Kristina Zamarytė-Sakavičienė. „Vaisingumo klinikos prisidengia „skriaudžiamųjų“ balsais“

Šiandien LR Seime svarstomos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisos. Šio svarstymo išvakarėse onkohematologinių ligonių bendrija „Kraujas“, Lietuvos vaikų vėžio asociacija „Paguoda“, Huntingtono ligos asociacija ir Lietuvos sergančiųjų genetinėmis nervų-raumenų ligomis asociacija „Sraunija“ išplatino pranešimą spaudai esą minėto įstatymo projekto nuostatos diskriminuoja onkologinėmis bei paveldimomis ligomis sergančius pacientus. Piktinamasi, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte yra ribojamas lytinių ląstelių saugojimo terminas bei uždrausta lytinių ląstelių donorystė.Taip pat „diskriminacija“ laikomas ir genetinės diagnostikos iki embriono implantacijos į gimdą draudimas, kuris „padėtų šeimoms, kuriose vienas iš tėvų yra genetinės ligos nešiotojas, susilauktų sveikų vaikų“. Onkologinėmis bei paveldimomis ligomis sergančiuosius vienijančios organizacijos nepritaria ir įstatymo projekte ribojamam sukuriamų embrionų skaičiui bei draudimui juos šaldyti.

Tuo tarpu Bažnyčia ir bioetikai Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte įžvelgia kitų spragų, visiškai priešingų minėtų organizacijų būgštavimams. Dėl to taip pat vakar krikščionių bendruomenių vyresnieji išplatino savo kreipimąsi dėl Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto, kuriame dar kartą primena, kad pagalba nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų.

„Bernardinai lt.“ paprašė teisininkės, Laisvos visuomenės instituto vadovės Kristinos Zamarytės-Sakavičienės, gerai įsigilinusios į Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisų peripetijas, dar kartą priminti apie esamą teisinę situaciją , taip pat pakomentuoti onkologinėmis bei paveldimomis ligomis sergančiuosius vienijančių organizacijų kreipimąsi dėl „diskriminavimo“.

Trumpai skaitytojams priminkite, kokios yra siūlomos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisos?

Pataisų siūloma daug ir įvairių. Visas būtų sunku išvardyti ir paaiškinti, tačiau esmė ta, kad gruodžio 8 d. Sveikatos reikalų komitetas balsavo už etiškai priimtinus esminius Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto momentus: už tai, kad įstatyme būtų draudžiama kurti neribotą kiekį embrionų, kad būtų leidžiama kurti ne daugiau trijų embrionų arba ne daugiau, nei vienu metu jų būtų galima perkelti į moters organizmą. Taip pat Komitetas nutarė pasisakyti už lytinių ląstelių donorystės draudimą ir už tai, kad pagalbinis apvaisinimas būtų leidžiamas tik santuokoje gyvenantiems asmenims. Tačiau priartėjus projekto svarstymui plenariniame Seimo posėdyje vėl buvo registruotos pataisos, kurios iš naujo grąžina projektą į svarstymo komitete stadiją. Itin aktyviai apvaisinimo klinikų išsakomus pasiūlymus ginantis Sveikatos reikalų komiteto narys Juras Požėla kartu su kitais Seimo nariais ir sveikatos apsaugos ministre R. Šalaševičiūte per porą paskutinių darbo dienų iki plenarinio posėdžio pateikė net du pluoštus pataisų, kuriose vėl aptinkame leidimą kurti neribotą kiekį embrionų, lytinių ląstelių donorystę, „sugyventinių” apvaisinimą ir netgi mirusio asmens lytinių ląstelių panaudojimą apvaisinti. Taip pat šiuose siūlymuose atsirado embriono donorystės apibrėžimas, pagal kurį į moters organizmą galima perkelti embrioną, sukurtą nenaudojant nei jos pačios, nei jos vyro ar partnerio gametų. Tokiu atveju moteris išnešiotų vaiką, neturintį genetinio ryšio nei su vienu iš apvaisinimo paslaugas užsakiusių asmenų.

Kas kalbant apie šias pataisas labiausiai kliūva bioetikos požiūriu?

Daugelis pataisų iškalbingos ir sudėtingų etinių paaiškinimų nereikia.

