Kun. Robertas Urbonavičius. Adventas – laukimo ir ilgesio metas

Šv. Karolio pasninkas , 1625 m. paveikslas Tikriausiai labiausiai prarastas liturginis laikas š...

Šv. Karolio pasninkas, 1625 m. paveikslas
Tikriausiai labiausiai prarastas liturginis laikas šiandienos pasaulyje yra adventas. Keturios savaitės iki Kalėdų pasižymi nebe neskubriu ruošimusi pasitikti Išganytojo Įsikūnijimo šventes, o beatodairišku lėkimu per parduotuves, kurios Kalėdas pradeda švęsti tuoj po Vėlinių. Net ir norėdamas išgyventi adventą, turėtum mėnesiui užsidaryti kontempliatyviame vienuolyne, nes miesto šurmulys išmuša iš vėžių. Į pagalbą mums ateina advento liturgija, kuri padeda išgyventi vidinį laukimą bei ilgesį, kuris geriausiai išreikštas Rorate caeli (Rasokite, dangūs) giesmėje (jos paklausyti galite ČIA).

„Pažvelk, Viešpatie, į savo tautos nelaimę ir pasiųsk mums tą, kurį žadėjai. Atsiųsk Avinėlį, žemės valdytoją, iš dykumų uolos į Siono dukros kalną, kad jis nuimtų mūs nelaisvės jungą. Nusiramink, nusiramink, mano tauta, greit ateis tavo išganymas. Kodėl nyksti iš sielvarto, persimainius nuo skausmo? Išgelbėsiu tave, nebijok, nes juk esu tavo Viešpats Dievas, Izraelio Šventasis, tavo Atpirkėjas.“ Advento liturgijoje nuostabiai susipina Senojo Testamento pranašų skundas dėl savo Tautos nedorumo, viltingas skelbimas, jog VIEŠPATS atsiųs Žadėtąjį Mesiją, kuris atneš visuotinę taiką ir ramybę. Galiausiai tai regime išsipildant Mergelės iš Nazareto pagimdytame kūdikyje.

Kokia advento istorija? Pats žodis reiškia atėjimą (lot. adventus, gr. parousia) – tai keturios savaitės iki Kristaus Gimimo iškilmių. Pats terminas, ypač graikiškasis – Paruzija, – nurodo į Kristaus sugrįžimą laikų pabaigoje. Taigi adventas skirtas ne vien gerai pasiruošti minėti pirmąjį Kristaus Atėjimą, bet ir budėti laukiant antrojo. Tad adventas skyla į dvi dalis – pirmosios dvi savaitės daugiau mus kreipia link antrojo Kristaus Atėjimo bei ragina rengtis jam, o likusios dvi padeda vėl iš naujo išgyventi pasiruošimą pirmajam atėjimui. Nors adventas yra pasirengimo Kalėdoms laikas, kaip gavėnia – pasirengimo Velykoms, tačiau šiedu laikotarpiai nėra tapatūs.

Pirmosios žinios apie adventą mus pasiekia iš IV a., kuomet Vakaruose imta visuotinai švęsti Kristaus Užgimimo šventę gruodžio 25 d. 367 m. šv. Hilarijus patvirtino Galijos Bažnyčioje egzistavusią praktiką pasninkauti tris savaites iki Viešpaties Apsireiškimo šventės sausio 6 d. (tądien buvo krikštijami atsivertėliai). Šis paprotys įvestas ir Ispanijoje – 580 m. šv. Grigalius Tūrietis rašo, jog jo pirmtakas šv. Perpetuas apie 480 m. įsakė, kad reikia laikytis pasninko triskart per savaitę (pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais) nuo šv. Martyno šventės (lapkričio 11 d.) iki šv. Kalėdų. Tad Galijos Bažnyčioje adventas buvo tarsi antras gavėnios laikotarpis. VI amžiuje, 567 m., II Tūro sinode buvo nustatyta, kad vienuoliai turi pasninkauti gruodžio mėnesį iki Kalėdų. Ši praktika išsitęsė iki 40 dienų ir greit paplito tarp pasauliečių bei buvo vadinama šv. Martyno gavėnia – Quadragesima sancti Martini. Reikia paaiškinti, kad šv. Martyno diena pasirinkta todėl, kad jis buvo vienas iš garsiausių Galijos Bažnyčios šventųjų. Gališka advento liturgija nesiskyrė nuo gavėnios liturgijos, buvo imami tie patys skaitinių tekstai. Ilgainiui šis pasninko laikotarpis sutrumpėjo iki keturių savaičių. VII-VIII a. jis paplito Anglijoje, Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Popiežius Mikalojus I (†867 m.) laiške bulgarams paliudija keturių savaičių advento pasninką. Tačiau kartu gyvavo ir senoji 40 dienų pasninko praktika. Viduramžiais pasninko praktika buvo sušvelninta iki rekomenduojamo susilaikymo. Tuo tarpu Romos Bažnyčioje adventas žinomas nuo VI a. ir jis čia buvo suprantamas kaip džiugus Viešpaties Gimimo laukimas, neiškeliant atgailos charakterio. Liturgijoje buvo naudojama balta spalva. Šv. Grigalius Didysis (†604 m.) pirmasis nustatė penkių savaičių advento liturginį laiką. Nuo IX a. pirmas advento sekmadienis imamas laikyti liturginių metų pradžia. Popiežius Grigalius VII (†1085 m.) advento laikotarpį sutrumpino iki keturių savaičių. Iki XII a. greta gyvavo abi advento formos, kol XIII a. jos susiliejo ir šis liturginis laikotarpis įgavo gališkąjį atgailos aspektą. Po II Vatikano Susirinkimo įvykdytos liturginės reformos vėl išryškintas Romos Bažnyčiai būdingas džiugaus laukimo aspektas, aišku, neatmetant ir Gališkojo atgailos bei pasiruošimo dėmens.

O kaip adventą išgyventi XXI a., tarp komercinio kalėdinio šurmulio ir naujosios tuštybių mugės? Vienas iš geriausių būdų – tai skirti laiko advento laikotarpio liturgijos skaitiniams, kurie padeda išgyventi biblinį laukimo aspektą. Idealu būtų kasdien dalyvauti šv. Mišiose, bet jei tas neįmanoma, yra lietuviškai prieinamos kasdieninių skaitinių meditacijos (ypač tam pravartus leidinys „Magnificat“). Kas turi galimybę melstis Valandų liturgiją (brevijorių), tikrai atras atgaivą advento himnuose ar Bažnyčios Tėvų mintyse Aušrinės skaitiniuose. Galiausiai puikiausia apsimarinimo forma per šį adventą gali tapti nesilankymas „Facebooke“, laiko, praleidžiamo prie kompiuterio, apribojimas, nepasidavimas gudriai suregztų komercinių nuolaidų bei pasiūlymų pagundai, laiko skyrimas savo artimiesiems, tikras gerumo darbas, atliktas paties, o ne paaukojant kelis eurus per labdaros renginį.

Adventas tai metas, kada galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti, tai metas, kada vėl galime šaukti kartu su pranašais: „Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus“ (Veni veni Emmanuel).


Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 1481181553473820617

Rašyti komentarą

  1. Ačiū kunigui už straipsnius. Iš tiesų reikia žmogų pamažu nuo pasaulio tuštybių gręžti atgal prie Dievo.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item