Mindaugas Kubilius. Bažnyčia - ne paslaugų biuras

Siekimas pakeisti Santuokos sakramento esmę vardan klientų, kurie neša pinigus, gali išjudinti visos Bažnyčios pamatus. Taip interviu DE...


Siekimas pakeisti Santuokos sakramento esmę vardan klientų, kurie neša pinigus, gali išjudinti visos Bažnyčios pamatus. Taip interviu DELFI teigė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektorius Mindaugas Kubilius.

Visuomenėje vyraujantį požiūrį į Bažnyčią M. Kubilius vadina tipiškai vartotojišku: „Dauguma iš Bažnyčios nori patarnavimų ir mano, kad turi juos gauti paaukoję, suprask – susimokėję, tam tikrą sumą. Matome nenutrūkstamą konvejerį prie altoriaus skubančių porų, kurios neturi nei rimto supratimo, kas yra Santuokos sakramentas, nei pasirengimo šį sakramentą vienas kitam suteikti.“

- Bet gi Bažnyčia siūlo parengimo santuokai kursus?

- Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad privalomas kelių paskaitų kurselis toli gražu neužpildo krikščioniško tikėjimo stokos. Tūlas besituokiantis taip ir nesupranta, kad Santuokos sakramentas yra Auka vienas kitam iki mirties; kad šioje abipusė sakramentinėje Aukoje Kristus aukojasi savo Bažnyčiai ir vyksta santuokinių išganymo darbas.

Šio masinio nesupratimo rezultatas ir yra didelis ištuokų skaičius „tikinčiųjų“, kurie taip neseniai šauniai fotografavosi priešais altorių. Todėl Sinode šeimos tema ir kilo klausimas – ką daryti su masėmis katalikų, kurie antroje civilinėje santuokoje negali priimti švenčiausios Komunijos.

Tokį vartotojišką požiūrį perima dalis kardinolų ir vyskupų, tarsi Bažnyčia būtų paslaugų teikėja, tad reikia spręsti, ką daryti su dalimi klientų, kurie liko nepatenkinti ir nori vėl pasinaudoti „sakramentine paslauga“ – lyg pažado būti kartu iki mirties iš viso nebuvo.

- Lietuvoje visais laikais buvo dvasininkų, kurie žiūrėjo ne įstatymo, o konkretaus žmogaus jo situacijoje. Ir išsiskyrusieji tokiais kunigais rėmėsi, jų ieškojo. Vyresnybės požiūris į „neklusniuosius“ ir kalbos tonas pasikeitė iš Vatikano papūtus naujiems vėjams. Dabar duoti suprasti, kad teisingumas svarbiau už gailestingumą, nebesolidu. Koks jūsų požiūris į tai?

- Visiems katalikams visais laikais privalus tas pats Apaštalų tikėjimas. Svarbu pabrėžti, kad tikėjimas į Dievą negali kisti, nes tikima yra pati nekintanti Dievo prigimtis. Ir jokie madingų nuomonių šauksmai šio tikėjimo nepakeis.

Bandymai keisti tikėjimą veda tik į atskalas, o šios, ilgainiui, išvirsta socialiniais klubais su krikščionybės prieskoniu ir neskoningais pavidalais. Gailestingumo pavertimas nauju mados vėju ir dar supriešinimas su Tiesa yra didelė klaida.

Vartototojai nori jiems malonių dalykų, taigi ir krikščionybės be Kryžiaus. Visgi Tiesa yra mylinčio Dievo Auka už žmoniją. Gyvenimas pagal šią Tiesą ir yra krikščioniškas teisingumas.

Be abejonės, niekas iš tikinčiųjų neturi teisės teisti kito žmogaus. Mes, krikščionys turime mylėti, taigi, aukotis pagal išgales. Tačiau mylėti artimą nereiškia tenkinti žmogaus užgaidas. Kaip ir minėjau, Meilė ir įsipareigojimas, tiksliau, pasišventimas mūsų tikėjime sutampa. Tai ir yra tiesingas Tiesos kelias.

Dabar gi pasaulyje, o ir Lietuvoje atsiranda tariamai „gailestingųjų“ dvasininkų, kurie kviečia „būti žmogiškiems“. Tačiau tai – visiškai neteisingas požiūris, kai kalbame apie Bažnyčią.

