Juozas Girnius: negalėjęs gyventi Lietuvoje, gyveno Lietuvai

Ar daug kultūrininkų, menininkų, mokslininkų savo darbais garsina Lietuvos vardą pasaulyje? Antai Karlas Jaspersas yra pasakęs: „Filosof...


Ar daug kultūrininkų, menininkų, mokslininkų savo darbais garsina Lietuvos vardą pasaulyje? Antai Karlas Jaspersas yra pasakęs: „Filosofui netekus tėvynės, tėvynė neteko filosofo.“ Tai ne kokia abstrakti sparnuota frazė. Ji apie vieną konkretų mūsiškį – Juozą Girnių, kuriam šįmet būtų suėję 100 metų.

1944 m., sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Girnius, kaip ir daugiau negu 60 tūkst. kitų lietuvių, buvo priverstas palikti tėvynę. 1949 m. atvyko į Bostoną, kur ir prabėgo didžioji iškilaus lietuvių filosofo gyvenimo dalis. Sūnus Kęstutis Girnius žurnalo „Artuma“ skaitytojams papasakojo, kokį jį matė artimieji ir draugai. 

Interviu publikuotas žurnalo „Artuma“ 2015 metų lapkričio mėnesio numeryje. Kalbino Valdonė Minciūtė.

Kokį prisimenate savo tėtį?

Be galo darbštų! Jis dirbdavo dieną ir naktį, nuo 1965 m. vienas redagavo žurnalą „Aidai“, kuris išeidavo dešimt kartų per metus. 1952–1969 m. redagavo Lietuvių enciklopediją, per metus reikėdavo parengti vieną tomą. Be to, jis dar rengdavo nuoseklią kultūros gyvenimo kroniką, rašė knygas, straipsnius „Aidams“. Antra, jis buvo beviltiškai nepraktiškas, negalėdavo vinies į sieną įkalti, mama viską turėdavo daryti pati, vėliau jai padėdavo gana nagingas mano vyresnysis brolis Ramūnas. Pamenu, kai nusipirkome namą, reikėjo sutaisyti tvorelę, mama ją taisė rūsyje, o mes išnešėme ir prikabinome. Ji tai darė rūsyje, nes jei kaimynai pastebėtų, kad moteris šitaip dirba vyro darbą, tai klaustų, kas per „vyras“ čia gyvena. Tėtis visiškai nesportuodavo. Mes gyvenome netoli parko, kur galėjai pakilti ir matyti vandenyną, Bostono uostą. Tėtis skirdavo šešias septynias minutes kelionei iki suoliuko, kur galėdavo atsisėsti, kalbėtis, išrūkyti kokias tris pypkes, o po kokių 40 min. rūkymo nusileisti nuo kalno. Tai jam buvo mankšta! Trečia, tėvui tikrai nerūpėjo pinigai, nors retkarčiais prasiverždavo nuogąstavimai, kaip pragyvens senatvėje, bet motina greitai nuramindavo. Ji tvarkė visus šeimos finansus (nebuvo daug ko tvarkyti), duodavo jam pinigų būtiniausiems reikmenims nusipirkti. Mama pasakojo, sykį metų pradžioje davė tėčiui 50 dolerių, o po metų pažvelgė į jo piniginę, žiūri – tie doleriai nepajudinti.

Į ką tėvas kreipdavo ypatingą dėmesį, kai buvote vaikai?

Tėčiui ypač rūpėjo mokslas. Augome trys broliai, tėtis tikėjosi, jog visi turėsime doktoratus. Kai visi apsigynėme, tėtis beveik vaikiškai tuo didžiavosi. Ir lietuvybė tėčiui buvo svarbi. Jei grįžę iš mokyklos tarpusavyje kalbėdavomės angliškai, nesunkiai jį užrūstindavome. Pamenu, mes kalbamės, ir pasigirsta staugimas: „Sustokit, ką jūs darot?!“ Taip pat jam rūpėjo, kad visi ne tik įgytume doktoratus, bet ir rašytume straipsnius. Dar galėčiau pasakyti, kad jis stengdavosi mus apginti. Sykį „Aidams“ parašiau istoriko Vinco Trumpos knygos Napoleonas. Baltija. Amerika recenziją. Pavyzdingai ją sukritikavau, sudirbau tiek, kad Trumpa net nenuvyko į „Santaros“ suvažiavimą, kai Kavolis atmetė jo reikalavimą neleisti man dalyvauti. Trumpa stengėsi likti neskolingas. Tuomet tėvas parašė „Akiračių“ vyriausiajam redaktoriui, kad reikėtų Vincą Trumpą nuraminti. Keista, juk suaugęs rašiau tą recenziją ir pirmas tvojau autoriui, o ne atvirkščiai!