Perteklinių embrionų kūrimas reiškia jų šaldymą ir naikinimą. Biomedicininiu požiūriu embrionas nėra paprasta somatinė ląstelė ar žmogaus audinys: ypatingą jo statusą rodo genetinė priklausomybė žmonių rūšiai ir gyvo organizmo statusas, kurį galima patvirtinti moksliškai. Jokie tarptautinės ar nacionalinės teisės aktai nedraudžia pradėto embriono laikyti žmogumi ir saugoti jo gyvybę bei žmogišką orumą. Priešingai, galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 4 d. nustato, kad kiekvienam vaikui iki gimimo turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai. Todėl teisingumas ir pagarba žmogaus gyvybei reikalauja atsakingo elgesio su embrionu, t. y. kūrimo ribojimo, šaldymo ir naikinimo draudimo. To galima išvengti šaldant kiaušialąstes. Šis metodas vis plačiau naudojamas pasaulyje ir jo efektyvumas bei saugumas yra pakankamai moksliškai pagrįstas. Tačiau galimai dėl tam tikrų sunkumų, kuriuos nevaisingumo klinikos patirtų atsiradus poreikiui pritaikyti naują technologiją, kiaušialąsčių šaldymui yra stipriai priešinamasi.

Atsisakius lytinių ląstelių donorystės draudimo, susidarytų situacijos, kai vaikas neturėtų genetinio ryšio su abiem ar vienu iš tėvų. Tai pažeistų geriausiai vaiko interesus atitinkančios tėvystės ir motinystės sampratą, vaiko interesą augti biologinių tėvų šeimoje. Be to, lytinių ląstelių donorystė praktiškai neįmanoma be donoro anonimiškumo (konfidencialumo) užtikrinimo. Viena vertus, tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva dėl donorų anonimiškumo atsirastų kraujomaišos rizika. Kita vertus, donorų anonimiškumas prieštarauja JT Vaiko teisių konvencijoje įtvirtintai vaiko teisei žinoti savo genetinius tėvus. Vadovaujantis šia Vaiko teisių konvencijos nuostata, donoro anonimiškumas negarantuojamas Švedijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje.

Kalbant apie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, atrodo, susidarė savotiška paradoksali situacija. Krikščioniškos bioetikos atstovai kritikuoja pataisas dėl jų per didelio liberalumo, o onkologinių bei genetinių ligonių ir jų artimųjų organziacijos - priešingai - dėl per didelio konservatyvumo. Gal galėtumėte tai pakomentuoti.

Onkologinių bei genetinių ligonių organizacijos kritiką Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui išsako dėl to, kad jis draudžia preimplantacinę diagnostiką, t. y. ankstyvą genetinių ligų diagnozavimą, kai diagnozės pagrindu yra nutraukiama „nekokybiškų” embrionų gyvybė. Tačiau žmogiškos gyvybės skirstymas į „kokybišką“ ir „nekokybišką“ yra neetiškas. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime išaiškino, kad „žmogaus gyvybė ir orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę“, „yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai“. Todėl preimplantacinė diagnostika ir selektyvus „tam tikrų” embrionų naikinimas prieštarauja žmogaus orumui. Tokia diagnostikos galimybė siųstų klaidingą žinią Lietuvos visuomenei apie neva mažesnę neįgalių žmonių ar su atitinkamais genetiniais sutrikimais/sindromais vertę, didintų jų stigmatizaciją ir de facto įteisintų eugeniką.

Tačiau visiškai kitaip žiūrėtume į šią diagnostiką tuo atveju, jei jos tikslas būtų ankstyvas žmonių su atitinkamais sindromais, sutrikimais gydymas, o ne vien siekis jais atsikratyti, kaip netinkamais mūsų visuomenei, nepatogiais tėvams.

Minėtos organizacijos kaltina dabartinį įstatymą ir galimas jo pataisas esą kaip diskriminacinį dalyką. Ką manote apie tai?

Man į galvą neateina joks logiškas paaiškinimas, kuriuo remiantis neįgalių vaikų  apsauga nuo jų sunaikinimo iki gimimo galėtų būti laikoma diskriminacine. Priešingai – embrionų, turinčių atitinkamų sindromų naikinimas būtų akivaizdi kai kurių žmogiškų būtybių diskriminacija.