Bažnyčia nėra paslaugų biuras su sutanuotų – kartais niūrių, kartais linksmų – pardavėjų korpusu. Bažnyčia savo esmėje yra Mistinis Kristaus Kūnas, kurį sudaro visi save Dievui ir artimui aukojantys pakrikštytieji. 

Pašaliečiams tikrai trūksta supratimo, kad katalikas nėra šiaip Kristaus kūno vartotojas. Asmenine auka neparemtas švč. Komunijos „vartojimas“ tikrai nenuves į išganymą. Atvirkščiai – nuves į amžinąją pražūtį.

- Šeimos ir Santuokos sakramento praktikos klausimams skirtame Sinode spręsta, ar galima Komuniją suteikti antrą kartą civiliškai susituokusiems katalikams. Kardinolai pasidalijo į dvi stovyklas: vieni pasisakė už tikėjimo doktrinos neliečiamumą, kiti už pastoracinį jautrumą neatstumiant nuo bažnyčios antrą kartą susituokusių asmenų. Kur Jūs matote pataikavimą pasauliui Popiežiaus kvietime neekskomunikuoti antrą kartą susituokusiųjų, paliekant jiems galimybę priimti Komuniją?

- Ekskomuniką užsitarnauja tik išsižadantys ir aktyviai tikėjimą neigiantys ar kitaip iškreipiantys katalikai. Antrą kartą civiliškai susituokę katalikai tikėjimo ir pašventinamosios malonės nepraranda. Kelias į šventumą ir Dievo artumą aniems jokiu būdu neužsiveria.

Tokios poros gali ir toliau dalyvauti Švč. Komunijoje dvasiniu būdu, mylėti Dievą ir artimą, dalyvauti tikinčiųjų bendruomenės gyvenime. O Kristaus kūniško artumo (t.y. sakramentinės malonės) ilgesys tik augina jų tikėjimo druską, vadinasi, tiesia kelią į dangų.

- Jei taip, kodėl leidimas teikti ją antrą kartą susituokusiems gali išjudinti Bažnyčios pamatą, kaip teigiama arche.lt komentare?

- Pamatą judina siekimas pakeisti Santuokos sakramento esmę vardan klientų, kurie suneša pinigus į Bažnyčią tarsi sakramentus pardavinėjantį „kioską“. Turime suprasti, kad Santuokos sakramentas yra tikroviškas Kristaus meilės Bažnyčiai „iki mirties, iki Kryžiaus mirties“ atspindys. Santuokinio ryšio neišardomumas pažeidžiamas, kai sutuoktiniai pakeičia partnerius. Taip jie kartu išsižada Kristaus ir Bažnyčios santykio neišardomumo, vadinasi, nebegali džiaugtis ir sakramentinėmis malonėmis.

Jeigu ši Santuokos sakramento esmė bus keičiama, bus žalojama ir Bažnyčios, už kurią iki mirties aukojasi įsikūnijęs Dievas, esmė. Savo ruožtu, tai nuvestų į jos skaidymąsį ir griūtį kaip tai atsitiko su nekuriomis liberaliomis protestantiškomis bendruomenėmis. Ir tai liudija ne koks menkas teologo išsilavinimą turintis ekspertas iš portalo arche.lt, o popiežiaus Pranciškaus dešinioji ir kairioji rankos, būtent, Tikėjimo doktrinos kongregacijos bei Sakramentų disciplinos ir dievogarbos kongregacijos prefektai.

Apaštalas Paulius mus moko: malonė nėra dovanojama veltui. Nepasiduokime vartotojiškam bukumui ir lengvatikystei.

- Kaip paprastai paaiškintumėte, kodėl pastoracinis jautrumas, apie kurį dabar daug kalbama, grįstas visai ne artimo meilės praktika, kaip akcentuoja arche.lt?

- „Pastoraciniu jautrumu“ galima vadinti bet kokios formos dvasinininko reakciją į bet kokį tikinčiųjų poreikį. Pavyzdžiui, kunigas mano, kad šiandien Šv. Mišių metu nereikėtų giedoti liūdnų gavėniškų giesmių, nes daliai tikinčiųjų subjurs nuotaika ir šie, nepatenkinti, neįmes į aukos krepšelį įprasto kiekio skatikų. Įprastas vaizdas – apeigų metu tikinčiuosius be saiko linksminantis kunigėlis, nes žmonės tiesiog atėjo smagiai dvasingai pabūti.