Jūsų tėtis, kaip pats sakėt, prireikus nė vinies negalėdavo įkalti, viskuo rūpinosi mama Onutė. Kaip sutardavo jūsų tėvai?

Retai žmonės taip gerai sugyvena, kaip mano tėvai. Jie vienas kitą palaikė ir gerbė. Mamos buvimas šalia prisidėjo prie jo darbingumo ir to, kad Juozas Girnius daug nuveikė. Mama net filosofinius tėvo tekstus skaitydavo, nemanau, kad kiekviena žmona tai darytų. Jam tikrai pasisekė, arba, kitaip tariant, jis tikrai gerai išsirinko žmoną. Tėčio ūgis siekė gal 160 cm. Mažas žmogus. Mama buvo dar mažesnė. Ji buvo feministė, tiksliau tariant, žinojo moterų vertę. Jei mes, berniukai, pasakydavome, kad vyrai stipresni, ji atšaudavo, kad moterys lankstesnės, mergaitės miklesnės ir pan.

Tėtis dirbo namie, o juk ten siausdavote jūs ir jūsų broliai!

Atsargiai reikėdavo dūkti. Kai iš mokyklos grįždavome namo, greitai pavalgydavome ir bėgdavome lauk į gatvę. Kadangi tėtis visuomet turėjo problemų su nemiga, po pietų eidavo gulti pokaičio. Jei tuo metu jį prikeldavome arba sukeldavome tiek triukšmo, kad jis negalėdavo užmigti, tai užsirūstindavo. Tuos du dalykus namuose priėmėme kaip taisykles: pokaičio laiką ir lietuvių kalbos vartojimą. Kai jis dirbdavo, stengdavomės netriukšmauti, kai su broliais mušdavomės galiojo norma, kad negalima rėkti, nepaisant kiek skaudėdavo, nes nenorėjome užsitraukti jo rūstybės.

Ar judu su tėčiu daug bendraudavote asmeniškai? Kaip Jūsų paties gyvenimą formavo tėčio pavyzdys?

Dažnai iškviesdavo trumpai pasivaikščioti. Ir dažnai tėčio tikslas nebūdavo tik surūkyti pypkę. Kalbėjo apie Lietuvą, mokslą, kad jis filosofas, kad filosofija, kaip kunigystė, – ne visiems pasiekiamas pašaukimas. Po truputį atmintin įsirašė pavadinimų ir vardų egzotika, nuo pat mažens negaliu pamiršti to, ką pasakojo tėtis. Jaunystėje jis ragino mane skaityti prancūzo Blaise’o Pascalio, dano Søreno Kierkegaardo filosofiją, Amerikoje vaikai nelepinti taip, kaip Lietuvoje. Šešiolikos ar septyniolikos metų paauglys vasarą gaudavo darbo gamykloje arba parduotuvėje, kad užsidirbtų kišenpinigių, prisidėtų prie mokslo. Kai buvau šešiolikos metų, išsiderėjau su tėčiu, kad nedirbsiu, bet 40 val. per savaitę skaitysiu filosofiją. Dar daugiau bendrauti pradėjome, kai baigiau universitetą. Jis itin daug padėjo, kai rašiau knygą apie partizanus. Jis turėjo dalį Brazaičio (apie jį rašė monografiją) ir Lukšos archyvų, buvo itin gerai susipažinęs su tuo laikotarpiu, patarė, kokią medžiagą galėčiau panaudoti.

Kiek laiko tėvas skyrė filosofijai?

