sviatopolkas-Mirskis taip pat sugrįžo į Rusiją, buvo suimtas ir mirė Magadano lageryje. Karsavinas į Rusiją nevažiavo, bet apsigyveno arčiau Rusijos – Lietuvoje, kurioje 1944 m. su viltimi pasitiko Raudonąją Armiją, bet vėliau buvo suimtas ir mirė Abezės lageryje.

Eurazininkus labai sukompromitavo jų ryšiai su NKVD, todėl 1938 m. judėjimas sunyko.

Filosofinės vilkduobės

Karsavino įsijungimas į eurazijinį sąjūdį daugeliui buvo gana netikėtas. Kaip rusų religinis filosofas, Vakarų Europos istorijos žinovas, galėjo įsilieti į tokį ginčytiną judėjimą? Kai kas net manė, kad taip pasielgti jį privertė medžiaginiai rūpesčiai, nes Karsavinas už dalyvavimą sąjūdyje gaudavo kasmėnesinę stipendiją. Tačiau kiti tyrinėtojai mano, kad Karsavinas norėjo į eurazijinį judėjimą įskiepyti savąjį visavienybės mokymą ir tokiu būdu savąją abstrakčią filosofinę teoriją realiai įgyvendinti naujojoje Rusijoje.

Karsavinui suartėti su eurazininkais padėjo būtent jų bendros ištakos iš V.Solovjovo filosofijos, kurias pastarasis išdėstė savo paskaitoje „Trys jėgos“ (1877 m.).  Tos trys jėgos – tai trys ryškiausios kultūros: islamiškieji Rytai, Vakarų civilizacija ir Slavų pasaulis. Tiek Karsavinas, tiek ir eurazininkai buvo idėjiniai V.Solovjovo vaikaičiai.  Kaip ir Solovjovas, Karsavinas bei eurazininkai tuometinį pasaulį skirstė į Rytus, Vakarus ir Rusiją. Jų manymu, stačiakiškajai Rusijai yra skirta užimti Rytų ir Vakarų derintojos vaidmenį ir tokiu būdu tapti didžiąja Rusija.

Tačiau Solovjovui toji istorinė rusų tautos misija kol kas atrodė tik potenciali, iškilsianti ateityje, todėl jis liūdnai konstatavo: „Mes, per nelaimę priklausantys rusų inteligentijai, kuri užuot turėjusi Dievo atvaizdą ir panašumą, vis dar tebenešioja beždžionės atvaizdą ir panašumą, - mes pagaliau turėtume pamatyti savo apgailėtiną būklę...“

Ar toji beždžioniška „apgailėtina būklė“ jau buvo pasikeitusi po 1917 metų bolševikinio perversmo? Karsavinas manė, kad rusų tautos ateitis bus didesnė už praeitį, ir tuo ji skiriasi nuo Vakarų kultūros, kuri jau yra išsisėmusi. Todėl eurazininkų judėjimo 1926 m. programinis dokumentas „Eurazizmas: Sisteminio išdėstymo bandymas“ teigė, kad „atsiranda iš esmės skirtingas nuo europinio, blogio problemos supratimas“, ir kad „Revoliucija yra senosios Rusijos, kaip ypatingos Rusijos-Eurazijos kultūrą individualizavusios simfoninės asmenybės, žūtis“. Ši jos mirtis vykstanti naujosios Rusijos-Eurazijos individuacijos gimimo kančiose. Konkrečiai tai reiškė bolševizmo teigiamų užmojų aktualizavimą.

Labiausiai perspektyvus Karsavinui atrodė bolševikų socialinis aktyvumas, užmojis socialinei kūrybai, kurio stokojo stačiatikybė. Juk rusų krikščionys abejingai žiūrėjo į šio pasaulio tikrovę ir ją ignoravo, nenorėjo kruopštaus darbo ir niekino šį laikiną pasaulį. Regis Karsavinas tikėjo, kad eurazininkų sąjūdžio pagalba pavyks išjudinti Rusijos stačiatikybę iš sąstingio.

Rusijai yra būdingas Oblomovo sindromas, puikiai atskleistas tokio pat pavadinimo I.Gončarovo romane, kuriame dėl pasyvumo susiklosčiusias problemas iš dalies sėkmingai išsprendžia vokietis A.Štolcas. Tai buvo lyg ir Gončiarovo užuomina, kad Rusijos vargus, atsiradusius dėl pasyvumo ir tinginystės, galėtų sėkmingai įveikti Vakarų dvasinė sklaida Rusijoje. Tačiau Karsavino įsitikinimu Rytų krikščionybė buvo visuotinesnė, todėl ir Rusijos problemų sprendimas glūdi stačiatikybėje ir slaviškoje pasaulėjautoje. Jis teigė, kad Rusijoje turėtų būti monarchija, Bažnyčia turėtų būti susieta su valstybe, o Vakarų liberalioji demokratija Rusijai netinkanti. Todėl ne atsitiktinai jis laikraštyje „Eurazija“ iškėlė ir priešpastatė demokratijai ideokratijos principą.

