John L. Allen. Geriausiai saugoma Bažnyčios paslaptis, arba ką žinome apie vienuolius brolius?

Prieš keletą dešimtmečių trumpai svarsčiau apie vienuolinį pašaukimą. Vienu metu galvojau, jog g...


Prieš keletą dešimtmečių trumpai svarsčiau apie vienuolinį pašaukimą. Vienu metu galvojau, jog galėčiau tapti vienuoliu broliu (ne vienuoliu ir kunigu), labiausiai todėl, kad abejojau, ar noriu tapti kunigu.

Kiekvienas savo amatą išmanantis dvasinis palydėtojas ar palydėtoja jums pasakytų, jog toks požiūris į pašaukimą – siaubingai nebrandus. Žmogus neturėtų pasirinkti kokio nors gyvenimo kelio vien dėl to, kas jis (tas kelias) nėra; priešingai, turėtų jausti tam tikrą pozityvią trauką tam, kas jis yra, antraip pašaukimas neišlaikys.

Taip nutiko, kad, susitikęs su savo būsima žmona, visiškai išmečiau iš galvos panašias mintis, tad taip ir neteko realiai pasverti, kokia yra ta pozityvi vienuolio brolio gyvenimo trauka. Tai nepaprastai blogai, nes aš niekada taip ir nepramušiau tos tylos sienos, kuri dažnai apsupa tai, kas galimai yra mažiausiai pažįstamas ir mažiausiai vertinamas pašaukimas Katalikų Bažnyčioje.

Visa tai prisiminiau, kai gruodžio 14 d. Vatikano Pašvęstojo gyvenimo ir Apaštalinio gyvenimo bendruomenių kongregacija – paprastai žinoma, kaip „Vienuolių kongregacija“ – pristatė naują dokumentą, pavadintą „Vienuolių brolių tapatybė ir misija Bažnyčioje“.

Kaip dauguma Vatikano tekstų, dokumentas buvo ilgai ruošiamas ir, tiesą sakant, kaip naujiena jis neturi didelio poveikio. Tai labiau dvasinė meditacija, tarp kitų dalykų apmąstanti Trejybės bendrystę kaip modelį, įkvepiantį broliškumą, kuriuo broliai gyvena, kurdami santykius vienas su kitu ir su pasauliu.

Tačiau visiškai ignoruoti dokumentą būtų gėda, nes jeigu katalikybėje yra elementas, nusipelnęs pagaliau iškilti į dienos šviesą, tai, be abejonės, būtų vienuoliai broliai, nepriimantys kunigystės šventimų.

Šiandien Katalikų Bažnyčioje pasaulyje yra apie 55 000 brolių – gerokai mažesnis būrys nei kunigų (415 000) ar seserų vienuolių (705 000), tačiau jų skaičius beveik prilygsta nuolatinių diakonų (42 000).

Šventojo Kryžiaus kongregacijos brolis Paulas Bednarczykas, vadovaujantis Nacionalinei vienuolinių pašaukimų konferencijai JAV, brolius vadina „viena geriausiai Bažnyčioje saugomų paslapčių“. Benediktinų abatas Jeromas Kodellas pavadino brolius „Bažnyčioje labiausiai nematoma grupe“, įspėdamas, kad jų gyvenimo būdui „kyla išnykimo iš viešosios sąmonės pavojus“.

Tiesą sakant, dauguma eilinių Katalikų Bažnyčioje tik labai neaiškiai nutuokia, kad vienuoliai broliai išvis egzistuoja. Kai katalikai kalba apie pašaukimus, paprastai turi omenyje „kunigus ir vienuoles“, palikdami brolius (beje, ir diakonus) daugiau ar mažiau už kadro.

Katalikų valdininkija kartais apriboja vadovavimo galimybes broliams ir taip prisideda prie ignoravimo atmosferos stiprinimo.

Pavyzdžiui, 2002-aisiais Vatikanas pasakė, kad JAV kapucinai negalėtų išsirinkti savo provincijos vadovu vienuolio brolio; 2009-aisiais Roma vetavo kitos bendruomenės sprendimą išrinkti brolį savo nacionaliniu vyresniuoju.