Gana mažai, nes susiklostė nepalankios sąlygos. Nors filosofija jam buvo nepaprastai svarbi, jis gana jaunas jos atsisakė, tiksliau tariant, neturėjo galimybių jai pasišvęsti, kaip būtų norėjęs. Kauno universitetą baigė 1936 m., nepraėjus nė 20 metų jis nuo filosofijos atitolo, tapdamas, kaip pats sakė, profesionaliu redaktoriumi. Net ir tuomet buvo sudėtinga, nes 1939–1940 m. reikėjo nutraukti studijas ir sugrįžti į Lietuvą atlikti karinės tarnybos. Daugelis tėvo užmojų liko neužbaigti. Knyga Žmogaus problema technikos amžiuje įpusėjus rašyti buvo nutraukta, kai numatytasis leidėjas nutraukė veiklą. Tėvas buvo karšto būdo, įsivaizduoju, kaip supykęs ar nevilties pagautas visiems laikams atsisakė grįžti prie tos temos. Panašaus likimo sulaukė darbas, pavadintas Pasaulėžiūros klausimu, nes nebuvo leidėjo. Ir Žmogus be Dievo galėjo likti neišspausdintas. Jis buvo parašytas penktame dešimtmetyje, 1957 m. pažymėtas „Aidų“ žurnalo premija, bet taip ir liko stalčiuje. Tik po išeivijos bestseleriu tapusios knygos Tauta ir tautinė ištikimybė išspausdinimo anksčiau minėtoji knyga rado leidėją ir išvydo dienos šviesą 1964 m. Tėvas pasakojo, jog pats neįsivaizdavo, kaip jam pavyko ką nors parašyti, nes tam skyrė tik laisvalaikį, atsipalaiduodamas nuo Lietuvių enciklopedijos ir „Aidų“ žurnalo redagavimo. „Aidus“ redagavo vienas, tik dailininkas Viktoras Vizgirda padėdavo laužyti tekstus (tuomet taip vadintas maketavimas). Atidžiai tikrindavo prenumeratorių sąrašus, sekdavo, kur ir kokie jaunuoliai baigė gerą universitetą, bet dar neužsiprenumeravo „Aidų“. Jis ne tiek mėgindavo įpiršti savo redaguojamą žurnalą, kiek ieškodavo bendradarbių. Man tai išėjo į naudą, nes mano būsimoji žmona jau prenumeravo žurnalą. Vadinasi, į tėvo geriečių sąrašą jau buvo patekusi. Sąžiningai sekdavo įvykius ir nuosekliai vedė išeivijos įvykių kroniką. Jokie kiti redaktoriai to nedarydavo; jei nutikdavo penkiolika įvykių, kiti paminėdavo šešis ir jų sąžinė būdavo rami, tuo tarpu tėtis apžvelgdavo visus penkiolika. Šis sąžiningumas ir kruopštumas ribojo jo galimybes labiau atsidėti rašymui.

Nuo pat gimnazijos laikų įstojęs į ateitininkų gretas, kryptingai toje srityje darbavosi, tapo ateitininkų ideologijos filosofu ir propaguotoju, aktyviu tarybos nariu, o 1963–1967m. – Ateitininkų federacijos vadu. Bet jis džiaugėsi ne viskuo, kas vyko ateitininkijoje?

Ateitininkai tapo organizacija, kuriai tėtis labiausiai visuomeniškai įsipareigojo ir mus su broliais ateitininkiškai auklėjo. Taip, jis neretai rodė nepasitenkinimą, kad kuopų globėjai nelabai vykę. Kai kurios jaunos ponios tik pramogomis rūpindavosi, o vienas iš prieškario katalikų jaunimo pavasarininkų vadovų Juozas Leimonas ateitininkų susirinkimus paversdavo dviejų valandų pasakojimais apie „Pavasario“ federaciją ir savo jaunystę. Tad mes, vaikai, sėdėdavome ir siaubingai kentėdavome. Nepaisant visų šių dalykų, ateitininkams tėvas liko amžinai ištikimas. Nors ateitininkus tuomet skaldė frontininkų ir tradicinių krikdemų ginčai, kurie ėmė reikštis Vokietijoje, vyskupams vetavus Antano Maceinos kandidatūrą į Federacijos vadus. Tradiciniai krikdemai manė, kad kunigai ir vyskupai turi tarti paskutinį žodį, o frontininkais tapę mano tėvas ir Maceina manė, kad ateitininkai yra pasaulietinė organizacija, todėl jie patys turi tvarkyti savo veiklą. Jie visuomet priešindavosi bet kokioms teokratinėms tendencijoms. Paaiškėjus, kad tėvas bus išrinktas Federacijos vadu, krikdemai užprotestavo ir įvyko penkių šešių valandų derybos, kol jie savo protestą atsiėmė. Jis rimtai žiūrėjo į šias pareigas. 1966 m. išleistoje knygoje Idealas ir laikas apžvelgė anuometinę ateitininkiją ir išeiviją. Juozas Girnius manė, kad Stasio Ylos Ateitininkų vadovas parašytas ganėtinai sausokai, remiantis nepriklausomybės patirtimi, o knyga Idealas ir laikas skirta labiau išeivijos jaunimui, kuris tuomet ėmė smarkiai nutautėti ir gyveno skirtingomis dvasinėmis aplinkybėmis.

