Martynas Pilkis. Kas emigrantus lietuvius ir vengrus sieja su pabėgėliais?

Pirmais metais po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo atliktoje šalies gyventojų apklausoje tik 2...


Pirmais metais po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo atliktoje šalies gyventojų apklausoje tik 2 proc. lietuvių nurodė tuo metu norėję emigruoti. Žvelgdami atgal jau žinome, kad istorija pasisuko kitaip: nuo 2001 metų į užsienį gyventi išvyko gerokai daugiau kaip pusė milijono (t. y. apie 15 proc.) tautiečių. Nuolat diskutuojama apie to priežastis. Dažniausiai kalbama apie finansinius motyvus. Tačiau už jų slypi kas kita – kultūroje įtvirtinto lietuviško gyvenimo būdo trūkumas.
Pabėgėlių krizės akivaizdoje verta apsvarstyti pabėgėlių norą prasiveržti būtent į Vakarų Europos valstybes, o ne pirmą saugią teritoriją, kurioje nekariaujama. Tai pasufleruos atsakymą į klausimą, kodėl lietuviai palieka savo valstybę, nepaisydami jos pasiektų geriausių ekonominių rodiklių per visą pastarąjį šimtmetį.

Pabėgėliai į Vakarus – dėl kultūros įtakos?

Iš Rytų ir Vidurio Europos politikų, kurie priešinasi dėl pabėgėlių kvotų ES valstybėms narėms įvedimo, ryškiausią lyderystę parodęs Vengrijos ministro pirmininkas Viktoras Orbanas visą rudenį dažnai minimas žiniasklaidoje. Daugiausia rašyta apie jo neigiamą požiūrį į musulmonų kultūrą, valstybės sienų statymą. Tačiau viešai mažai nagrinėta, iš kur kyla tokie V. Orbano nusiteikimai: kaip jis suvokia priežastis, dėl kurių pabėgėliai trokšta patekti būtent į ES?

Šių metų rugsėjį pasakytoje Vengrijos ministro pirmininko kalboje (V. Orbanas. „Epochos pabaiga. Pamokos“, propatria.lt, 2015-09-29) šis klausimas plačiai aptartas. Anot V. Orbano, į ES bėgantys svetimtaučiai nori gyventi pagal europietiško pragyvenimo lygį: „Jie nori tokio gyvenimo, kokį gyvename mes. [...] Mes sukūrėme internetą ir paskelbėme pasauliui informacijos laisvę. [...] Mes nusiuntėme jiems savo televizijos serialus, ir jie žiūri tai, ką ir mes. [...] Jie mato mūsų gyvenimo būdą, kurį mes jiems reklamuojame per televiziją, jie žino mūsų įžymybes; jie jaučiasi tarsi sėdėtų su mumis mūsų svetainėse, nes atstumas tarp tikrojo pasaulio ir tikrovės televizijos ekrane atrodo toks mažas. Jie gyvena toje pačioje virtualioje erdvėje, kaip ir mes. [...] Juos mokėme ir jiems aiškinome, kad pasaulis iš tiesų tėra globalus kaimas, kuriame visai nesunku patekti į gretimą kaimą. [...] dabar stebimės, kad jie beldžiasi į mūsų duris.“

V. Orbanas daug mažiau kalba apie tai, kad emigrantų srautai didėja ir pačioje Vengrijoje. 2014 m. emigravo šešis kartus daugiau gyventojų negu 2009 m., daugiausia į Didžiąją Britaniją, Vokietiją ir Austriją. Į ES plūstantys pabėgėliai nesvajoja apie gyvenimą pagal vengrišką arba lietuvišką gyvenimo kokybės standartą. Jiems yra patraukli nuolat televizorių ekranuose matoma turtingų Vakarų šalių gyvenimo kokybė. Ar tam yra alternatyva?

Kultūros svarba gyvenimo standarto suvokimui

Per pastaruosius 50 metų atlikti kultūrų tyrinėjimai rodo, kad suvokimas apie tai, kas yra „geras gyvenimas“, yra stipriai susijęs su kultūrine aplinka, supančia visuomenę. Žiūrėdami filmus, skaitydami gyvenimo būdo žurnalus, apkalbėdami pažįstamų darbus ir laisvalaikį, žmonės ne tik patenkina smalsumą: jų mąstyme atsiranda materialinės gerovės atskaitos taškai, į kuriuos lygiuojamasi. Gausūs tyrimai rodo, kad žmogaus laimė priklauso nuo to, ar sugebama neatsilikti nuo kaimyno.

Bėda atsiranda tada, kai žūtbūt lygiuojamasi į kaimyną, gyvenantį ne už tvoros, o už kompiuterio ekranų – JAV, Anglijoje, Vokietijoje. Gero gyvenimo samprata per kultūrą importuojama iš turtingesnių šalių į skurdesnes. Nors Lietuva nuolat auga ekonomiškai ir pagal Jungtinių Tautų  pateiktus rodiklius patenka į labiausiai planetoje išsivysčiusių šalių klubą, visuomenėje vyrauja gilaus atsilikimo pojūtis. Šimtmečius gyvavusios ir didelį kapitalą sukaupusios valstybės, į kurias būriais emigruoja lietuviai, gali leisti sau daug aukštesnį pragyvenimo standartą, negu jiems prieinamas iš komunistinio kalėjimo skurdo išsivadavusioje Lietuvoje. Mūsų šalies ekonomika  šiuo metu nėra pajėgi užtikrinti daugumai piliečių gerovės, įmanomos Vakarų Europoje, ir neaišku, kada galės tai padaryti. Į šį klausimą neatsako nei provakarietiškai, nei antivakarietiškai nusiteikę šalies politikai.

