Mindaugas Buika. Vatikano II Susirinkimas ir komunizmas

Iškeltas nutylėjimo faktas Pastaruoju metu, minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines, nemažai kalbama apie šio reikšmingiausi...


Iškeltas nutylėjimo faktas

Pastaruoju metu, minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines, nemažai kalbama apie šio reikšmingiausio XX amžiaus Katalikų Bažnyčios įvykio santykį su komunizmu. Tam skiriamos specialios apžvalgos ir netgi mokslinės konferencijos. Štai amerikiečių komentatorius Maiklas Mileris spalio mėnesį žurnale „The Catholic World Report“ publikuotame straipsnyje primena, kad XIX amžiaus antroje pusėje vykęs Vatikano I Susirinkimas buvo priverstas nutraukti savo darbus, kadangi Italijos karalius Viktoras Emanuelis vienydamas šalį užėmė ir aneksavo Romos miestą su žlugusia Popiežiaus valstybe, o ten tvarką prižiūrėję prancūzų kariai nebegalėjo garantuoti Susirinkimo tėvų saugumo. Maždaug po šimto metų savo sesijas pravedusiam Vatikano II Susirinkimui, atrodo, niekas netrukdė, tačiau tarptautinė atmosfera buvo įkaitusi. Jis vyko Šaltojo karo sąlygomis, kai Europa buvo padalinta į Vakarų (laisvojo pasaulio) ir Rytų (sovietinio totalitarizmo) karinių blokų priešpriešą, komunistų vadovaujama Sovietų Sąjunga plėtojo savo įtaką pasaulyje ir „nerami taika“ buvo palaikoma tik dėl abipusio susinaikinimo grėsmės galimo branduolinio konflikto atveju.

Nors nemaža Vatikano II Susirinkimo dalyvių dalis skaudžiai suvokė ir išgyveno tuometinio komunistinio režimo vykdytą Bažnyčios persekiojimą Rytų Europoje ir norėjo viešo tos sistemos pasmerkimo, tačiau oficialiuose Susirinkimo dokumentuose apie tai nieko nekalbama. Šis nutylėjimas dar labiau stebina, kadangi iki Vatikano II Susirinkimo beveik visi popiežiai savo enciklikose ir kituose magisteriumo dokumentuose pabrėžtinai iškeldavo ateizmu paremto marksistinio socializmo ir komunizmo ideologijos bei praktikos blogį, o 1958 metais miręs popiežius Pijus XII netgi komunistus buvo ekskomunikavęs, tai yra, atskyręs nuo Bažnyčios. Pavyzdžiui, neseniai miręs žinomas Italijos Katalikų Bažnyčios hierarchas kardinolas Džakomas Bifis, kuris du dešimtmečius (1984–2003) ėjo Bolonijos arkivyskupo tarnystę, 2007 metais publikuotoje ir plataus dėmesio susilaukusioje autobiografinėje knygoje „Memorie e digressioni di un italiano cardinale“ reiškia nuostabą, kad Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ („Gaudium et Spes“) visiškai nutylėtas įspūdingiausias bei ilgiausiai trukęs tos epochos socialinis reiškinys – ateistinis komunizmas.

„Pradedant savo triumfu Rusijoje 1917 metais ir vėliau per 50 metų jis (komunizmas) sukėlė dešimtis milijonų smurtinių mirčių, masinio teroro ir nežmoniškiausių represijų aukų, o Susirinkimas apie tai nieko nepasakė, – rašo minėtoje knygoje kardinolas Dž. Bifis. – Komunizmas (pirmą kartą žmonijos istorijoje) praktiškai primetė jo pavergtiems gyventojams ateizmą, kaip oficialią filosofiją ir paradoksalią „valstybinę religiją“, ir Susirinkimas nors paliesdamas (labai abstrakčiai minėtoje pastoracinėje konstitucijoje – M. B.) ateistų klausimą, apie tai nieko nepasakė. Tuo pat metu, kai vyko Vatikano II Susirinkimo sesijos, komunistų kalėjimuose vis dar neapsakomą kančią ir pažeminimą patyrė daugybė „tikėjimo liudytojų“ (vyskupų, kunigų, Kristui ištikimų pasauliečių tikinčiųjų), bet Susirinkimas nieko apie tai nekalba“. Tai tuo labiau gali stebinti, kadangi 2000 metų Bažnyčios istorijoje vykę Visuotiniai Susirinkimai tradiciškai svarstė ir krikščionybės sklaidai aktualius visuomeninius klausimus (pavyzdžiu galėtų būti kad ir Konstancos Susirinkimas (1414–1418), suvaidinęs svarbų vaidmenį Žemaitijos krikštui). Pagaliau kaip tik Vatikano II Susirinkimo metu buvo pradėję kilti priekaištai Bažnyčiai dėl tariamai nepakankamos reakcijos nacių nusikaltimų Antrajame pasauliniame kare atžvilgiu, todėl jau komunizmo atveju reikėjo išsakyti aiškią ir autoritetingą nuostatą.