Kalbėdamas apie bolševikų revoliuciją, jis pripažino, kad bolševikai „siekia žmonijai gėrio, teisingumo ir tiesos, ir yra pasirengę aukotis dėl šio gėrio įgyvendinimo“. Jis buvo įsitikinęs, kad bolševikai net nenorėdami išgelbėjo „rusų valstybingumą ir rusų tautybę“. Karsavinui atrodė, kad socializmas formaliai tapo Bažnyčia, tik lieka nepriimtina revoliucinė ideologija, kuri atmeta krikščionybę. Nepaisant to, Rusijos galybės atkūrime eurazininkai matė didžiulį bolševikų nuopelną būsimai Rusijos kultūrai.

Gana pagoniškai eurazijiečių teorijai negalėjo pritarti oficialieji Bažnyčios atstovai. Dėl savo požiūrio į krikščionybę Karsavinas tuometinio žinomiausio stačiatikių teologo Sergejaus Bulgakovo ir kitų dvasininkų buvo pripažintas eretiku. O filosofas Berdiajevas „simfoninės asmenybės“ teoriją pavadino „metafiziniu žmogaus vergystės pagrindimu“. Berdiajevas dar pastebėjo, kad eurazininkų judėjimas yra emocinė, o ne intelektualinė kryptis, tai yra tautinių bei religinių  kūrybinių instinktų reakcija į Rusiją ištikusią katastrofą – bolševikinį perversmą.

Palaiminga Lietuvos oazė

1927 m. L.Karsavinas priėmė savo buvusio bendramokslio ir Lietuvos Respublikos premjero A.Voldemaro bei filosofo I.Tamošaičio pasiūlymą dirbti Kauno universitete – vadovauti Visuotinės istorijos katedrai. Kadangi tuo metu Kauno universitetas neturėjo pakankamai savų mokslininkų, todėl buvo kviečiami iš Vakarų Europos.

Karsavinas buvo nusistatęs prieš emigraciją. Jo įsitikinimu emigrantai, išrauti iš savo aplinkos ir kultūros, turi arba atgimti arba išsigimti. Todėl, kai jam 1927 m. buvo pasiūlyta užimti profesoriaus vietą Oksfordo universitete, jis prieš savo šeimos norą pasirinko Lietuvą, kadangi Lietuva arčiau jo Tėvynės, į kurią sugrįžti jis visada svajojo. Išvykti į Angliją, jo manymu, reiškė ten pasilikti visam laikui.

1928 m. pradžioje Karsavinas į Kauną atvyko be šeimos, kuri liko gyventi Prancūzijoje. Lietuvoje profesorius buvo priimtas palankiai, nors buvo ir kritiškų balsų. Pavyzdžiui, viešai prieš Karsaviną pasisakė A.Jakštas-Dambrauskas. „Ryto“ 1927 m. gruodžio 13 d. numeryje jis rašė: „Karsavino įsitikinimu, katalikų Bažnyčia yra ne tik atskalūniška, bet ir eretiška! O kadangi ji visuotinoj istorijoj užima žymią vietą, tatai, įsileidus p. Karsaviną mūsų Universitetan, lietuviai katalikai studentai gautų iš šio naujo profesoriaus klausytis visokių naujų savo Bažnyčios įžeidimų, o mūsų vyriausybė tuos p. Karsavino šmeižimus turės apmokėti savo lėšomis. Kažin, ar neperdaug čia būtų to gero?“

1928 m. kovo 29 d. Karsavinas parašė A.Jakštui-Dambrauskui laišką, kuriuo atsiprašė už jo darbuose „leistų žalingų išpuolių, neišvengiamai įžeidžiančių katalikų religinius jausmus. Prašau tai priskirti nepatogiam temperamentui ir išorinėms aplinkybėms, ir būkite tikras, jog mano požiūris į katalikybę eliminuoja bet kokį norą įžeisti katalikų teises. Pirmai progai pasitaikius pareikšiu apie tai ir spaudoje.(...) Aš pats atėjau į pravoslavybės pažinimą tyrinėdamas viduramžių katalikybę ir viduramžių katalikų teologiją. Ir iki šiol, su malda kreipdamasis į pravoslavų bažnyčios šventuosius, aš prisimenu ir šv. Pranciškų Asyžietį ir jo mokinę palaimintąją Angeliną iš Folinjo. Jos išpažinimų vertimo į rusų kalbą darbai labiausiai mane suartino su religinio gyvenimo ir krikščioniškosios mistikos pasauliu. Su nuoširdžiausia pagarba ir dėkingumu, L. Karsavinas“.

Darbo sutartyje buvo numatytas penkerių metų laikotarpis, per kurį profesorius turėjo išmokti dėstyti lietuvių kalba, todėl Lietuvoje jis iškart ėmėsi mokytis kalbos. 1928 metų pavasario semestre paskaitas dar skaitė rusiškai, bet jau antrojo semestro pradžioje jis daugelį nustebino, savo pirmąją paskaitą pradėjęs dėstyti lietuviškai.

