Kun. Juozas Prunskis. Nekaltai Pradėtoji

Vieną vėjuotą vakarą, 1849 metais, popiežius Pijus IX liūdnas stovėjo gatvėje Gaeta uoste. Jis tik neseniai, prieš kelias dienas, buvo i...


Vieną vėjuotą vakarą, 1849 metais, popiežius Pijus IX liūdnas stovėjo gatvėje Gaeta uoste. Jis tik neseniai, prieš kelias dienas, buvo ištremtas iš Romos. Susirūpinęs jis žiūrėjo į besiplakančias į krantą bangas, o jo akyse sužibo ašaros. Dvasios akimis jam stebint, to vakaro audra priminė gyvenimo audrą, kuri ima blaškyti šv. Petro laivą.

Ir tada į Pijų IX prabilo senas kardinolas Lambruschini, kuris šalia popiežiaus stovėjo:

„Pasaulio žaizdoms gydyti bus labai naudinga, jeigu paskelbsite Marijos Nekalto Prasidėjimo tiesą. Tas sprendimas tautoms atneš į sąmonę antgamtines tiesas ir ves besiblaškančias dvasias iš natūralizmo klystkelių į Kristaus takus.“

Praslinkus penkeriems metams. Pijus IX ir paskelbė Nekalto Prasidėjimo dogmą. Tai įvyko 1854 m. gruodžio 8 d., dalyvaujant 54 kardinolams, 200 vyskupų ir arkivyskupų, 1600 kunigų ir didžiulėms žmonių minioms.

Romos bažnyčių varpams gaudžiant, Pijus IX prabilo į pasaulį:

„Šventosios ir nedalomos Trejybės garbei, šlovei ir pagerbimui mergelės Dievo Motinos, katalikų tikėjimo išaugštinimui ir krikščionių religijos iškėlimui mes, pasinaudodami Mums Viešpaties Jėzaus Kristaus ir šventųjų apaštalų Petro ir Povilo duotąja mums galia ir mūsų pačių gautuoju įgaliojimu, pareiškiame, paskelbiame ir nutariame, kad tiesa, jog švenčiausioji Mergelė Marija nuo paties jos prasidėjimo, dėka ypatingos jai Visagalio Dievo suteiktos malonės ir išskyrimo, atsižvelgiant į žmonijos Išganytojo Jėzaus Kristaus nuopelnus, buvo laisva nuo betkokios gimtosios nuodėmės sutepties, — ši tiesa yra paties Dievo apreikšta ir dėl to yra visų tikinčiųjų tvirtai ir pastoviai tikėtina tiesa.“

Ir nuo to laiko Nekaltai Pradėtosios Šv. P. Marijos garbė dar labiau augo. Jono Damaskiečio lūpomis betariant:

„Tu esi tiltas į gyvenimą ir laiptai į Dangų, o Nesuteptoji!“

Ką pats popiežius išgyveno tos tiesos paskelbimo momentu, pasisakė jisai Imolos mieste, kur jis anksčiau buvo vyskupu. Aplankęs tame mieste esantį Gerojo Ganytojo vienuolyną, popiežius, vyresniosios klausiamas, papasakojo:

„Joks žmogus negalėtų nupasakoti, ką aš jaučiau, kai Nekalto Prasidėjimo paskelbimu sustiprinau tos tiesos pajautimą. Kai aš pradėjau tą dekretą skaityti, pajutau, kad mano balsas yra bejėgis pasiekti tokias minias, kurios spaudėsi Vatikano bazilikoje. Tačiau, kai pasiekiau žodžius, kuriais skelbiamas tikėjimo tiesos sprendimas, Dievas savo pavaduotojui davė tokią balso jėgą, kad aidėjo visa bažnyčia. Drauge tuo metu, kai ši tiesa buvo skelbiama Kristaus neverto pavaduotojo lūpomis, mano dvasiai Jis suteikė tokį aiškų ir gryną pažinimą nepalyginamo Marijos skaistumo, kad mano siela taip paskendo to pažinimo gelmėje, jog to neįmanoma nei išreikšti, nei palyginti; aš jaučiau neaprašomą mielą šilimą.“

Kai buvo švenčiama 50 metų sukaktis, Pijus X patarė tokią Šv. Alfonso Liguorio dvasinę pratybą, ypač ragindamas ja susidomėti jaunimą — kasdieną kalbėti rytą ir vakare po tris Sveika Marija, pridedant tą nuoširdų atsišaukimą:

„Per savo Nekaltą Prasidėjimą, o Marija, išlaikyk nesuteptą mano kūną ir šventą mano sielą.“
Šv. Tėvas suteikė 300 dienų atlaidų už tos maldelės dievobaimingą kalbėjimą, pagirdomas, kad tai yra puiki Šv. Alfonso išrastoji dvasinė pratyba.

Įdomu, kad dar ir dabar yra toks paprotys kai kuriose Ispanijos vietose: jei įėjęs kas į svetimus namus nepastebi nei vieno žmogaus, jieškodamas, kad kas atsilieptų, garsiai taria:

„Būki pasveikinta Tu, Nekaltoji Marija.”

Ir jeigu kas nors ten buvęs išgirsta šiuos žodžius, į Marijos pagarbinimą atsiliepia:

„Be nuodėmės Tu esi pradėta.”

Kartą šv. Stanislovas sakė pamokslą apie Marijos garbę. Kalbėjo taip nuoširdžiai, jog vienas vyresniųjų, klausęs to pamokslo, sujaudintas vėliau paklausė:

„Stanislovai, tai tu myli Mariją?”

„Ar aš ją myliu? — atsiliepė tas. — Koksai čia gali būti klausimas? Argi ji nėra mano motina?!“
Ir kai jis tarė tuos žodžius, iš jo akių ritosi ašaros. Jis mylėjo ją nuoširdžiai ir karštai.

Kada šv. Jonas Berchmans gulėjo mirties patale ir jau, atrodė, greit turės stoti prieš Dievo veidą, namo vyresnysis, kur šventasis gyveno, atėjo į jo kambarį su visais ten gyvenusiais vienuoliais. Atsiklaupė jie ties lova mirštančio šv. Jono Berchmano, o vyresnysis dar jį paklausė:

„Brangusis broli, jau tu artėji prie tos valandėlės, kada stosies Dievo akivaizdon. Maldauju tave, prieš mus apleisdamas, pasakyki dar mums — kokį ypatingą pamaldumą Marijos garbei mes turėtume praktikuoti, kad galėtume tikėtis jos globos visose savo gyvenimo dienose, o ypatingai mirties valandą.“

Mirštantis šventasis atsakė tais žodžiais:

„Praktikuokite dievobaimingumą, kurį pasirinksite. Svarbiausia, kad jisai būtų pastovus ir nuolatinis.“

Bet kurią dievobaimingumo rūšį į Mariją mes galime praktikuoti, tačiau, žinodami, kaip ji brangina tą ypatingą Dangaus Malonę, kurios dėka ji tapo Nekaltai Pradėtoji, nepamirškime jai reikšti pamaldumo šiuo titulu.

Iš kun. dr. Juozo Prunskio knygos „Metai su Dievu“ (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1958).


Susiję

Religija 3130118925245982180
item