Mano įsitikinimu „pastoracinis jautruma“" yra šiuolaikinių vartotojų, kurie Bažnyčią temato tik kaip socialinių ir psichologinių (suprask „dvasingųjų“) paslaugų tiekėją, lengvatikystė. Tai – visiškai neteisingas požiūris. 

Beje, labai panašiai ilgą laiką Vakarų politikai siūlė būti „jautriais“ Rusijos prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu iki labai iš lėto pradėjo suprasti, kad turi reikalą su banditiškos elgsenos žmogumi, kurį silpnumas įkvepia mirtinai agresijai. Artimo meilės praktika įgalina gilią žmogišką atjautą ir pažinimą. Du tūkstančius metus įgalino. Ar jau dabar artimo meilę XXI turėtų pakeisti palaidūniškas naujadaras „pastoracinis jautrumas“?

- Grįžtant prie kunigų, kurie niekada neatstumdavo išsiskyrusiųjų, galbūt jie tiesiog aplenkė laiką ir už tai atsiėmė savo, o 13 vyskupų, kurie prieš Sinodą įspėjo Popiežių dėl Bažnyčios griūties, galima vadinti likusius vakarykštėje dienoje?

- Joks normalus kunigas negali atstumti jokio žmogaus. Jūsų klausimas remiasi prielaida, kad Bažnyčia yra tarsi progresyvi žmonių bendrija, nežinia kur žengianti „su laiku“ į vis dar nepažintą „šviesią ateitį“.

Manding, štai po dviejų tūkstančių metų Bažnyčia pagaliau tapo tikrai krikščioniška, nes tikrai progresyvi žmogiška! Nesutinku su šiuo itin siaurakaktišku požiūriu.

Vakar, šiandien ir rytoj yra tas pats Viešpats ir tas pats tikėjimas. Bažnyčia yra vartai į Amžinybę. Mistinis Kristaus Kūnas buvoja laike, bet šio Kūno širdis plaka anapus laiko. Bažnyčia žengia laiku, kad žmones pakviestų ten, kur laiko nėra – į šventąsias Amžinojo Tėvo padangtes.

- Vis dėlto, „vėjo krypties“ pasikeitimas Lietuvoje akivaizdus. Ar tai – tik politikos dalykai, nes liberalumas „ant bangos" ir plis, nepaisant to, ką sakėte.

- Jūs savo klausimu kaip ir viską atsakėte: ant bangos, nauji vėjai. Tai yra politika – maloni ir pelninga. Bet laikina.

Viskas labai žemiška ir paprasta. Krikščionys taip pat nuolat sprendžia prigimtyje slypintį klausimą: kam tarnauti – Dievui ar Mamonai? Galbūt tūlam Vokietijos vyskupui yra svarbu neprarasti pajamų šaltinio (Vokietikoje piliečiai moka „bažnyčios mokestį“), tai ir siekia įtikti savo klientūrai su Švč. Komunijos suteikimu antrą, trečią ir kelintą kartą persituokusiems tarsi dar katalikams.

O štai Lenkijos vyskupai vieningai ir atkakliai priešinasi tokioms antikatalikiškoms tendencijoms, kaip argumentą naudodami šv. Jono Pauliaus II paliktą ankstesnio Sinodo dokumentą apie šeimą „Familiaris consortio“, kuriuo iki šiol rėmėsi Bažnyčia.

- Kokia situacija Lietuvoje?

- Lietuvos vyskupų viešų pasisakymų Sinodo klausimais nemačiau (išskyrus vyskupo Jono Kaunecko). Visgi žiniasklaidos erdvėje buvo girdėti visokių balsų. Vienas nuolatinį progresą Bažnyčioje skelbiantis publicistas džiaugėsi, kad Sinodas ėmėsi „laisvinti erosą“. Nesumoju, ką tai galėtų reikšti - lyg Santuokos sakramentą priėmusiems tikintiesiems būtų uždrausti lytiniai santykiai... Meldžiu, kad Lietuvos vyskupai nepadarytų klaidų, kurių pasekmė – apgailėtina situacija, kaip, pvz., nekuriose Olandijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos vyskupijose.

- Kokios klaidos gali būti padarytos – konkrečiai?