Nuo 1928 metų Lietuva Karsavinui tapo lyg antrąja tėvyne. Vėliau savo gyvenimo Kaune laikotarpį jis pavadino laimingiausiu gyvenimo tarpsniu. Tačiau nedaug kam žinoma, kad jo pirmieji gyvenimo Lietuvoje metai yra jo aktyvios veiklos eurazininkų sąjūdyje metai. Keista, kad gyvendamas „smetoninėje“ Lietuvoje, jis nuo 1928 m. lapkričio iki 1929 m. vasario rašė ideologinius straipsnius prosovietiniam savaitraščiui „Eurazija“. Kadangi nuo 1927 m. Karsavinas gyveno Kaune, todėl šis miestas gali būti laikomas kairiosios eurazijinės minties vystymo neakivaizdiniu židiniu.

Dirbdamas Kaune jis dažnai lankė Paryžiuje likusią šeimą, artimai bendravo su eurazininkais ir gaudavo iš jų pinigų. Tačiau tie ryšiai nutrūko po 1929 m., nes Stalino politikos pateisinimas sukėlė kitų eurazijiečių pasipiktinimą ir atvedė eurazijinį judėjimą į skilimą. Vienas kadetų lyderių apie Karsavino veiklą rašė: „Prisijungęs prie eurazininkų, jis pakrikdė šį judėjimą pigiu stalininio nacionalizmo šlovinimu ir sovietinės veiklos paskelbimu „bendru mūsų darbu“. Iš sąjūdžio pasitraukęs teologas G.Florovskis atvirai įspėjo, kad bolševikinės Rusijos pagrindinis siekis – įvesti totalitarinę tironiją. Tokios politikos negalėjo priimti žymi dalis eurazininkų, todėl 1929 m. prasidėjo Eurazijos sąjūdžio slinktis link skilimo.

Karsavinas padarė tam tikras išvadas ir bent formaliai atsitolino nuo eurazininkų judėjimo, bet ne nuo Eurazijos idėjos. Jis Lietuvą laikė Eurazijos ideologijos ir mesianistinės veiklos terpe, todėl buvo įsitikinęs, kad Rusijos ir Lietuvos ryšiai turi būti artimi. Lietuva, daugelio iš Rusijos ištremtų intelektualų požiūriu, buvo Eurazijos dalis, ji buvo siejama su LDK slaviškomis teritorijomis.

Turint omenyje, kad Karsavinas vystė Eurazijos ideologiją ir kurį laiką vadovavo šiam sąjūdžiui, galima suprasti ir jo mesianistinę nuostatą buvusių Rusijos imperijos tautų atžvilgiu. Tačiau Lietuvą jis traktavo kaip nepakankamai savo Eurazijos tapatybę išreiškusią tautą. Tai atsispindėjo ir jo viename pokalbyje su žydų filosofu Aronu Šteinbergu, kuris 1922 m. kartu su Karsavinu buvo ištremtas iš Rusijos. Jo motina buvo Kauno rabino duktė, todėl atvykęs į Kauną, dažnai aplankydavo Karsaviną, kuris jį supažindindavo su savo kūryba. Vieno pokalbio metu Karsavinas pasakė savo nuomonę apie Lietuvos valstybę: „Mano giliu įsitikinimu, tai vienas iš mažų istorinių nesusipratimų. Iš esmės Lietuva turi būti glaudžiai surišta su Rusija, nepaisant dabartinio pastarosios režimo. Lietuvių kalba turi praturtinti rusų kalbą sanskrito elementu. Nors lietuviai yra katalikai, jie skiriasi nuo lenkų katalikų, – tai kitokie katalikai. Būtų neblogai, jeigu nuosaiki, platesnes užduotis gerai suvokianti katalikybė Rusijoje rastų savo vietą.“

Pasitraukęs nuo kairiųjų eurazininkų veiklos, Karsavinas Lietuvoje nuo 1930 m. atsideda universitetiniam darbui ir „Europos kultūros istorijos“ rašymui. Kad nereikėtų važinėti į Paryžių, parsiveža į Kauną žmoną Lidiją ir dukrą Siuzaną.

1931–1937 m. jis lietuviškai parašė ir išleido penkių tomų „Europos kultūros istoriją“, kurioje atskleidė Europos kultūros vystymąsi nuo I iki XVI amžiaus. Tai buvo originalus europinio lygio darbas. Šiame veikale autorius per dvasinį daugelio tautų gyvenimą atskleidė tūkstantmetę Europos kultūrą. Veikalas buvo originalus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. VI istorijos tomo jis ligi sovietmečio jau nebespėjo išleisti.