„Ekumeninis“ Meco susitarimas

Pasak daugelio komentatorių, sušaukęs Susirinkimą popiežius Jonas XXIII, rodydamas savo prigimtinį gerumą ir norėdamas keisti pirmtakų griežtą politiką, rodė gal kiek naivoką optimizmą dėl santykių su sovietiniu komunizmu gerėjimo ir tikinčiųjų veikimo normalizavimo. Jis bandė palaikyti draugiškus ryšius su tuometiniu Sovietų Sąjungos komunistiniu diktatoriumi Nikita Chruščiovu, iš kurio gavo asmeninį sveikinimą savo 80-ojo gimtadienio proga ir kurį priėmė audiencijoje Vatikane (tai davė užuomazgą vėlesnio popiežiaus Pauliaus VI pradėtai vadinamajai Rytų politikai Ostpolitik atsiveriant dialogui su komunistiniais Rytų Europos režimais; tai davė menkus rezultatus ir tik mažino pasitikėjimą Vatikanu tarp to regiono kovotojų už tikėjimo laisvę). Kitas Jono XXIII mokymas buvo ekumeninis siekis jo sušauktame Vatikano II Susirinkime matyti įvairių denominacijų, taigi ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, atstovus. Pastaroji, stipriai kontroliuojama Kremliaus komunistinės vadovybės, pradžioje rodė aiškiai neigiamą nusistatymą. Netrukus po žinios apie Susirinkimo sušaukimą ir ekumeninį kvietimą jame dalyvauti, Maskvos patriarchato periodiniame leidinyje „Žurnal Moskovskoj Patriarchii“ pabrėžta, kad tas siūlymas „yra dar vienas bandymas išplėsti Romos hegemoniją“, kad Susirinkime bus reiškiamas politinis nusistatymas esą „nesuderinamas su krikščioniška dvasia“.

Tačiau ši pozicija netruko pasikeisti, paaiškėjus, kad Jonas XXIII yra pasirengęs daryti reikšmingas nuolaidas tokio dalyvavimo prielaidai, patikinant, jog Susirinkime nebus liečiamos komunizmo ir kitos „politinės problemos“. Italų apžvalgininkas vatikanistas Andrea Tornieli savo 2011 metais publikuotame komentare „Susirinkimo nusišalinimas nuo komunizmo“, nurodo 2007-aisiais publikuotą žinomo prancūzų publicisto Žano Madirono knygą „Meco susitarimas“, kurioje, remiantis įvairiais šaltiniais, kalbama apie neviešas Vatikano ir Maskvos patriarchato derybas dėl dalyvavimo Susirinkime klausimų. Prancūzijos šiauriniame Meco mieste, tarpininkaujant sovietų emisarui Sergejui Bolškovui ir Meco arkivyskupui Pauliui Jozefui Šmitui, 1962 metų rugpjūtį įvyko Maskvos patriarchato užsienio reikalų metropolito Nikodemo (vėliau archyvai patvirtino, kad jis buvo KGB agentas) ir Vatikano atstovo prancūzų kardinolo Eugenijaus Tisrano susitikimas, kuriame pasiektas žodinis susitarimas dėl Rusijos Stačiatikių Bažnyčios stebėtojų dalyvavimo Vatikano II Susirinkime sąlygų, tai yra, kad bus susilaikyta nuo komunizmo ir Sovietų Sąjungos kritikos.