- Konkrečiai – Santuokos sakramento doktrinos silpninimas tolygus išsižadėjimui. Problema ta, kad negali vieno sakramento išsižadėti, o kitu tikėti. Jeigu taip atsitiks, įvyks tai, dėl ko popiežių Pranciškų įspėjo kardinolai. Ir švenotovės taps tuščios. Beliktų jas pigiai pardavinėti agresyviems islamistams, kurių tikslas ir yra išmėžti krikščionybę iš Europos.

Tokių atvejų Senajame žemyne apstu. Tikėjimo reikalavimų švelninimas vardan vaizduotėje susikurtos „laiko dvasios“ – ne tik Bažnyčios griovimas, bet ir krikščioniškosios Europos tapatybės išsižadėjimas. O tai reiškia lengvatikystę ir lengvą kelią teroristų įsigalėjimui mūsų visuomenėse. Didžioji Europos atspara – savo dvasine tapatybe ir tikėjimu stiprios, vaisingos krikščionių šeimos.

- Tenka skaityti, kad aiškių taisyklių, tikėjimo radikalumo pasiilgę žmonės patys atsiverčia į islamą.

- Aš nežinau, kas yra tikėjimo radikalumas. Krikščionybė – visai ne taisyklių religija. Krikščionio tikėjimas yra gyvas Meilės Aukos tikrumu. Krikščionybė yra religija, kuri reikalauja gilios proto ir valios pastangos. Jokiu būdu ne aklo paklusimo taisyklei. Tuo ir esame stipresni už bet kokios kilmės aklatikių masę.

13 kardinolų įspėjo popiežių dėl Bažnyčios griūties grėsmės

Pasibaigus Sinodui, skirtam Šeimos ir Santuokos sakramento praktikos klausimams, arche.lt išpublikavo jo išvakarėse popiežiui Pranciškui įteiktą laišką.

13 kardinolų įspėjo Šventąjį Tėvą dėl Bažnyčios griūties grėsmės, o taip pat išreiškė nuogąstavimus dėl „nederamos diktatoriškos įtakos Sinodo eigai“.

Kaip pabrėžia laišką pasirašiusieji kardinolai, liberalių protestantų bažnyčių žlugimas modernioje eroje, ypač paskatintas joms atsisakius krikščioniškojo tikėjimo ir praktikos pagrindinių elementų vardan pastoracinio prisitaikymo, įspėja mus pačius.

Arche.lt taip komentavo šią mintį: „Paprastai tariant, liberalios protestantiškos Bažnyčios žlunga, nes išsižada Viešpaties Jėzaus Kristaus perduoto Apaštalų tikėjimo pamatų. Kaip akivaizdžiai parodo katalikų skaičiaus nykimo statistika konkrečiais atvejais, lygiai taip pat žlunga ir tos katalikų vyskupijos – kurios imasi tariamoje „II Vatikano Susirinkimo dvasioje“ pataikauti pasauliui, tuo pačiu atmetant pačią II Vatikano Susirinkimo Tėvų aiškiai surašytas nuostatas. Stabdykime šį žlugimą savo tvirtu ir nepalenkiamu Apaštalų ir jų įpėdinių tikratikių vyskupų mums perduodamu tikėjimu“.

Susiję straipsniai

Straipsniai 835141267114233069

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-12-27 02:31

    Dauguma mano susidūrimų su RKB įrodė, kad ji ir yra apmokamų paslaugų teikėja. Bet autoriui matyt priimtinesnė saldi saviapgaulė nei karti tiesa.
    Pats metas bažnyčiai nustoti kaltinti kitus ir kritiškiau pažvelgti į save.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškam: gal tu pats nustok kaltinti kitus ir kritiškiau pažvelk į save :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-12-29 11:14

      Sutarta. O dabar, bėgte marš, atgal prie savo kiaulių.

      Panaikinti

  3. Stai eidavau Sv. Komunijos kiekviena sekmadieni. Buvau pilnas vidiniu jegu.
    Nustojau eiti Sv. Komunijos, palaipsniui jau ziuriu as net i Sv Misias nebeinu. Ziurek jau nebera ramybes, tikejimas blesta, Biblijos visai i rankas nebeimu. Ir cia ne is blogos valios, ne specialiai, bet kazkaip savaime.