Karsavino veikalai dažniausiai yra sintetiški – juose atsispindi istoriniai, filosofiniai ir teologiniai klausimai. Tai natūraliai išplaukia iš jo visavienovinės pasaulėžiūros. Todėl ir jo „Europos kultūros istorija“, nors ir vadinama „istorija“, bet ten atsispindi tam tikro meto filosofinės, teologinės ar literatūrinės tėkmės. Net ir istorijos paskaitose literatūrinius rašinius jis interpretuodavo per bendrą Europos dvasinę kultūrą, tuo parodydamas, kad kūrėjai yra tam tikros dvasinės kultūros įtakoje.

Pasiklausyti Krasavino paskaitų apie viduramžių istoriją ateidavo studentai ne tik iš Humanitarinio fakulteto, bet ir būsimieji teisininkai. Buvęs studentas Algirdas Greimas, vienas žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, liudija: „Jis puikiai kalbėjo lietuviškai. Klausydamas jo supratau, kad lietuvių kalba gali būti suprantama, rafinuota ir kultūringa. Tai nuoširdus ir elegantiškas mokslininkas. Tokios asmenybės daro įtaką gyvenimo kelių pasirinkimui“.

Rašydamas savo veikalus, jis į lietuvių kalbą įvedė naujų sąvokų, tokių kaip „pirmavienybė“, „santrauka“, „visakovienovė“, „trivienybė“ bei kt.

Karsavino kūryba yra tokia plati, kad sunku būtų net paviršutiniškai aptarti visus jo veikalus. Jis ne tik atskiruose kūriniuose, bet ir viename veikale gali sutalpinti mokslą, filosofiją, teologiją ir poeziją. Tokie „prisodrinti“ kūriniai kartais gali būti labai įtaigūs, o kartais – sunkiai suvokiami. Priklauso nuo skaitytojų išsilavinimo. Karsavino eilės irgi nėra lengvai suvokiamos – reikalinga įsijausti į jo pasaulėžiūrą. Kadangi prieškario Lietuvoje jo pasaulėžiūra šalininkų beveik neturėjo, todėl ir jo filosofija plačiau neplito.

Vilčių sudužimas

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, į sostinę iš Kauno buvo perkeltas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas. 1940 m. L. Karsavinas su šeima apsigyveno Vilniuje, išskyrus dukrą Marianą, kuri ištekėjo Paryžiuje ir ten pasiliko. 

Vilniaus universitete, kuris veikė iki 1943 m. pavasario, Karsavinas vadovavo Visuotinės istorijos katedrai. Kai vokiečiai uždarė universitetą, profesorius liko be darbo. Apie tą okupacinį laikotarpį Karsavinas sakė: „Prie vokiečių nenusipelniau todėl, kad buvau nuo pirmųjų dienų prieš okupaciją ir buvau įsitikinęs Rusijos pergale, svajojau vėl į ją sugrįžti“.

1944 m. prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, dauguma universiteto dėstytojų rengėsi trauktis į Vakarus, nes gerai prisiminė 1940–1941 metų trėmimus ir sušaudymus. Karsavino duktė Siuzana irgi kartu su motina pradėjo ruoštis pasitraukimui į Vakarus. Iš Kauno atvykęs Vincas Krėvė taip pat ragino Karsaviną važiuoti kartu su kolegomis. Tačiau filosofas griežtai atsisakė.

– Kodėl? – negalėjo suprasti Krėvė.

– Todėl, kad rusai nugalėjo.

– Na ir kas iš to?

– Pergalė turi juos pakeisti, – mąstė Karsavinas.

– Priešingai, jie bus dar blogesni ir skaudžiau kandžiosis.

– Nemanau, – laikėsi savo filosofas, – jie privalo pasikeisti.

Nei profesorius Krėvė, nei dukros Irina ir Siuzana kartu su motina nepajėgė Karsavino perkalbėti. Jo galvoje tebebuvo gyvos eurazijinės idėjos, nors artimiausios jo moterys jautė artėjančią nelaimę. Žmona Lidija pranašingai įspėjo:

– Nelauk – antrą kartą jie mūsų nepasigailės kaip 1922 metais.

Tačiau tėvas liko neperkalbamas. Atrodo, jis neprarado vilties, kad iškankintos Rusijos režimas pagaliau pasikeis. Jo asmeninis gyvenimas buvo tampriai susijęs su jo filosofija, kurios esmėje glūdėjo kilni, mesianistinė būsimos Rusijos idėja.

Sugrįžus sovietų valdžiai, tokios viltys greitai išsisklaidė. Po karo sovietai jam universitete paliko dėstyti tik vieną kursą – „Estetikos istoriją“. Karsavinas buvo sekamas nuo pat pirmųjų dienų, buvo užvesta jo sekimo byla. NKVD šnipai raštu pranešinėjo savo vadovams apie Karsavino paskaitų turinį ir perdavė Karsavino nuomonę apie universiteto būklę: esą jame profesorių kokybė „neatitinka net minimalių aukštosios mokymo įstaigos reikalavimų“; jo manymu, į profesorius esą priverstinai ir nemokšiškai iškeliami žmonės, kurie akivaizdžiai nėra verti tokio vardo…

Šnipų pranešimus NKVD atitinkamai įvertino ir Karsavinas buvo atleistas iš universiteto, o vėliau jo baudžiamojoje byloje buvo užrašyta ir priežastis: „Kadangi jo dėstymas buvo antisovietinio charakterio, o jo pasaulėžiūra – fašistinė buržuazinė“.