Vėliau arkivyskupas spaudos konferencijoje patvirtino apie minėtąjį „incognito“ susitikimą ir kad Maskvos patriarchatas perėmė „oficialų kvietimą (į Vatikano II Susirinkimą) su sąlyga, kad jis turės nepolitinį pobūdį“. Taip iš Rusijos į 1962 metų spalį prasidėjusį Visuotinį Susirinkimą buvo pasiųsta du formalūs atstovai – vyresnysis kunigas Vitalijus Borovojus ir archimandritas Vladimiras Kotliakovas, kurie net neturėjo vyskupo titulo. Džiaugdamasis Kremliaus sąlygų išpildymu Prancūzijos komunistų periodinis leidinys „Nouvelle France“ 1963 metų sausio numeryje rašė, kad „pasaulinė komunizmo sistema“ pasiekė tokį „neginčijamą pranašumą“, jog netgi Katalikų Bažnyčios vadovybė „nebegali paprasčiausiai užsiimti įžūliu antikomunizmu. Todėl vesdama dialogą su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia ji įsipareigojo, kad Vatikano II Susirinkime nebus tiesioginių išpuolių prieš komunistinę santvarką“. Kiek vėliau, 1963 metų vasarį, netgi Prancūzijos katalikų laikraštis „La Croix“ savo skaitytojus irgi informavo, kad Maskvos patriarchatui duotos žodinės garantijos dėl Susirinkimo „neopolitinio pobūdžio“. Tokio susitarimo ir pažadų buvimą patvirtino ir konstitucijos „Gaudium et Spes“ redakcinės komisijos sekretorius vokiečių teologas Bernardas Haringas, kuris žurnalistams sakė: „Aš tikrai žinau, kad popiežius Jonas XXIII pažadėjo Maskvos valdžiai, jog Susirinkimas nepaskelbs jokio komunizmo pasmerkimo, kad jame galėtų dalyvauti Rusijos Stačiatikių Bažnyčios stebėtojai“.

Politinio neutralumo siekis

Laikantis to susitarimo, nors Vatikano II Susirinkimo metu buvo siūloma į atskirus dokumentus įtraukti marksistinio socializmo ir komunizmo nusikaltimų kritiką bei išreikšti solidarumą už „geležinės uždangos“ kenčiantiems krikščionims, bet į tokius dalyvių grupių siūlymus ir peticijas atsižvelgta nebuvo. Štai Susirinkimo pradžioje, skelbiant „Kreipimąsi į pasaulį“ dėl visuotinės taikos, už šį dokumentą balsavo 2439 dalyviai, o „prieš“ – 15. Tie prieštaravusieji buvo Susirinkime dalyvavę išeivijos ukrainiečių rytų katalikų vyskupai (daugiausia iš Kanados ir Jungtinių Valstijų), kurie siūlė į šį dokumentą įtraukti aiškų teiginį dėl solidarumo „tylos Bažnyčiai“ – komunistų persekiojamiems vyskupams ir kunigams – „meldžiant Kristų, mūsų Viešpatį, kad Jis sutrumpintų šį išbandymų laiką“. Beje, ukrainiečių vyskupai reiškė protestą ir dėl Maskvos patriarchato, bendradarbiavusio su „ateistine valdžia“, delegatų dalyvavimo Susirinkime. Jie priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo tuometinio diktatoriaus Josifo Stalino nurodymu Rusijos Stačiatikių bažnyčia perėmė milijonų Ukrainos katalikų bažnytinę jurisdikciją, taip „prieštaraujant dieviškajai ir žmogiškajai teisei“ buvo eliminuota ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčia.

Išankstinė nuostata dėl Vatikano II Susirinkimo „politinio neutralumo“ ypač atsiskleidė, kai 1963 ir 1965 metų sesijose buvo svarstomas konstitucijos „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ projektas. Pradžioje tarptautinė 70 Susirinkimo tėvų grupė, vadovaujama Nankino (Kinija) arkivyskupo Pauliaus Ju Pino, pasiūlė išplėsti minėtos konstitucijos „Gaudium et Spes“ skyrių, skirtą ateizmui, nurodydama, kad būtent komunizmo ideologija išreiškia „karingiausią ateizmą bei šiurkščiausią materializmą“, kuriam būtina priešintis ginant tiesą. Anot arkivyskupo P. Ju Pino, tai būtina pabrėžti svarbiame Susirinkimo dokumente, kad „būtų patenkinti lūkesčiai tų tautų, kurios „kenčia komunizmo jungą ir patiria neapsakomą liūdesį dėl šio neteisingumo“.