    O labiausiai mane paveike bedieve aplinka. Juk niekas neina nei ispazinties, nei Sv. Komunijos, nelanko Sv. Misiu.

    Kur tos stiprybes pasisemti, kad galeciau islaikyti tikejima?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-12-27 19:39

      Pas imamą :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-12-28 02:49

      Ne dėl Mišių nelankymo blėsta jūsų tikėjimas, tiesiog jūs per mažai ištroškęs Dievo, nėra vidinės ugnies palaikančios tą troškulį. Ieškokite šviesos viduje ne išorėje, nes tai tiesiausias kelias pažinti Viešpatį ;)

      Panaikinti
    3. Aplinkui mane irgi niekas neina išpažinties, Šv.Komunijos ir nelanko šv.Mišių.Ši situacija man pažįstama Ir aš jums nuoširdiai patariu: grįžkite į Bažnyčią, atlikite išpažintį, priimkite šv.Komuniją ir Dievo malonė jus sustiprins. parašykite,jeigu norite: pievospiene@gmail.com

      Panaikinti
    4. Kas gali eiti, paklauskime, į tas paprastu renginiu paverstas mišias? Mišios turi būti lotyniškos. Ir nebūtinaim standartizuotos pagal Tridentą, gali būti įvairesnių ritualų. Nors ir rytietiškas...

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2015-12-27 17:41

    Patiko straipsnis

    AtsakytiPanaikinti
  5. Sar unui
    Iš tikrųjų, bedievė aplinka žiauriai veikia. Kaip sakoma, su kuo sutapsi, tokiu ir pats tapsi. Siūlyčiau pasirinkti arba tradicionalistų pamaldas, arba Pijaus X brolijos Mišias. Jei nenori prarasti tikėjimo galutinai, modernistų "šou" veikiau venk, - kaip pateikė pavyzdį vyskupas Kauneckas, "ten nėra Dievo". Na, nesakau taip griežtai, čia reikia ilgo įvado, bet aš ten jau seniai nebevaikštau.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Aš suprantu, Bažnyčiose, kur saugomas švenčiausiais sakramentas, Dievas yra. Ir su šiuo pasakymu "ten nėra Dievo" nesutikčiau,tuo labiau, kad tai pareiškė ne pats vyskupas. Dievas netelpa į jokią formą, nes,kaip žinome, Jis yra Dvasia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei Dievas yra švč. Sakramente, vadinasi, Jis yra paplotėlio formos. Taip pat Jis gali priimti žmogaus kūno formą. Jis yra visur, bet ne visur vienodai. O gali net neįsikūnyti į ostiją, jei nėra tinkamos intencijos ir tinkamos materijos.

      Panaikinti
    2. Kaip ats Nėra2015-12-29 08:13

      Labiausiai patiko jūsų sakinys- Jis yra visur, bet ne visur vienodai. Todėl teigti, kad "ten Dievo nėra" negalima.Be to "mes Jame esame" (Apaštalų darbai, atrodo). Žmogaus širdis garbina Dievą taip, kaip ji trokšta. Pažiūrėkime, kaip Afrikos šalių katalikai garbina Dievą. Šokiais ir dainomis. Džiaugiasi kaip vaikai.

      Panaikinti
    3. Kaip ats Nėra2015-12-29 08:46

      Beje, teiginio"O gali net neįsikūnyti į ostiją,jei nėra tinkamos intencijos ir tinkamos materijos" negaliu komentuoti, nes neturiu jokio teologinio išsilavinimo, bet kas gali tai pasakyti : Įsikūnijo į ostiją ar neįsikūnijo ?

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2015-12-29 10:02

      Tam, kad sakramentas būtų laikomas galiojančiu, jis turi atitikti materijos, formos ir intencijos reikalavimus. Jei bent vienas iš jų neišpildytas, galima teigti, jog sakramentas nebuvo galiojantis. Tai galioja visiems sakramentams.

      Panaikinti
    5. Ačiū už atsakymą, bet jį suprasti reikia teologinio išsilavinimo. Aš galvoju, jei yra kunigas kuriam leidžia aukoti mišias, viskas yra gerai.

      Panaikinti
  7. Apie Bažnyčios sugriovimą yra tokia istorija: Napaleonas kardinolams pareiškė: aš sugriausiu Bažnyčią. Kardinolai į tai atsakė: mes irgi bandėme, bet nepavyko.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item