Likusiam be darbo profesoriui bičiuliai 1945 m. padėjo įsidarbinti Dailės institute Meno istorijos katedros vedėju. Tačiau NKVD jo nepaleido iš akių: sekimo byloje čekistai Karsavinui davė „Alchimiko“ pravardę, o jo dukrai Irinai – „Odinočkos“ (Vienišės). 1947 m. rudenį MGB agentai Iriną bandė užverbuoti, bet ši atsisakė. Tada 1948 m. sausio 26 d. ją iškvietė pats MGB skyriaus viršininkas ir pareiškė: „Jūsų nenoras bendradarbiauti su MGB organais ir dirbti išaiškinant užsienio agentūrą aiškintinas tuo, kad jūs pati bendradarbiavote su anglų žvalgyba“.

Netrukus laikraštyje „Sovetskaja Litva“ pasirodė Vilniaus universiteto prorektoriaus straipsnis apie tai, kad neseniai L.Karsavinas buvęs atleistas iš universiteto kaip „netinkantis sovietiniam universitetui profesorius“. Nedelsiant po to iš universiteto buvo atleista ir anglų kalbos dėstytoja – Karsavino duktė Irina.

Po to sekė Irinos areštas, kuriai kaltinimas buvo iš anksto surežisuotas ir išprovokuotas. Tam buvo pasitelktas okupuotos Lietuvos marionetinis „užsienio reikalų ministras“ Pavel Ignatjevič Rotomskis, kuris pasisiūlė nuvežti Irinos laišką Paryžiuje gyvenančiai seseriai Marianai. Irina laišką parašė, Rotomskis 1947 m. jį nuvežė, įteikė seseriai, o toji parašė atsakomąjį laišką ir pridėjo dovanų: suknelę, kvepalus ir tris žurnalo „Monde Nouveau“ numerius prancūzų kalba.

Visa tai Rotomskis įteikė Irinai, kuri net neįtarė, kad tai buvo čekistinė klasta prieš ją ir jos tėvą. Irina tuos žurnalus davė paskaityti kaimynystėje gyvenusiam profesoriui Vasiliui Sezemanui.

Irinos tardymo metu buvo nustatyta, kad tame žurnale buvo redaktoriaus Žano Sartro straipsnis, kuriame teigiama, kad „materializmas dusina revoliucinę ideologiją“, o feljetone išjuokiami broliškųjų kompartijų vadovai. To užteko, kad „Monde Nouveau“ taptų inkriminuojančia medžiaga. „Už antisovietinės propagandos platinimą“ Irina Karsavina buvo nubausta 10 metų pataisos darbų lageriuose, o profesorius V.Sezemanas, po labai sunkių kankinimų, buvo nuteistas 15 metų ir išsiųstas į Irkutsko lagerius. Didelė dalis jo rankraščių buvo paimti ir pražuvo.

Po to Karsavino bute buvo atlikta krata ir paimtas visas archyvas. 1949 m. gegužę jis buvo atleistas iš Dailės instituto, o liepos 9 d. areštuotas. Arešto nutartyje buvo nurodyta, kad „nuo 1925 iki 1928 metų būdamas vienu iš vadovų baltagvardiečių organizacijos „Eurazija“, kurią finansavo britų žvalgyba „Intelligence Service“... su Sovietų Sąjungos antisovietinių organizacijų pagalba ketino nuversti Sovietų vyriausybę ir užgrobti valdžią į savo rankas“.

Kai 1949 m. gruodyje kalinius iš Vilniaus vežė prekiniame traukinyje iš Vilniaus į Leningradą, Karsavinas ironiškai guodėsi: „Man bus lengviau, aš juk sugrįžtu į Tėvynę“... O kuomet Leningrado persiuntimo kalėjime dingo visi Karsavino daiktai, jis liūdnai pripažino: „Dabar aš matau, kad tikrai grįžau į Tėvynę“...

Po tardymų Leningrade 1950 m. kovo 4 d. Ypatingasis pasitarimas prie MGB priėmė nuosprendį: „Už nusikalstamus ryšius su baltaisiais emigrantais, pritariant tarptautinei buržuazijai, o taip pat už antisovietinės literatūros laikymą ir platinimą įkalinti L.Karsaviną darbo pataisų lageriuose 10 metų“.
Nepaisant to, kad dar tardymo metu Karsavinas susirgo tuberkulioze, jis 1950 metų rudenį etapu buvo išvežtas į Abezės lagerius – visai prie šiaurės poliarinio rato.

