Kun. Robertas Urbonavičius. Tota pulchra

Švęsdama Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę, Bažnyčia Giesmių Giesmės žodžiais stebisi Marijos tobulu grožiu bei spindinčiu šventumu: „Tota pulchra es, María: et mácula originális non est in te - Visa tu graži, Marija, ir gimtosios dėmės nėra tavyje (plg. Gg 4,7). Nuo pat savo aušros, Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasėkmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių. Šis tikėjimas praėjo ilgą ir sudėtingą laikotarpį, pilną tiek karštų jo skatintojų, tiek priešininkų susidūrimų, kol galiausiai buvo įteisintas popiežiaus Pal. Pijaus IX 1854 m. gruodžio 8 d. bulėje „Ineffabilis Deus“: „Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“

Norėdami teisingai suprasti šios tikėjimo tiesos svarbą ir reikšmę Išganymo plane, turime sugrįžti į pačią žmonijos pradžią. Dievas sukuria žmones tobulus – apdovanotus ypatingomis malonėmis. Jie gyvena bendrystėje su Dievu ir vienas kitu. Tokią būseną galima vadinti Rojumi. Tačiau yra tas, kuriam tokia žmonių būklė nepatinka. Jis – tai puolęs šviesos angelas, sukėlęs maištą prieš Dievą ir trokštantis į jį įtraukti visą kuriniją. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija jį vadina velniu, senąja gyvate, slibinu...Jam pavyksta patraukti pirmuosius Tėvus į savo pusę. Jie nepaklauso Dievo ir ima abėjoti Jo gerumu – tai vadinamoji „Rojaus obuolio“ istorija. Piktasis pasiekia savo – suyra draugystė tarp žmogaus ir Dievo. Žmogus pats nori būti Dievu – pažinti gera ir bloga. Žmogus tampa nebepajėgus mylėti Dievą ir priimti jo meilę. Šis pirmųjų Tėvų nuopolis ir vadinamas gimtąja nuodėme. Kadangi Adomas ir Ieva buvo mūsų žmogiškosios prigimties tėvai, ši nuodėmė, kaip kompiuterinis virusas, persidavė visiems jų palikuonims ir todėl vadinama gimtąja. Mūsų sužeista prigimtis neteko pašvenčiamosios malonės – tai, kas mus padaro mielus Dievui, ji tapo palinkusi į bloga ir varginama geismų. Natūralu tapo rinktis nebe gera, o bloga. Bloga imta laikyti geru. Kaip sako Bažnyčios Tėvai, mes patekome į velnio vergiją, iš kurios mus galėjo išvaduoti, tik galingesnis už jį. Tačiau VIEŠPATS  nepaliko mūsų ir davė pažadą, atėjus laikui, mus išvaduoti. Dievas nusprendė išgydyti mus iš vidaus – pats tapti žmogumi, prisiimti mūsų prigimtį ir mus atpirkti. Tačiau kaip ŠVENTŲ ŠVENČIAUSIAS galėjo prisiimti suteptą žmogaus prigimtį ? Juk kas bendra tarp šviesos ir tamsos ? Jei Dievas būtų tapęs žmogumi, kurio prigimtis yra sužeista – tai yra atvira nuodėmei, o tai reiškia – atvira velniui, kaip jis būtų mus išvadavęs ? Todėl JIS išsirenka sau rinktinį indą, be dėmės ir įtrūkimo – Mergelę Mariją, būti Jo Gimdytoja. Marija yra Naujoji Ieva, ji dėl būsimosios atperkamosios Dievo Sūnaus kančios nuopelnų (juk pas Dievą laiko nėra!) – apsaugoma nuo gimtosios nuodėmės padarinių – ji tampa pirmuoju Kristaus atpirkimo vaisiu! Gimdamas iš Marijos, Kristus gauna tobulą, nesuteptą žmogystę ir tampa mūsų Atpirkėju. Taip išsipildo Dievo perspėjimas ištartas suvedžiotojui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3,15)

Švęsdami Nekaltąjį Mergelės Marijos Prasidėjimą, mes švenčiame Dievo pergalę prieš nuodėmę ir blogį. Visuomet galima pradėti iš naujo. Visuomet galima apsispręsti už Dievą ir Jis ateis mūsų išgelbėti, surasdamas patį tinkamiausią būdą tam įvykdyti.

Prašykime Mergelės Marijos, kuri yra visų Malonių Tarpininkė, kad padėtų kovoje su nuodėme. Tegul Jos galingas užtarimas kreipia mus Dangaus link.