Ar Juozas Girnius turėjo daug artimų draugų, bendraminčių?

Artimų draugų ratas buvo ribotas, reikia atminti – Amerikoje lietuviai gyveno atskiromis kolonijomis. Tėvo geriausias draugas buvo poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tėvas gyveno Bostone, o Alfonsas Nyka-Niliūnas Baltimorėje, atstumas tarp jų daugiau kaip 600 km. Kalbėti telefonu tomis dienomis brangiai kainuodavo, tad tėtis kartais važiuodavo atostogauti pas Nyką, o Nyka atvykdavo pas mus. Tokios atostogos – tikra šventė, galėdavau visą naktį sėdėti ir klausytis, kaip jie kalbasi. Kartais jie susitikdavo pas fotografą Vytautą Maželį, kuris gyveno tarpukelyje – Brukline, tad abiem kelionė sutrumpėdavo. Išeivija nebuvo pertekusi filosofų. Antanas Maceina pasiliko Europoje, su tėčiu susirašinėjo laiškais. Amerikoje tėtis labiau palaikė ryšius su literatūros žmonėmis, poetais Henriku Nagiu ir Kaziu Bradūnu. Prisimenu ir rašytoją Julių Viktorą Kaupą, kuris mirė jaunas. Bendraudamas su jais tėtis vaidindavo arbitro vaidmenį. Neseniai skaičiau tėvo laiškus ir supratau, kad žemininkai, leisdami Amerikos lietuvių žurnalą „Literatūros lankai“, nelabai sutardavo. Antai, Alfonsas Nyka-Niliūnas skundžiasi, kad nebegali pasitikėti susvetimėjusiu Kaziu Bradūnu, kažkokių kandžių pastabų prirašo apie Henriką Nagį, o Bradūnas puola Nyką-Niliūną. Mūsų namuose Bostone gana dažnai apsilankydavo dailininkas Viktoras Vizgirda, savotiškas ir nepaprastai įdomus žmogus. Netoliese gyveno poetas satyrikas Antanas Gustaitis. Artimų žmonių nebuvo tiek daug, o ir iš jų dauguma gyveno ne Bostone, tad svečiavimasis ir bendravimas kainuodavo ir nemažai pinigų, ir laiko. Nei pinigų, nei laiko nebuvo pakankamai.

Bet Juozo Girniaus vaikystė ir paauglystė taip pat buvo nebagota, tiesa?

Tėčio tėvai Sudeikiuose (Utenos raj.) gyveno vargingai, todėl 1926 m. baigęs pradžios mokyklą jis neturėjo pinigų mokytis Utenos gimnazijoje, tad mokėsi namie ir paskui 1928 m. keliavo tiesiai į penktą klasę. Į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos ir filosofijos fakultetą dėl panašių priežasčių pateko 17 metų. Beveik be batų. Tėvai turėjo paskutinę kiaulę parduoti, kad nupirktų rūbų. Esant tokiai situacijai, per pirmuosius studijų metaus dar ir alkį jausdavo. Mano močiutė prieš mirtį rašytuose prisiminimuose pasakojo, kaip vieną kartą ji pėsčiomis nuėjo į Uteną parduoti vištų ir nunešė sūnui maisto: „Radau visus mokinius sau skaniai pietaujant, o mano sūnus beturįs tik sausos duonos. Šeimininkė ėmė ant manęs bartis, kad vaikui nepristatau maisto. Pribėgo sūnus prie manęs: ‘Nieko, mama, gerai, šiaip taip verčiuosi.’ Skausmas užėmė kvapą, nieko nebegalėjau ištarti.“

Patekęs į universitetą Juozas Girnius sutiko Antaną Maceiną, kuris vėliau tapo jo bičiuliu.