Po L.Karsavino suėmimo žmona Lidija ir jauniausioji duktė Siuzana buvo išvarytos iš universitetinio buto, turėjo glaustis varganame medinio namo kambarėlyje Pavilnyje. Kai pradėjo į Vilnių ateiti laiškai iš lagerių nuo dukros Irinos ir vyro Levo, žmona Lidija ir duktė Siuzana turėjo pardavinėti savo daiktus ir Karsavino biblioteką, kad galėtų kaliniams išsiųsti maisto siuntinių. To meto Sovietijoje tai buvo visai reali profesoriaus intelektinio palikimo nauda…

Atsakymai prie poliarinio rato

1950 metų rudenį L.Karsavinas buvo atvežtas į 4-jį Abezės lagerį. Pačioje Abezėje šachtų nebuvo, čia atveždavo ligonius ir suluošintus kalinius numirti. Tuo metu šešiuose Abezės lageriuose kalėjo apie 12 000 kalinių, o lietuvių buvo apie 1 100. Tame lageryje iš pat pradžių Karsavino sveikata labai rūpinosi gydytojas Vladas Šimkūnas, kurį prieš keletą metų buvo išdavęs provokatorius Juozas Markulis-Erelis. Šimkūnas suieškodavo Karsavinui vaistų ir žmoniškesnio maisto, nes ligonių gydymui buvo skiriamos tik kapeikos, todėl vaistų beveik nebuvo. Kadangi Šimkūnas žinojo, kad Karsavinas yra profesorius iš Lietuvos, todėl pasirūpino, kad ligoninėje jis gulėtų šalia lietuvio profesoriaus Antano Žvirono.

Lageryje su Karsavinu artimai bendravo rusų literatas Anatolijus Vanejevas, kuris buvo nuteistas 10-čiai metų už „nelabai atsargias kalbas“. Vanejevas vėliau parašė labai vertingus atsiminimus ,,Dveji metai Abezėje“. Artimai su Karsavinu bendravo menotyrininkas Nikolajus Puninas – poetės Alos Achmatovos vyras, irgi nuteistas 10-čiai metų ir vėliau Abezėje palaidotas.

Net sirgdamas Karsavinas daug rašė. Abezės lagerio lietuviai Karsavinui parūpino ten sunkiai gaunamo popieriaus ir rašymo priemonių, o Profesorius jiems specialiai parašė Tikėjimo Išpažinimo komentarą. Lageryje Karsavinas sukūrė apie 20 veikalų: filosofinių ir poetinių. „Sonetų vainike“ ir „Tercinose“ poetine forma išdėstė esmines pasaulėžiūrines mintis.

Kartu su Karsavinu kalėjęs Povilas Butkevičius stebėjosi jo intelektualiniu potencialu: profesorius kasdien perskaitydavo po knygą, nes kitaip blogai jausdavosi. Kartą Butkevičius davė profesoriui du didelius I.Pavlovo „Fiziologijos“ tomus; Karsavinas per vieną vakarą perskaitė vieną tomą, per kitą – antrą, o paskui pateikė analizę.

1952 m. kovo mėnesį Karsaviną perkėlė į Centrinę ligoninę, nes jau nebebuvo išgijimo vilties. Kadangi jau sunkiai vaikščiojo, todėl buvo nuvežtas rogutėmis. Tuo metu Abezės lagerio centrinėje ligoninėje dirbo buhalteriu Vladas Nasevičius – buvęs Lietuvos Vyriausybės vidaus reikalų ministras. Jis pasitiko atvežtą profesorių ir dažnai su juo bendravo. Karsavinas kartą jam pasakęs: „Žinok, Tamsta, kad šviesiausi mano gyvenimo ir kūrybos metai pragyventi Lietuvoje, ir tai Kaune. Čia mano protui ir širdžiai viskas buvo miela“.

Įdomu, kad skirtingi asmenys, kalėję kartu su Karsavinu, liudija apie jo skeptišką požiūrį į savo ankstesniuosius veikalus. Į V.Nasevičiaus klausimą, kaip jis vertinąs savo kapitalinį darbą – „Europos kultūros istoriją“ – Karsavinas atsakęs: „Aš nelaikau dideliu moksliniu darbu „Europos kultūros istorijos“. Savo gyvenimą žemėje aš pateisinau tik paskutiniais moksliniais darbais, kuriuos čia lageryje parašiau“.

Kai Centrinėje ligoninėje sunkiai sergantį profesorių aplankė A.Vanejevas, Karsavinas jam perdavė aplanką su savo rankraščiais. Kitus jo rankraščius saugojo kun.A.Svarinskas ir kiti patikimi žmonės, kurie vėliau juos parvežė į Lietuvą. Kun. A.Svarinskas prisiminė: „Vieną dieną atneša jis man viską, visus popierius, paišelį ir sako: „Imk, aš jau daugiau rašyti nebegaliu. Viską, ką parašiau, yra geriausi mano gyvenimo dalykai“.

