Kun. Robertas Urbonavičius. Didieji O priegiesmiai paskutinėms Advento dienoms

Paskutinės Advento dienos (nuo gruodžio 17 iki gruodžio 23 d.) turi savitą ir ypatingai gražią bei turtingą liturginę praktiką – tai taip vadinamieji didieji O priegiesmiai – tai yra Vakarinės liturginės valandos (Vesperes) Švč. Mergelės Marijos giesmės (Magnificat) antifonos. Kiekvieną vakarą, ši antifona, visada prasidedanti kreipiniu O, šaukiasi ateinančio Viešpaties vis skirtingu titulu.

Šios liturginės praktikos ištakos yra judėjų liturgijoje, kur į Viešpatį  kasdien kreipiamasi 18 O priegiesmių malda. Krikščioniškoje liturgijoje šie priegiesmiai atsirado turbūt V–VI a., Romos liturgijoje. Juos mini penktasis Toledo susirinkimas (636 m.). Priegiesmiai buvo giedami per Apreiškimo Mergelei Marijai oktavą, kuri tuo metu buvo švenčiama 8 dienos prieš Kalėdas. Maždaug VIII a. jie pasiekė Milaną, vėliau Galiją. Nuo XI a. juos giedoti jau privaloma Magnificat metu.

Gruodžio 17 d.

O Sapientia, quae ex ore Altissimi prodiisti, attingens a fine usque ad finem, fortiter suaviterque disponens omnia: veni ad docendum nos viam prudentiae.

„O Išmintie, išėjusi iš Aukščiausiojo lūpų, siekianti nuo vieno žemės krašto iki kito, veiksmingai visa valdanti; ateik ir išmokyk mus eiti suvokimo keliu.“

Išėjau iš Aukščiausiojo burnos ir tarsi migla apdengiau žemę. Gyvenau dangaus aukštybėse, ir mano sostas buvo debesies stulpe. (Sir 24,3-4)

Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės – jo džiugesys bus Viešpaties baimė. (Iz 11, 2-3)

Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. (Mt 11, 25-27)

Klausimas sau: kiek esu ištikimas Bažnyčios Mokymui, ar ieškau sau patogių tiesų?

Niekas tavęs tenegąsdina, tegul niekas tavęs nebaugina, viskas praeina. Dievas visuomet lieka tas pats, kantrybė viską pasiekia. Kas turi Dievą, turi viską. Vien Dievo gana.

Gruodžio 18 d.

O Adonai, et Dux domus Israel, qui Moysi in igne flammae rubi apparuisti, et ei in Sina legem dedisti: veni ad redimendum nos in brachio extento.

„O Viešpatie, Izraelio namų Valdove, Tu pasirodei Mozei degančio krūmo liepsnoje ir davei jam Įstatymą ant Sinajaus kalno! Ištiesk savo globiančią ranką ir ateik mūsų atpirkti.“

Tada Mozė užkopė ant kalno, ir debesis uždengė kalną. Viešpaties šlovė apgaubė Sinajaus kalną, ir debesis jį dengė per šešias dienas. Septintą dieną jis pašaukė Mozę iš debesies. Viešpaties šlovės išvaizda izraeliečių akims atrodė tarsi ryjanti ugnis kalno viršūnėje. Mozė įėjo į debesį ir užlipo ant kalno. (Iš 24, 15-18)

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.  Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. (Jn 1, 1-3.16-17)

Klausimas sau: kiek dievų aš išpažįstų? Kiek stabų garbinu, ar ieškau sau pritinkančio Jėzaus?

Viešpatie, kaip Tu nori, taip ir tebūna, kaip Tu nori, taip aš darysiu, tik padėk suprasti Tavo valią! Viešpatie, kada Tu nori, tada ir laikas, kai Tu nori, esu pasiruošęs, šiandien ir per amžius. Viešpatie, ko Tu nori, viską priimu, ko tik Tu nori, viskas yra mano naudai, o man gana, kad esu Tavo. Viešpatie, kadangi Tu nori, tai yra gerai, kadangi Tu nori, esu drąsus, o mano širdis ilsisi Tavo rankose. Amen.

Gruodžio 19 d.

O Radix Jesse, qui stas in signum populorum, super quem continebunt reges os suum, quem Gentes deprecabuntur: veni ad liberandum nos, jam noli tardare.

„O Jesės atžala, padaryta ženklu tautoms, dėl tavęs karaliai stovės netekę žado ir tavimi vilsis pagonys! Ateik mūsų išlaisvinti, nebeužtruk.“

Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. (Iz 11,1)

Tą dieną Išajo šaknies, padarytos ženklu tautoms, ieškos pagonys, nes jos buveinė bus šlovinga. Tą dieną Viešpats vėl išties ranką atsiimti savo tautos likučio, išlikusio nuo Asirijos ir Egipto, Patro, Kušo, Etiopijos, Elamo, Šinaro, Hamato ir jūros salų. Jis duos ženklą tautoms, surinks Izraelio tremtinius. Judo išblaškytuosius sutelks iš keturių pasaulio šalių. (Iz 11,10-12)

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. (Jn 3,16-17)

Klausimas sau:  kur ir nuo ko mane turėtų išlaisvinti Viešpats, ar drįstu ir noriu to iš Jo prašyti?

Suteik man, gerasis Jėzau, savo malonę, kad ji būtų pas mane, veiktų su manimi ir ištvertų kartu su manimi iki galo. Leisk man visuomet trokšti ir norėti to, kas Tau atrodys labiau priimtina ir brangu. Tavo valia tebūna mano valia, o mano valia tegul visuomet seka Tavąją bei tobulai su ja sutinka. O kad aš norėčiau ir nenorėčiau tų pačių dalykų kaip Tu ir netgi nepajėgčiau ko nors norėti ar nenorėti, jei Tu to nenorėtum ar norėtum! Amen.

Gruodžio 20 d.

O Clavis David, et sceptrum domus Israel; qui aperis, et nemo claudit; claudis, et nemo aperit: veni, et educ vinctum de domo carceris, sedentem in tenebris, et umbra mortis.

„O Dovydo namų Rakte ir Izraelio skeptre, Tu atrakini – ir niekas negali uždaryti; užrakini – ir niekas negali atidaryti! Ateik ir išvesk iš kalėjimo belaisvius, tūnančius tamsoje, mirties ūksmėje.“

Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų raktą: kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti, kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti. (Iz 22,22)

Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių Viešpaties narsa tai įvykdys! (Iz 9,6)

Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. (Lk 1,78-79)

Klausimas sau: ar bandau kartais veikti prieš Viešpaties valią – atrakinti tai, kas Jo užrakinta, ar užrakinti tai, kas Jo atrakinta – elgtis kaip man patinka ar norisi?

Mano Viešpatie ir mano Dieve, atimk viską iš manęs, kas man kliudo ateiti pas Tave. Mano Viešpatie ir mano Dieve, duok man viską, kas man padėtų žengti pas Tave. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atplėšk mane nuo manęs paties ir visą mane paimk savo nuosavybėn.