Paulius Stonis. Oikofobija arba verslo meilės migrantams pasekmės

Neseniai Seimas priėmė įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties pataisas, kuriomis atvėrė kel...

Neseniai Seimas priėmė įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties pataisas, kuriomis atvėrė kelią į Lietuvą perkelti dalį migrantų, tebeplūstančių į Europą. Toks sprendimas, greičiausiai, nenudžiugins didžiosios mūsų tautiečių dalies, tačiau tikrai bus itin palankiai sutiktas kai kurių stambiųjų verslininkų. Pastarieji nuo pat migrantų krizės pradžios kartoja, kad Lietuva gali priimti ne 300, ne 1000, bet per kelis metus net 50 000 ir daugiau migrantų. Priduriama, kad tokie teiginiai yra pagrįsti racionaliu skaičiavimu, įvertinus tiek dabartinę demografinę Lietuvos situaciją, tiek jos perspektyvas. Tačiau, ar jie dėstomi deramai įvertinus galimas masinės imigracijos pasekmes verslui, valstybei ir visuomenei?

Migracijos ir imigrantų priėmimo klausimu Lietuvos verslas nėra vieningas, todėl teigti, kad visi verslininkai viena ar kita forma tenori pasipelnyti iš migracijos būtų neteisinga. Tai rodo visai neseniai Lietuvos pramonininkų konfederacijos paviešinti aukščiausio lygio 150 Lietuvos įmonių vadovų apklausos rezultatai. Juose buvo atspindėtas Lietuvos darbdavių požiūris į migrantus ir jų integravimą į darbo rinką. Apklausa atskleidė, kad 46 proc. respondentų priimtų migrantus darbui į savo įmonę, 27 proc. negalėjo atsakyti į šį klausimą, o 26 proc. apklaustųjų yra nepasirengę priimti tokių darbuotojų. 

Kokia pramonės įmonių motyvacija priimti migrantus? 43 proc. apklaustų įmonių vadovai minėjo, jog tikisi mokestinių lengvatų, 36 proc. – subsidijų. Ir tik 21 proc. respondentų paminėjo, kad tikisi, jog į Lietuvą atvyks kvalifikuoti arba mažai kvalifikuoti specialistai, kurie turės motyvaciją dirbti. Tokiu atveju vadovai sutiktų migrantus priimti ir be papildomų finansinių paskatinimų iš valstybės. 

Galbūt pramonininkų atlikta apklausa neatitinka visų sociologinių tyrimų standartų, tačiau jos rezultatai leidžia įžvelgti vieną svarbią tendenciją. Tie verslininkai, kurie sutiktų priimti imigrantus į savo įmones, neabejotinai tikisi vienokios ar kitokios finansinės „kompensacijos“. Vadinasi, ta dalis verslininkų, kurie pritaria imigracijai, tai daro iš merkantilinių paskatų, kadangi visiškai ignoruoja atvykėlio turimos kvalifikacijos faktorių. Tai reiškia, kad pats atvykėlis nebėra traktuojamas net kaip nekvalifikuotas „žmogiškasis išteklius“ – jis tampa tiesiog paprasčiausia priemone lengvai gauti papildomų pajamų iš valstybės. 

Ką darytų mūsų rinkti ir nerinkti politikai, jei jie nuosekliai vadovautųsi tokia logika? Nepabijokime ją nuosekliai išskleisti ir pritaikyti kitose situacijose. Išsipildžius tokiai pramonininkų lyderio Roberto Dargio svajonei, verslininkų paskatinti, politikai vyktų į Briuselį persiderėti dėl per mažų mūsų šaliai skirtų migrantų kvotų. Kam riboti papildomas priemones verslui užsidirbti? Ir tokia logika būtų visai teisinga, jei tai, kas vadinama bendruoju gėriu, būtų sutapatinta išimtinai vien su ekonominiu arba, dar konkrečiau, stambios pramonės įmonių gėriu. 

Visiškai nesunku nuspėti, kur toks siauras bendrojo gėrio suvokimas nuvestų. Jei jis būtų tapęs visuotine norma, Prezidentas Valdas Adamkus anuomet geranoriškai būtų paklusęs pramonininko Bronislovo Lubio prašymui vykti į Maskvą ir kartu su Rusijos vadovais paminėti Pergalės dieną. Jei tokia logika vadovautumėmės visi, mūsų visiškai nestebintų tokių verslininkų kaip Vilius Kaikaris kvietimai Rusijos atžvilgiu būti santūriais, mat jei kritikuosime jos veiksmus Ukrainoje, galėsime savo patrankas sviestu tepti – jo tiesiog nebus kur dėti. 