Lietuvos politologų asociacijos metinėje konferencijoje kalbėjęs prof. Alvydas Jokubaitis pabrėžė, jog „tautinė valstybė neatsirado tik kaip politinis pažadas, bet gimė iš kovos už kultūrą. Savo kultūrinį tapatumą įtvirtinti norėjusių tautų lyderiai žadėjo kultūrinę revoliuciją.“ Nepriklausomos Lietuvos įtvirtinimas XX a. pradžioje buvo neatsiejamas nuo kultūros, buvusius baudžiauninkus pavertusios piliečiais. Orų gyvenimą Lietuvoje pažadėjusi lietuviška kultūra buvo esminė dedamoji, laimėjusi visuomenės paramą naujai santvarkai. Ką galime padaryti dabar?

Receptai Lietuvai: ES parama ir savita kultūra

Prof. A. Jokubaitis teigia, kad „tautinė valstybė šiandien nesugeba įgyvendinti tautinio atgimimo laikais iškeltų kultūrinių tikslų“, ir skeptiškai atsiliepia apie dabartinės lietuvių kultūros paveikumą žmonių gyvenimams lyginant su prieš šimtą metų buvusia padėtimi. Tačiau, anot jo, „tautinės valstybės negalima atiduoti į istorijos archyvą, bet būtina tyliai puoselėti [Europos Sąjungos] imperijos paunksmėje.“

Ieškant sprendimų migracijos problemoms, keičiančioms visuomenės veidą, turime atsigręžti į gyvenimo standarto augimo užtikrinimą, taip pat neapleidžiant su mūsų savivoka susijusių kultūrinių uždavinių.

Pirmas receptas:

Deklaruodami ekonominio augimo ir vakarietiškos gerovės tikslus, turime nuolat raginti politikus to siekti per ES struktūras. Europinė sanglaudos politika žada reikšmingai sumažinti skirtumus tarp pirmaujančių ir atsilikusių ES regionų (tokių kaip Lietuva). Šiuo metu manoma, kad po 2020 m. Lietuvai tenkanti ES sanglaudos fondų parama gali smarkiai sumažėti. Tai atvertų naujas paskatas emigracijai. Lietuvos politikai turi argumentuotai apginti Lietuvai tenkančios ES pagalbos dalį. Negana to, Lietuvoje ją išnaudoti reikia taip, kad jos vaisiai neštų ilgalaikę naudą, kurią justų ne tik verslas, bet ir dirbantieji.  

Antras receptas:

Kultūrinis gyvenimas Lietuvoje turi būti ištrauktas iš prioritetų sąrašo dugno ir matomas platesnėje perspektyvoje. Turint stipresnę vietinę kultūrą, kuri nustatytų lietuviams prieinamą materialinį gyvenimo standartą, sumažintume paskatas tiek emigracijai, tiek nepagrįstam nusivylimui Lietuvos valstybe. Kultūrai efektyviai išleisti pinigai nėra iššvaistyti: tai gali būti ne mažesnė investicija nei išlaidos švietimui.

Verta prisiminti, ką prieš stojant į ES ir NATO knygoje „Imperijos darymas“ rašė garsus religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Integracija į tarptautines struktūras reiškia vis didesnių valstybės funkcijų atidavimą, idant tautą išliktų saugi. Tačiau jei lietuvių tauta nesugebės išlaikyti autentiško kultūrinio gyvenimo, jos lauks likimas, panašus į lietuvių vaidmenį Abiejų Tautų Respublikoje prieš jos žlugimą. Didesnės modernios galimybės migracijai šį likimą gali paversti realybe greičiau, negu tikimės. Ateities kelio pasirinkimai vis dar yra mūsų rankose.

Susiję straipsniai

Politika 82301760393255969

Rašyti komentarą

  1. Įdomus straipsnis, bet dėl poros punktų nesutikčiau. Pirmas punktas - nemanau, kad „tautinė valstybė šiandien nesugeba įgyvendinti tautinio atgimimo laikais iškeltų kultūrinių tikslų“ - pirmiausia dėl to, kad dabartinė mūsų valdžia Lietuvos nebelaiko tautine valstybe (bent jau nepuoselėja tautiškumo), o antra - nes šiuo atveju kalbėti reiktų ne apie valstybės sugebėjimą, o apie valdžios norą (kurio akivaizdžiai nėra). Čia palyginimas su Abiejų Tautų Respublika ir jos žlugimu vykęs, nes kaip lietuvių bajorija siekė kuo greičiau sulenkėti, taip dabar valdžia siekia "sueuropėti" ir "sueuropinti", tad (pasikartosiu), nors pagal Konstituciją Lietuva yra tautinė valstybė, ji tokia nelaikoma. Jei valstybė būtų tautinė ne tik "popieriuje" - sugebėtų.
    Antras punktas - manau, negalima lyginti vengrų ar lietuvių emigrantų su nelegalais musulmonais (jokie jie ne "pabėgėliai"). Pirmiausia dėl to, kad jie emigruoja LEGALIAI, neplėšo, neklastoja savo dokumentų, neslepia duomenų. Antra, jie važiuoja DIRBTI, o ne parazituoti ir reikalauti "teisių". Trečia, jie nuvažiavę taikosi prie vietinių taisyklių, o ne įvedinėja savas. Galiausiai, nėra religinės dedamosios ("pasaulinis kalifatas" musulmonų atveju). Trumpai tariant, lietuvių ar vengrų su tais nelegalais NIEKAS nesieja. Mano galva, vien noras geriau gyventi ar emigravimo faktas nėra laikytini pakankamomis sąsajomis, nes iš esmės skiriasi emigravimo tikslai ir motyvai bei to "geresnio gyvenimo" įsivaizdavimas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item