Tėtis sėdėjo Antano Maceinos disertacijos gynime, ir kadangi niekas nepaminėjo, kad disertacija apie tautinį auklėjimą grindžiama Stasio Šalkauskio principais, jis, būdamas koks aštuoniolikmetis, pašoko ir pasakė. Drąsos būta. Pas Antaną Maceiną tėtis neturėjo paskaitų, daugiau jie bendravo vokiečių okupacijos metais ir vėliau Vokietijoje. Juodu jungė idėjinis artumas, domėjimasis tautos politinėmis problemomis, filosofija. Tėvas anksčiau pasuko į egzistencializmą, Maceina truputį vėliau. 1949 m. Maceinai pasilikus gyventi Vokietijoje, liko bendrauti laiškais. Lietuviai keistai įsivaizduoja, kad filosofas yra poetas, kuriantis vienišume. Nei Maceina iš anksto nesiuntė savo darbų tėvui, nei tėvas jam. Laiškuose jie užkabindavo vieną kitą klausimą, bet nei savo mąstymo neatskleisdavo, nei prašydavo kritikos. Todėl taip nutikdavo, kad tas klaidas, kurias dar būtų buvę galima laiku pataisyti, pirmiausia tapdavo pastebimos, tik aprašytos recenzijoje.

Kokį Girnių regėdavo visuomenė?

Dėstyti paskaitų ar skaityti pranešimų jis važiuodavo įkitus miestus. Jam patikdavo žmonės, o tie, kuriuos jis laikė draugais, tokie ir liko. Jis turėjo tvirtus įsitikinimus, bet nebijojo bendrauti su kitaip galvojančiais. Santariečiams flirtuojant su katalikais, jie stengėsi jį pritraukti į savo stovyklą. Girniaus liberalizmo koncepcija skyrėsi nuo santariečių, rėmėsi prielaida, kad laisvė turi būti tiesos apšviesta, negalima jos suabsoliutinti ir paversti visko pateisinimu. Daugeliui katalikų liberalizmas asocijavosi su masonais ir ateizmu, tad jie nesuprato, kodėl tėvas neatsiribojo nuo jo. Jis įsitraukdavo į išeivijos polemikas. Buvo tokių tamsuolių, kurių manymu net laiško rašymas motinai į Lietuvą yra tėvynės išdavystė, sovietų valdžios pripažinimo ženklas. Važiuojančius į Lietuvą ar kaip nors bandančius užmegzti ryšius su ja būdavo skubama pasmerkti kaip išdavikus. Antra vertus, kai kurie išeiviai manė, jog reikia puoselėti kultūrinį gyvenimą ir vaizduoti, kad okupacijos nėra. Tėvui ryšiai su Lietuva visuomet atrodė svarbūs, jis juos palaikė, įvertindavo, kas gera, ir nepamiršdavo, jog tėvynė okupuota ir žmonės engiami, nemaža tų, kurie išvykdavo į užsienį, būdavo nekalti avinėliai, parinkti ir parengti KGB. Frontininkai tėtį puldavo, kad jis atseit pataikaująs sovietams ir liberalams, krikdemų teigimu, jis priešinęsis Bažnyčiai ir t. t. Literatūros klausimais taip pat virdavo jautrūs ginčai. Pvz., antologijos Žemė įvade „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ tėvas suskirstė kartas, rašydamas, kad ateina nauja karta ir išeina Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio ir Jono Aisčio-Aleksandravičiaus karta. Pastarasis taip supyko ant tėvo, kad, kai šis, parašęs jam laišką, prašydamas ką nors parašyti Lietuvių enciklopedijai, gavo tą laišką atgal neatplėštą su užrašu: „Atsižvelgdamas į dabartines aplinkybes, aš negaliu atsakyti į jūsų laišką. Jei yra būtinas reikalas, prašau parašyti kaimynystėje gyvenančiam ponui Rasteniui, kad jis man galėtų perduoti žinią.“

Peršasi mintis, jog Juozas Girnius neieškodavo žodžio kišenėje ir mokėdavo ginti savo idėjas.

Jis buvo labai karštas, toks degtukas. Kartais dėl to mūsų kalbėjimo angliškai užsidegdavo, kartais dėl to, kad per mus negali užmigti, bet ir dėl kitų dalykų taip pat. Jis tikėjo tuo, ką sakė, manė, kad laisvė yra esminė žmogaus savybė, bet visa, ką daro laisvas žmogus, nebūtinai yra gera. Galima laisve piktnaudžiauti, ją iššvaistyti. Ką nors panašaus pamatęs, jis pasiryždavo kovoti. Savo nuomone tikėjo visiškai, stengdavosi visokiausiais argumentais ją pasitikrinti. Tėtis skirdavo dvi tezes: madą ir moralę. Kvaila priešintis madai, reikia daugiau ar mažiau jai nusileisti, bet moralės privalu laikytis. Visada egzistuoja tiesa, kurią galima pasiekti ir kurios privalu ieškoti.