Akivaizdu, kad gyvenimas visiškai degradavusių žmogystų aplinkoje, gerokai pakoregavo jo pasaulėjautą, o kartu ir pasaulėžiūrą. Apie kriminalinius kalinius, su kuriais jam ligoninėje teko kasdien kartu būti, jis kalbėjo: „...Koks yra jų nužmogėjimas, koks gyvuliškumas tų, kurie augo, brendo, vargo dėl duonos kąsnio bolševikinėse sąlygose! Jie bjauriau už gyvulius elgiasi gyvendami paskutines savaites žemėje! Šiurpu pagalvoti, ką padarė materializmas, marksizmas, bolševizmas! O kaip nesinorėtų šitų sugyvulintų žmonių tarpe mirti ir būti palaidotam“.

Politiniai kaliniai lietuviai, su kuriais profesoriui teko kartu važiuoti kalinių vagonuose ir kalėti lageriuose, buvo tokiai nužmogėjusiai aplinkai visiška priešingybė. Todėl visai tikėtina, kad Karsavinas galėjo V.Nasevičiui apie lietuvius pasakyti tokius žodžius: „Tardymo metu, kalėjimuose ir dabar lageriuose aš matau dar ryškiau didumos lietuvių taurumą, krikščioniškumą, užuojautą vienų kitiems ir pagalbą. Juk nė viena tauta čia lageriuose nėra tokia krikščioniška, kaip lietuviai“.

Taip pat A.Vanejevo liudijimu, Karsavinas esą pasakęs: „Lietuviai – patikimi žmonės. Aš galvojau, kad man čia bus blogai, bet Dievas leido man numirti tarpe artimų ir brangių“...

Atvežtas į Centrinę ligoninę, Karsavinas parašė A.Žvironui ir kitiems likusiems draugams laiškelį, rašytą 1952 m. gegužės 27 d.: „...Mano barake ir „palatoj“ šeimininkauja „blatnieji“ (tiesa, palyginti pusėtini), kurie terorizuoja net bailoką daktarą. Tie žmonės visą laiką triukšmauja, kvatoja, laksto, keikiasi ir ligoninę pavertė karčema. Pasitaikius progai vagia. Iš pradžių jie ir įvairūs pavyduoliai prikrėtė man daug šunybių. Bet dabar viskas aprimo. Tačiau aš įsitikinau, kad lageris išryškina blogiausias žmogaus ypatybes, paverčia gyvuliu. Lietuvių mažai. Tai nuoširdūs žmonės, manimi labai rūpinasi. Tačiau mano intelektualinis darbas ir dvasinis gyvenimas jų iš esmės nedomina“.

Apie birželio mėnesį ir gydytojas V.Šimkūnas buvo perkeltas darbui į tą ligoninę, tuo labai nudžiugindamas Karsaviną, kuris pasakęs: „Nors prieš mirtį mudu pabūsime kartu. Jis sumažins man skausmus ir palydės į amžinybę“.

Atrodo, jog Šimkūnui padarė įspūdį tame laiškelyje parašyti žodžiai, kad čia esančių lietuvių nedomina jo dvasinis gyvenimas. Tuometiniu supratimu „dvasinis gyvenimas“ reiškė religinį gyvenimą – religinę praktiką. Todėl gerai žinodamas, kad Profesoriaus mirties diena artėja, Šimkūnas kreipėsi į A.Vanejevą, kuris artimai bendravo su Karsavinu:

– Ar galima leisti, kad Karsavinas išeitų be išpažinties? Kai žmogus miršta, jam reikalinga dvasinė pagalba. Be to, per apeigą sutvirtinama žmogaus vienybė su Bažnyčia… Jums reikia pakalbėti su Karsavinu ir reikia surasti šventiką, – sakė Šimkūnas.

Lageryje kalėjo stačiatikių (pravoslavų) kunigas – otec Piotr Čelcov, baigęs Kijevo Dvasinę akademiją. Jis dirbo kalinių daiktų saugykloje „kaptiorkoje“. Nors Karsavinas išpažinčiai šventiko neprašė, bet sutiko, kad dvasininkas tėvas Piotras ateitų. Tačiau tėvas Piotras neatėjo, nors A.Vanejevas pas jį ėjo net du kartus. Vėliau Vanejevas apie tai rašė: „Karsavinas mane išklausė ramiai žiūrėdamas į lubas. „Tėvas Piotras neateina? Tegul neateina. Tam jis ir Piotras. Tokiomis aplinkybėmis bažnytiniai kanonai leidžia iš viso apsieiti be dvasininko. Šią pareigą mirštančiajam gali prisiimti kiekvienas stačiatikis“.

Tačiau A.Vanejevas jam pasiūlė:

– Tegul geriau būna nors ir katalikas, bet dvasininkas.

– Gerai, – pasakė Karsavinas, – tegul būna kaip nuspręsite jūs ir Šimkūnas.

V.Nasevičiaus liudijimu, jau silpstantis pats Karsavinas jo paprašęs: „Mielasis, aš esu pravoslavas, ir norėčiau gauti paskutinius patarnavimus prieš mirtį tėvų religijos apeigose iš pravoslavų šventiko. Tad paprašykite kurį nors pravoslavų šventiką“.

