Kun. Robertas Urbonavičius. Didžiausia dovana (kalėdinė pasaka)

Šv. Mikalojus vaikams dovanoja dovanas

Taigi, viename kaime gyveno jauna šeima, niekuo neišsiskirianti iš kitų šeimų – trys vaikai, darbštus tėvas ir kantri bei rūpestinga mama. Kūčių rytą jaunasis vyras iškeliavo į gretimą miestelį nupirkti dovanų savo  mažiesiems – juk vaikams Kalėdos be dovanėlių ne šventė. Vyras planavo greitai susisukti ir popiet grįžt namolio su dovanom. Tačiau viskas vyko kitaip, nei jis planavo. Vos išėjęs iš namų jis sutiko kaimynę našlę, kuri pasiskundė, kad nėra kas nueitų miškan ir parneštų malkų, o artėja šalčiai ir jai su vaikais būsią striuka. Gerasis vyras nuramino našlę ir greitai grįžęs namo prikrovė vežimaitį malkų bei atidavė našlei, pažadėdamas, kad po švenčių nueis miškan ir parveš, kiek reikės.

Išėjęs iš kaimelio, jis sparčiu žingsniu skubinosi miestelio link. Tačiau netrukus sutiko senutę iš gretimo kaimo, kuri grįždama iš miestelio vos bepanešė sunkius krepšius, mat viena pati rūpinosi ne tik savimi, bet ir dviem neįgaliom kaimynėm. Vyras paėmė senutės krepšius ir abu maloniai besišnekučiuodami nuėjo jos namų link. Atsisveikinęs su močiute, jis paspartinęs žingsnį greitai pasiekė miestelį. Čia trumpam užsuko į bažnyčią, kurioje buvo pakrikštytas. Išeidamas jaunasis vyras pamatė prie durų stovinčią ir verkiančią mergaitę – pasirodo, mama ją pasiuntė parduotuvėn parnešti Kalėdų pyrago, tačiau eidama pakeliui mergaitė pametė piniginukę ir dabar bijojo grįžti namo tuščiomis. Vyras nuramino mergaitę ir nusivedęs parduotuvėlėn nupirko skaniausius meduolius. Galiausiai jisai už likusius pinigus nupirko keletą kuklių dovanėlių vaikams ir skubinosi namo, nes jau vakarėjo ir šeimyna turbūt nerimavo, o anei išmaniųjų, anei mobilių telefonų tais laikais dar nebuvo...

Praeidamas pro pagrindinę miestelio užeigą, jaunasis vyras pastebėjo savo vaikystės draugą, einantį vidun. Sustabdęs jis sužinojo, kad draugas neteko darbo ir šiais metais neįstengė savo vaikams nupirkti dovanų, tad iš nevilties nusprendė Kūčias praleisti užeigoj. Žinodamas, kad per šventes svarbiausia visiems būti kartu, o ne gauti dovanų, kiek padvejojęs, jaunasis vyras atidavė savo vaikams nupirktas dovanėles ir dar palydėjo draugą iki jo namų, taip išgelbėdamas šios šeimos Kalėdas ir pačią šeimą. Tuščiomis rankomis, bet turtinga širdimi jis patraukė namolio. Kuomet vyras parsirado, jau temo. Vaikai džiaugsmingai sveikino tėtį, o žmona akimis paklausė, ar turįs dovanas. „Pačias gražiausias, ilgai teko pavargti, bet suradau“, – žvilgsniu atsakė vyras. Įsižiebus pirmajai žvaigždei visa šeima sėdo prie Kūčių stalo. Paskui keliavo į Bernelių Mišias kaimo bažnytėlėj – tais laikais dar visas kaimas keliaudavo kartu melstis. Klūpodamas prie prakartėlės vyras dėkojo kūdikėliui Jėzui už tokią prasmingą dieną ir meldė, kad vaikai per daug nenuliūstų ryte neradę dovanėlių. Grįžęs namo apie dovanų nebuvimą nesakė nei žmonai, nei vaikams. Išaušo Kalėdų rytas. Vyras nemiegojo visą naktį sukdamas galvą, kaip vaikus pradžiuginti, ką jiems padovanoti, nes pinigų daugiau nebebuvo. Pabudę mažieji tuoj džiaugsmingai pašoko ir nubėgo ieškoti dovanėlių. Jaunasis tėvas sunkia širdimi pakilo iš patalo ir nuėjo svetainės link. Kaip jis nustebo išgirdęs džiugius vaikų šūkavimus, o dar labiau apstulbo pamatęs, kad kiekvienas iš jų gavo po mažą, bet gražią dovanėlę. Net ir jis gavo odines pirštines, kurių labai norėjo! Šalia dovanos buvo ir mažas atvirukas su užrašu: Ką padarei vienam iš mažiausiųjų brolių – man padarei. Jėzus. Pasirodo naktį jų namus aplankė kūdikėlis Jėzus ir, atsilygindamas už gerą širdį, paliko dovanėlių (mat tais laikais Santa Klauso dar nebuvo ir dovanėles nešiodavo šventasis Mikalojus arba pats kūdikėlis Jėzus).

Taigi kalėdinės dovanos tėra trečiaeilis dalykas – svarbiausia yra žmogus, kurį mes mylime ir kuris mus myli. Šypsena, atsiprašymas, atleidimas, apkabinimas, pagalba varge – štai geriausios dovanos, kurių reikia per Kalėdas ir ne tik.