Aišku, kad tokia logika mažai ką bendro turėtų su valstybės bendruoju gėriu, nekalbant jau su istorine ir tautine savimone. Bendruoju gėriu paprastai vadinama tokia valstybėje esančių sąlygų visuma, kuri labiausiai padidina visų bendruomenės arba tautos narių gerovę ir sudaro palankiausias sąlygas kiekvienam žmogui tobulėti, išpildant savo prigimtį. Kitaip tariant, bendrojo gėrio šviesoje žmogų iš principo vengiama vaizduoti vien tik kaip ekonominių tikslų siekiančią būtybę, vienmatį homo economicus. Žmogus čia pirmiausia suvokiamas kaip asmuo, vadinasi, turintis ne tik fizinių, bet ir dvasinių polinkių, iš kurių kyla ir jo tapatybę atspindinti ir iš dalies ją apibrėžianti kultūrinė terpė, tradicijos, savivoka ir t.t.

Todėl nesunku įsivaizduoti, kas nutinka, jei tautą ar bendruomenę apibrėžiame vien tik ekonominiais tikslais. Bet kokie kultūriniai skirtumai tampa visiškai vienodai nesvarbūs, kadangi svarbiausias tikslas tėra ekonominė gerovė ir pažanga. Panašia logika vadovavosi ir komunistai. Nors sovietmečiu jie iki tam tikro lygio toleravo etnokultūrinius skirtumus ir net skatino išpolitintas tarybinių tautų kultūras, tačiau nenustojo tikėti ir stengtis, kad papročiai ir kultūra ilgainiui taptų nebereikšmingais. Juk istorijos pabaigoje, į kurią, pagal komunistus, turi judėti visos pasaulio visuomenės, laukia tarpusavyje nebeatpažįstamai susimaišiusio ir jau kultūriškai vienalyčio proletariato rojus, dar vadinamas komunizmu.

Bendrąjį gėrį, kuris šiaip jau turėtų būti kiekvienos valstybės valdymo tikslas, sutapatinus išimtinai su ekonominiu arba verslo gėriu, bet kurioje valstybėje tampa labai sunku kalbėti apie teisingumą. Senas posakis liudija, kad valstybė be teisingumo tėra plėšikų gauja. Ne iš kur kitur, bet būtent iš teisingumo principo išplaukia atsakomybės, atskaitingumo ir įsipareigojimo savo bendruomenei principai. Iš teisingai suprasto teisingumo piliečių tarpe kyla ir patriotiškumas, skatinantis ginti savo valstybę, jos nepriklausomybę, savo tautą, savo namus. Šis principas nieko bendro neturi su užsidarymu nuo pasaulio, protekcionizmu ar šovinizmu. Priešingai, niekas nėra apribotas mokytis iš kitų tautų, taikant pažangiausius atradimus ir geriausias praktikas, galinčias duoti naudos valstybės bendrajam gėriui. Teisingumo principas yra politinis principas, tad jis apibrėžia politiškai organizuotos bendruomenės santykius. Demokratijos atveju, teisingumo principas apibrėžia renkamųjų valdžion ir juos renkančiųjų santykį. Jei pastarųjų galia menksta, tai tik demokratijos sąskaita. Trumpai tariant, jei žmonės nepatenkinti valdžia, kitų rinkimų metu jie turi išsaugoti galimybę ją pakeisti. Arba bent jau iš esamos valdžios vis griežčiau reikalauti būtinų reformų.

Tačiau kas įvyksta plačiai atvėrus duris migrantams? Visi Lietuvos rinkėjai smarkiai pralaimi, nes jų galia kontroliuoti valdžią ir iš jos išsireikalauti būtinų pokyčių smarkiai sumažėja. Verslas, priėmęs migrantus, užsitikrina trumpalaikį būdą nesunkiai užsidirbti papildomų pajamų iš valstybės paramos ar subsidijų. Tačiau tuo pačiu metu jis nebus suinteresuotas investuoti, pavyzdžiui, į vietinio bedarbio perkvalifikavimą, suteikiant jam reikalingų žinių bei įgūdžių, dėl ko išloštų ir verslas, ir darbuotojas, ir valstybė, kuri neprarastų savo piliečių. Tad lengvabūdiškai „iš viršaus“ nuleidžiamu politiniu sprendimu bandant išspręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemą pramonėje, tik pagilinama visuomenės dezintegracija ir visos valstybės vystymosi krizė. Visos kitos socialinės, švietimo ar mokesčių sistemos problemos, tiesiogiai susijusios ir lemiančios ekonomikos vystymąsi bei valstybės nuolatinių gyventojų gebėjimą įsijungti į vietinę darbo rinką ir tokiu būdu užsitikrinti pajamas, lieka nesprendžiamos. Juk atvykusiam migrantui nelabai svarbi bus nei aukštojo mokslo kokybė, nei socialinių paslaugų prieinamumas. Pasijutęs nepatenkintu, jis tiesiog migruos į kitą valstybę didesnės gerovės ir laimės ieškoti. Tuo tarpu, eilinis pilietis savo paties valstybėje vis labiau praras galią paveikti valdžią, nes pastaroji ilgainiui tesirūpins pramonės aprūpinimu migrantais, kadangi tai yra lengviausias būdas išspręsti šalies ekonomikos augimo problemas. Atsivėrimo daugiatūkstantiniam imigracijos srautui momentu kaip mat padidėja ir emigracijos potencialas. Mat, piliečiai netruks pasijusti tiesiogine prasme pakeičiami. Todėl apie imigracijos naudą kalbantys, bet čia pat dėl emigracijos dejuojantys verslininkai užsiima veidmainyste. 