Ar ir savo tikėjimą tėtis taip karštai gynė, kaip ir tezes?

Tėtis nekėlė klausimų dėl tikėjimo. Viskas buvo savaime suprantama – tėvai katalikai, vaikai katalikai ir kitaip negali būti. Poterių mokė motina, kaip ir skaityti, nemanau, kad tėvas būtų turėjęs tam kantrybės. Tėvai sąmoningai mus siuntė į katalikišką mokyklą. Tai buvo finansinė našta, nes katalikiška mokykla buvo nevalstybinė ir už ją reikėdavo mokėti. Tačiau tėvai jautėsi įsipareigoję katalikybei. Mamą atmenu pamaldesnę, o tėtis turėjo sveikų antiklerikalinių nuostatų, kaip ir Maceina. Jį erzindavo prasti kunigų pamokslai. Sakydavo: „Jūs turite vienintelę progą pamokyti žmones, ką nors protingo pasakyti, o ateinate ir atsistoję prieš visus tiktai plepate.“ Jis to nedarydavo, bet manau, kad slapta svajodavo ateiti į bažnyčią tik po pamokslo. Jei tėtis ir turėjo kokių nors tikėjimo išbandymų ar krizių, tai mes to nežinojome. Pamenu, kaip pirmą ir vienintelį kartą man atvykus pas Antaną Maceiną jis prieš valgydamas persižegnojo. Mūsų šeima to nepraktikavo, nors Bostone, kuriame augau, Bažnyčios vaidmuo buvo didelis, vyko visokios rekolekcijos, procesijos, gegužinės pamaldos. Liturginis kalendorius buvo jaučiamas ir viešoje sferoje. Didesnis pavojus grėsė ne katalikybei, bet lietuvybei. Septynerių–aštuonerių metų vaikams pradėdavo šlubuoti lietuvių kalba. Berniukai neprakalbėdavo lietuviškai, o merginos, galbūt, nes daugiau laiko su motinomis praleisdavo, ne taip greit pamiršdavo gimtąją kalbą. Nutautėjimo, lietuvybės praradimo pavojus buvo realus. Kildavo klausimas: koks gi tikslas būti lietuviu? Atrodė, kad lietuvybė – tai nereikalingi suvaržymai, gal galima jų atsikratyti? Daugelis nejučiomis pasiduodavo tokiai logikai. Tėvai apie Lietuvą atsiliepdavo tik gerais žodžiais. Nepaisant visų tėvynės trūkumų, prezidento Antano Smetonos diktatūros ir skurdaus gyvenimo, jie giliai mylėjo Lietuvą ir tą meilę sugebėjo deramai perduoti.

Kaip žmonės jausdavosi šalia Juozo Girniaus?

Tėvas atrodė kaip juoda gulbė tarp visų tų amerikiečių. Iš jo būdavo tyčiojamasi. Mano amerikiečiai draugai sužinoję, kad jo vardas Juozas, tyčiodamiesi šaukdavo: „Juėzas!“ Jis angliškai kalbėdavo su akcentu, buvo smulkus, svetimas žmogus darbininkų kvartale. Iš tiesų jis buvo tikrai draugiškas, mokėdavo prašnekinti, įtraukti žmones. Nors universitete dėstė tik 1941–1943 m., spėjo patraukti studentus tiek studijų dalyku, tiek savo asmenybe. Jis buvo prieinamas žmogus, kalbėdavo rimtai, bet neatrodė pompastiškas. Puikiai suprato, kad su namų šeimininke nedera kalbėtis apie Hegelį.

Kažin, ar ne per menkai Juozas Girnius įvertintas Lietuvoje?

Manau, būdamas kokių 50 metų, tėtis turėjo pats suprasti, kad gyvenimas nesusiklostė taip, kaip jis norėjo. Vokietijoje bendraudamas su filosofu Karlu Jaspersu, jis išgirdo tokius žodžius apie save: „Filosofas neteko tėvynės, tėvynė neteko filosofo…“ Ši frazė įsirėžė jo atmintyje. Šiaip ar taip, tėčiui, maniusiam, kad filosofija – ypatingai svarbus dalykas, turėjo skaudėti. Didelę paguodą jis jautė, žinodamas, kad jo knygos skaitomos ir dauginamos Lietuvoje. Priverstinai atstumtas nuo tėvynės, tam tikra prasme jis grįžo ir buvo įvertintas.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 5263734022128662381

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item