Kuomet lietuviai pranešė tėvui Piotrui, kad Profesorius prieš mirtį norėtų atlikti išpažintį, šis į ligonių korpusą eiti atsisakė, nes lagerio administracija už tai galėjo griežtai nubausti ir išvaryti iš „kaptiorkos“. A.Svarinsko liudijimu, tai išgirdęs, „Karsavinas užsidarė, tris dienas su niekuo nebendravo, kažką mąstė. Su manimi irgi nesišnekėjo“.

Po trijų dienų Profesorius paprašė pakviesti katalikų kunigą. Atėjo toje ligoninėje felčeriu dirbęs lenkas prelatas Adolf Kukurzinskij, iki arešto buvęs Lucko vyskupijos valdytoju. Jis liepos 17 d. nuėjo pas Karsaviną, kuris atliko išpažintį lotynų kalba ir sukalbėjo Tikėjimo Išpažinimą.

Ar tai buvo oficialus Karsavino perėjimas į katalikų Bažnyčią? Greičiau tai buvo pripažinimas, kad katalikybė ir stačiatikybė yra vieno medžio šakos. Nasevičius su Karsavinu yra kalbėję apie ateityje galimą Rytų bei Romos bažnyčių susijungimą. Profesorius tikėjo, kad komunizmo siautėjimas padės krikščionims blaiviai apmąstyti ir suprasti vieni kitus, visiems gyventi ir kurti vienoje Kristaus įkurtoje Bažnyčioje.

Kai kartą V.Nasevičius Karsavino paklausė, kuriuos Lietuvos teologus, filosofus jis labiausiai vertina, tas atsakė: „Žinoma, brangiausias ir giliausias yra prelatas Dambrauskas-Jakštas. Pradžioje jis manęs nesuprato. Tada jis į mane žiūrėjo tik katalikiškai ortodoksaliu požiūriu. Paskui mes vienas kitą geriau supratom ir pamilom. Juk mūsų tikslai tie patys, tik keliai truputį skyrėsi. Po Dambrausko-Jakšto aš labai vertinu vyskupą Bučį. Tai gilus teologas ir realiai sprendžia gilią Romos Katalikų bažnyčios ir Rytų apeigų bažnyčios sujungimo problemą“.

Levas Karsavinas mirė 1952 metų liepos 20 dieną – sekmadienio rytą.

Lietuviai padarė jam geresnį karstą ir būreliais lankė jo pašarvotą kūną. Į karstą buvo įdėta lietuvių, rusų, prancūzų kalbomis trumpa velionies biografija. Profesorius buvo palaidotas Abezės kalinių kapinėse.

Gydytojas V.Šimkūnas, paleistas iš lagerio, 1956 m. surado ir aptvarkė generolo J.Juodišiaus ir profesoriaus L.Karsavino kapus: paaukštino kapų kauburius, apsodino eglutėmis. Visuomeninis Abezės kapinių prižiūrėtojas V.Ložkinas 1990 m. ant L.Karsavino kapo pastatė stačiatikių kryžių, prie kurio buvo pritvirtinta generolo J.Juodišiaus sūnų padaryta memorialinė lenta. 2008 m. ant Karsavino kapo buvo pastatytas akmeninis paminklas.

Lietuvos Sąjūdžio metais Karsavino palaikus parvežti į Lietuvą norėjo jo mokiniai ir gerbėjai, bet dukros Mariana ir Siuzana nesutiko. „Jis rusas, visada save laikė rusu, nors ir mylėjo Lietuvą. Tegul jis ir guli ten, kur jį nubloškė likimas…“ – sakė Siuzana. Dukros tikėjo, kad jų tėvas gyveno, svajojo ir dirbo tik būsimos Rusijos idėjai.

Tačiau, V.Nasevičiaus liudijimu, vieno pokalbio metu ligoninėje Karsavinas jam pasakęs: „Kokios sąlygos bebūtų man siūlomos, aš noriu, trokštu baigti savo amžių Lietuvoje, ir tik Kaune. Noriu dar su Lietuvos universitetiniu jaunimu padirbėti, lagerio sąlygomis sukurtus savo darbus tinkamiau apdoroti, praplėsti“.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 9168531932859148595

Rašyti komentarą

  1. Tragiška mąstytojo gyvenimo pabaiga turėtų būti pamokymu visiems vyrams, kad reikia paklausyti žmonos. Ir aš visai rimtai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Keisti išvedžiojimai, reik pasakyt. Šiaip jau, čia pamoka, kuo baigiasi žavėjimasis bolševizmu, o ne žmonos neklausymas. :)

      Panaikinti
  2. Pikc, atsiprašau už apibendrinimą. Ne visiems vyrams.Bet mąstytojo atveju pasiliksiu prie savo nuomonės. Na negali būt visuomet protingas

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item