Nedaug iš imigracijos laimėtų ir pats verslas. Migracijos temos kontekste viešai nuskambėjo daugybė pačių migrantų pasisakymų, jog jie nenori važiuoti į kitas Europos valstybes, tik į dosniąją Vokietiją. Nesunku nuspėti, kad daugelis migrantų taip ir padarys. Kam likti šalyje, kur skurdo mastai daug didesni nei kitose Europos valstybėse, kur pirmaujama ne pasitikėjimo, o savižudybių reitinguose? Net tobulu atveju, kai pas vieną ar kitą verslininką atvyktų kvalifikuotas migrantas, nesunku nuspėti, kiek verta būtų investuoti, siekiant išmokyti jį ne itin lengvos lietuvių kalbos bei kitų reikalingų darbo įgūdžių. 

Galiausiai, mažai iš migracijos laimėtų ir pati valstybė, jei ją suvoksime ne kaip biurokratinių institucijų voratinklį, bet kaip tam tikrą politinės tautos kūrinį, kurio tikslas, visų pirma, pačios tautos išlikimas ir klestėjimas. Masinė imigracija (ne 1105, o pramonininkų siūlomieji 50 000 migrantų) neabejotinai smarkiai pakeistų ne tik mūsų valstybės kultūrinį veidą. Susidurtumėme su multikultūrinės visuomenės problemomis, su kuriomis nebuvome susidūrę iki šiol, ir su kuriomis nėra sėkmingai susitvarkiusi jokia Europos valstybė. Todėl nėra ko tikėtis stebuklingo integracijos sprendimo ir iš Lietuvos politikų. Tad, priešingai, nei teigia, pavyzdžiui, politologas Linas Kojala, galima tvirtinti, jog masinė imigracija taptų rimčiausia problema, kadangi visas neišspręstas socialines problemas paverstų antros eilės klausimais. Dabartinės problemos niekur nedingtų, tačiau tautos galia kontroliuoti politikus ir priversti juos ieškoti sprendimo būtų sumenkinta. 

Keli apžvalgininkai bei pramonininkų vadovas Robertas Dargis ne kartą išsakė viltį: „Neabejoju, kad Lietuva taps normalia multikultūrine šalimi, turėsime įvairių tikėjimų, kitos odos spalvos žmonių“. Įdomi vizija. Tačiau, pamirštama, kad Lietuva jau yra daugiatautė šalis. Gyvename kartu su rusais, lenkais, žydais, karaimais, totoriais. Ar tai reiškia, kad po pasakymu „normali multikultūrinė valstybė“ glūdi mintis, jog Lietuvoje lietuviai galiausiai turi tapti mažuma, o tautybės galiausiai prarasti politinę reikšmę? Kol Vokietijos bei kitų Europos valstybių žmonės čiaudi nuo migrantų bangos sukeltų dulkių, Lietuvos visuomenė toliau leidžiasi liūliuojama pasakomis apie savo atgyvenusį mentalitetą, atsilikimą nuo „pažangių“ politkorektiškumo, tolerancijos, lyčių lygybės bei multikultūralizmo standartų. Lietuvių tauta dalies savo „elito“ yra kaltinama ksenofobijos simptomais, kai tuo tarpu pats „elitas“ smarkiai kamuojamas oikofobijos (senovės graikų kalboje „oikos“ – namai, „phobia“ – baimė) kompleksų – savų namų, savų žmonių, savo tapatybės, savų tradicijų, savo tikėjimo baimės. Šią oikofobiją kol kas sumaniai pavyksta paslėpti po „pažangaus mąstymo“ klišėmis. Tačiau žvelgiant į Europoje gilėjančią migrantų krizę, kyla natūralus klausimas: kiek ilgai toks politiškai atsilikęs mąstymas dar bus vadinamas „pažangiu“?


Susiję straipsniai

Politika 6133778365963721722

Rašyti komentarą

  1. Oikofobija pasirodo visai geras terminas visokiems karštiems bei uoliems globalistams įvardyti. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. del migrantu teisingos mintys,o siaip ....prasismelkianti rusofobija bei pilstymas is tuscio i kiaura....

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, kai išgirsti "rusofobija", tai iškart žinai, su kokios spalvos (tiksliau - dviejų spalvų) fauna turi reikalo. Čia ta pati situacija, kaip ir su "homofobija". :)

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item