Neįtraukus šio siūlymo ir 1965 metų gruodžio pradžioje bendrojoje Susirinkimo sesijoje svarstant galutinę konstitucijos „Gaudium et Spes“ redakciją jau daugiau kaip 400 Susirinkimo tėvų grupė, atstovaujanti 86 šalims ir vadovaujama brazilo arkivyskupo Proenso Sigo bei prancūzų arkivyskupo Marselio Lefebvro, pateikė dar vieną peticiją dėl formalaus komunizmo pasmerkimo. Šiame pareiškime primenama, kad visais amžiais Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai pasmerkdavo klaidas bei erezijas, o komunizmas yra pavojingiausia ateizmo apraiška, „visų erezijų samplaika“. Šio blogio nutylėjimas gali diskredituoti Bažnyčios mokymą, prieštaraujantį tam, ką ankstesni popiežiai yra kalbėję ir rašę prieš komunizmą, o komunistų režimą kenčiantys žmonės kaltintų Bažnyčią dėl oportunizmo (prisitaikėliškumo) ir neteisingo liudijimo. Grupės Susirinkimo tėvų peticijoje pabrėžta, kad toks nutylėjimas galėtų ne tik kelti painiavą tarp tikinčiųjų, tačiau būtų palankus ir pačiai komunizmo propagandai, „kuri išnaudos kiekvieną progą šį Susirinkimo nutylėjimą interpretuodama savo naudai“. Tačiau šis pareiškimas, apie kurio buvimą žinojo praktiškai kiekvienas Susirinkimo dalyvis, taip ir nepasiekė jungtinės komisijos, kuri redagavo paskutiniąją konstituciją. Toks užblokavimas, anot knygos „Il Concilio Vaticano II – Una storia mai scritta“ („Neatpasakota Vatikano II Susirinkimo istorija“) autoriaus italo istoriko Roberto de Matejo, „sukėlė didžiulį skandalą“. Jo manymu, „Susirinkimo nutylėjimas apie komunizmą buvo iš tikrųjų įspūdingas to istorinio susitikimo praleidimas“.

Amerikiečių tarptautinio bažnytinio gyvenimo apžvalgininkas Edvardas Pentinas gruodžio 10 dieną portale „The Catholic World Report“ patalpintame straipsnyje „Kodėl Vatikano II Susirinkimas ignoravo komunizmą“, nurodo ir kitą istoriko R. Matejo pastabą, kad jeigu Susirinkimas būtų be užuolankų pasmerkęs komunizmą, tai būtų pagreitinę jo žlugimą. „Įvyko priešingai, ir Vatikano „Ostpolitik“ tik prailgino realaus socializmo išlikimą Rytų bloko šalyse dar dvidešimčiai metų, suteikdama atramą į krizę vis labiau grimzdusiems komunistiniams režimams“. Ypač svarbu, jog negebėjimas įvardyti komunizmo, kaip „blogio ideologijos“, aukščiausiu Visuotinio Susirinkimo lygmeniu neužkirto kelio socialistinių nuostatų plėtotei pačios Bažnyčios viduje. Tai patvirtino ir vadinamosios marksistinės „išlaisvinimo teologijos“ atsiradimas Lotynų Amerikoje. Pagaliau reikiamai nepažabota ateistinio komunizmo ideologija daug prisidėjo prie dabartinio perdėtai sekuliarizuoto „pasaulio be Dievo“ susiformavimo, kurio ir siekė marksizmo bendrininkai.

Susiję straipsniai

Religija 7851530633780734541

Rašyti komentarą

  1. "kai Europa buvo padalinta į Vakarų (laisvojo pasaulio) ir Rytų (sovietinio totalitarizmo)"

    Po truputį aiškėja, kad "laisvasis pasaulis" - tai riebiai pagražinta sąvoka, kažkuo primenanti "šviesų rytojų"...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-12-09 08:27

    hmm,tada nesugebėjo įvardinti,kad komunizmas -blogis,dabar sako-musulmonai mūsų broliai,ryškėja įdomios paralelės...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item