Onkologinius ligonius vienijanti organizacija piktinasi ir tuo, kad tiek dabartiniame Pagalbinio apvaisinimo įstatyme, tiek galimose jo pataisose leidžiama lytines ląsteles (kiaušialąstes ar spermatozoidus) laikyti užšaldytus tik iki 5 metų, o po to jas reikėtų arba panaudoti, arba sunaikinti. (Lytinės ląstelės gali būti paimtos ir užšaldytos prieš gydymą nuo vėžio, kadangi chemoterapija ir radioterapija gali sukelti nevaisingumą, ir panaudotos jau pasveikus.) Tačiau paprastai gydymasis nuo onkologinių ligų ir atsigavimas po jų trunka daugiau nei 5 metus, vadinasi, nevaisingas tapęs žmogus savo užšaldytų lytinių ląstelių nebegalės panaudoti. Taigi, iš tiesų šis ribojimas atrodo keistas ir nepagrįstas. Kodėl jis egzistuoja?

Ši riba buvo nustatyta remiantis tuo, kad dar nebuvo pakankamų saugumo duomenų apie ilgiau laikomų lytinių ląstelių naudojimo pagalbiniame apvaisinime saugumą. Tačiau gera žinia ta, kad tie moksliniai duomenys jau yra surinkti ir pati Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė D. Mikutienė pateikė projektui pataisas, pagal kurias šis terminas yra pratęsiamas iki 10 metų. Taigi ir šiuo požiūriu, realios diskriminacijos nėra – tiesiog įstatymas negali leisti naudoti moksliškai nepagrįstų biomedicininių technologijų.

Paveldimomis genetinėmis ligomis sergančių žmonių organizacijos piktinasi genetinės diagnostikos iki embriono implantacijos draudimu. Tačiau kur gali nuvesti tokio dalyko liberalizavimas? Gal turite kokių pavyzdžių iš šalių, kur tai leidžiama ir kur tai nuvedė?

Kaip minėjau, preimplantacinė diagnostika stigmatizuotų žmones, turinčius genetinių sutrikimų, ir faktiškai legalizuotų eugeniką. Eugeniniam mąstymui būdinga tai, kad pradedama nuo, rodos, nereikšmingų detalių ir prisidengiama kilniais tikslais, kurių pagrindu tampa leistina žmones skirtyti į vertus ir nevertus apsaugos. Mums visiems yra labai gerai žinomas nacistinės Vokietijos pavyzdys. Baisūs nusikaltimai buvo grindžiami eugenika – tuo metu pažangiu ir neva kilniu mokslu, skirtu žmonių rasei pagerinti. Nacistinė eugenika tebuvo nuoseklus ir, regis, „nekaltas” vyravusių intelektualinių tendencijų pratęsimas.

Gal liko kas nors svarbaus nepaliesta kalbant apie onkologinėmis ir genetinėmis ligomis sergančių žmonių organizacijų kreipimąsi, į ką, Jūsų manymu, taip pat svarbu atkreipti dėmesį?

Manau, svarbu pastebėti tai, kad privačių finansinių interesų neretai yra siekiama prisidengiant „skriaudžiamųjų“ balsais. Šiuo atveju irgi yra panašiai. Vaisingumo klinikos kalba „iš piršto laužtų“ penkiasdešimties tūkstančių nevaisingų šeimų balsu ir gąsdina, jog uždraudus embrionų šaldymą jos visos liks bėdoje. Selektyviai parinkdami argumentus, klinikų atstovai vengia atskleisti tokias „grėsmes“ neigiančius mokslinius duomenis apie galimybę taikyti naprotechnologijas, pažangią kiaušialąsčių šaldymo technologiją bei pamiršta paminėti savo nemažą finansinį suinteresuotumą. Deja, įbaugintos šeimos tampa privačių finansinių interesų gynėjomis ir ima reikalauti iš valstybės ne paramos etiškai priimtinoms procedūroms, kurios saugotų kiekvieną tų nevaisingų šeimų vaiką, bet leidimo būtent tam, ką Lietuvoje veikiančios klinikos atlikti moka ir kas joms neša neblogą pelną. Tačiau būna taip, kad su šių procedūrų pagalba sulaukę vieno vaiko, kai kurie tėvai negali toliau ramiai miegoti, žinodami, jog biobanke yra užšaldyti jų tikrų tikriausi broliai ir seserys.

Jeigu kiaušialąsčių šaldymui nebūtų tokio stipraus pasipriešinimo ir Seimas priimtų įstatymą greičiau, tikėtina, kad nevaisingos šeimos laimėtų, nes naujų technologijų įteisinimas sudarytų palankesnes sąlygas į rinką ateiti naujiems pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikėjams –  t. y. universitetinėms ligoninėms, kurios lengviau įsislavina pažangiausius metodus. Didėjanti konkurencija ir tai, kad pagalbinis apvaisinimas nebūtų atliekamas tik privačiose klinikose, sumažintų paslaugų kainas.