Kun. Robertas Urbonavičius. Nenusipirktas džiaugsmas

Lotyniškoje Romos rito liturgijoje, viduriniai Advento ir Gavėnios laikotarpių sekmadieniai (III ...

Lotyniškoje Romos rito liturgijoje, viduriniai Advento ir Gavėnios laikotarpių sekmadieniai (III Advento ir IV Gavėnios) yra išskirtiniai: jie pertraukia susikaupimo bei atgailos laiką, pakviesdami išgyventi džiaugsmą dėl artėjančių svarbiausių mūsų Išganymo įvykių: Viešpaties Įsikūnijimo ir Prisikėlimo. Šie sekmadieniai vadinami džiaugsmingaisiais (lot. Gaudete ir Laetare – lietuviškai reiškia tą patį). Vietoj violetinės liturginės spalvos, kuri simbolizuoja atgailą, auką ir pasirengimą, naudojama rožinė spalva (tik šiuos du sekmadienius!), kuri išreiškia džiaugsmą bei laukimą. Leidžiama groti vargonais ir puošti altorius gėlėmis. 

Šis Adventinis raginimas Gaudete (Džiaukitės!) atsispindi visuose šio sekmadienio Mišių liturgijos tekstuose ir ypatingai skaitiniuose. Viena ir kita forma šis raginimas nuskamba per dešimt kartų. Pagrindinis raginimas atsispindi Mišių introite: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“ Pranašas Sofonijas pirmame skaitinyje iš mūsų prašo dar daugiau: ne tik džiaugtis, bet ir krykštauti iš džiaugsmo: „Krykštauk, Siono dukra! Džiūgauk Izraeli! Džiaukis ir linksminkis iš visos širdies, o dukra Jeruzale! Jo raginimą pakartoja ir pranašas Izaijas atliepiamojoje psalmėje: „Džiūgauk ir krykštauk: didis tavyje Izraelio Šventasis.“ Galiausiai tą patį įsakmiai pakartoja ir apaštalas Pauliaus: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ Net griežtasis Jonas Krikštytojas šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje apsiriboja tik paprastais patarimais.

„“Ir kas iš to?“, paklausite. Kuo čia džiaugtis? Kiekvienas iš mūsų sugebėtume pateikti mažiausiai dešimties punktų sąrašą, kodėl negaliu džiaugtis. Vieniems tai būtų mažos algos, pensijos, dideli mokesčiai, blogas darbas ar bedarbystė; kitiems – liga, vienatvė, negalia..., tretiems – gal krizė Bažnyčioje ar reformų nevykdymas. Galiausiai lietuviškas būdas nelinkęs nei džiūgaut nei krykštaut... Tačiau ne apie tokį džiaugsmą kalba šis sekmadienis. Viskas tampa aiškiau, kai sužinome, jog apaštalas Paulius Filipų Bažnyčios narius ragino džiaugtis rašydamas jiems ne iš poilsio namų, o iš kalėjimo Romoje, kur laukė savo teismo. Taigi, Paulius tikrai turėjo teisę nesidžiaugti. Šis džiaugsmas į kurį mus kviečia Tautų Apaštalas kyla ne iš žmogiškų aplinkybių, kurios greitai praeina, bet iš Viešpaties. Jis yra tas, kuris mus myli, kuris mumis rūpinasi ir kuris visada su mumis.

Štai tikrasis džiaugsmas! Viešpats yra su mumis! Ne kažkur aukštai, toli – bet čia, su mumis, mūsų kasdienybės varguose ir rūpesčiuose: „Viešpats, Izraelio karalius, tavo viduje: daugiau nebereiks tau bijotis nelaimės.“ Pranašo žodžiai skirti Jeruzalei, yra skirti ir mums – įdėkime savo vardą ir perskaitykime juos kaip asmeniškai mums skirtus: „Nebijok, N! Nenuleisk rankų! Su tavim yra Viešpats, tavo Dievas, – išgelbėjimą nešąs galiūnas. Jam linksma smagu dėl tavęs, jis atnaujins tau savąją meilę, jis džiaugsis tavim ir krykštaus“. Tą patvirtina ir komunijos antifona: „Sakykite mažadvasiams: „Būkite tvirti, nebijokite! Pats Dievas ateis ir mus išgelbės“ Visa tai yra tikrai, bet yra vienas bet – ir mes turime būti su Dievu, turime įsileisti Jį į savo gyvenimą, atsisakyti nuodėmės ir neteisingo gyvenimo būdo, nes nuodėmėje niekada nėra džiaugsmo ir nebus. Prašykime Viešpatį malonės ištiesinti savo gyvenimo takus: „Tavęs, maloningasis Dieve, mes šaukiamės, kad šie dieviškos pagalbos šaltiniai išnaikintų mūsų ydas ir mus paruoštų artėjančioms šventėms“.(postkomunijos malda)


Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 6553237289232536836

Rašyti komentarą

  1. O vietoj postkomunijos ar nebūtų gražiau ir taisyklingiau pakomunė?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item