Todėl, kad technine prasme broliai yra pasauliečiai, nors dauguma katalikų taip apie juos negalvoja, o Bažnyčios teisė nesuteikia pasauliečiams galimybės būti vyresniaisiais.

Naujasis Vatikano dokumentas pripažįsta šią spragą, tačiau jos neužpildo. Ispanas arkivyskupas José Rodríguezas Carballo, Vienuolių kongregacijos sekretorius, pirmadienio spaudos konferencijoje sakė, kad popiežiaus Pranciškaus buvo paprašyta sukurti specialią komisiją, kuri permąstytų galimybes broliams dalyvauti vietos, regiono ir visuotinėje vadovybėje.

Tad kas išties yra vienuolis brolis?

Štai ką daugiau ar mažiau rastumėte prie termino „brolis“, jei atsiverstumėte katalikų enciklopediją: „Pasauliečiai, kurie duoda neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus. Jie priklauso bendruomenėms, sudarytoms vien iš brolių arba tiek iš brolių, tiek ir iš kunigų. Brolių vienuolių pasišventimas specifinei savo bendruomenės charizmai labiausiai pasireiškia per tarnavimą ir maldą.“

Tai, kas pasakyta, žinoma, yra tiesa, tačiau visiškai neatskleidžia reikalo esmės. Naujasis Vatikano dokumentas apie tai kalba gana ilgai, tačiau verta užsiminti apie tris aspektus, atskleidžiančius, kodėl Bažnyčia be brolių reikšmingai nuskurstų.

Pirmiausia, kaip jums pasakytų dauguma vienuoliniams ordinams priklausančių kunigų, kunigystė yra be galo svarbus, tačiau tam tikra prasme antraeilis jų gyvenimo aspektas. Svarbiausias dalykas – būti savo bendruomenės broliu, pavyzdžiui, pranciškonu ar benediktinu. Kunigystė yra specifinis būdas išreikšti šią tapatybę.

Kad ir kas tu būtum – brolis, diakonas ar kunigas – esminis dalykas visiems vienuoliams vyrams yra gyventi savo pašaukimu, būnant savo dvasinės šeimos dalimi, laikantis savo įžadų ir specifinės savo bendruomenės misijos.

Kitaip tariant, jei brolių nebeliktų, esminis katalikiško pašvęstojo gyvenimo sampratos dėmuo išnyktų drauge su jais.

Antra, broliai yra unikalūs tarp vienuolių vyrų tuo, kad jie nėra Bažnyčios hierarchijos dalis. Bent teoriškai tai suteikia jiems daugiau laisvės kalbėti ir veikti, ypač pasišvęsti tarnystei labiausiai stokojantiems.

Ištisus amžius katalikai broliai vienuoliai buvo pirmose eilėse pačiose reikliausiose Bažnyčios tarnystės formose — maitindami alkanuosius, guosdami sergančiuosius, mokydami jaunimą, rūpindamiesi vargšais ir taip toliau. Dar ir šiandien galime sutikti taip veikiančių brolių, neretai kupinų visiško atsidavimo dvasios, kurios kunigai iš dalies dėl kitų jo laikmečio poreikių nesugeba pakartoti.

Dėl to broliai dažnai sugeba patarnauti žmonėms labai skirtingu būdu: kaip vienas iš jų, be jokių institucinių ar galios atributų. Daugybė brolių teigia, jog žmonės, su kuriais jie dirba, jiems sako: „Niekada to nepasakyčiau kunigui, bet laisvai galiu pasakyti tau.“

J. Carballo netiesiogiai užsiminė apie tai, kai pristatydamas dokumentą Vatikane sakė, jog broliai liudija esmingai pasaulietinį pašvęstojo gyvenimo pobūdį Bažnyčioje.

Trečia, broliai yra bendrystės vertybės itin individualistiniame amžiuje testamentas. Neturėdami jokių kunigystės atributų, jie pabrėžia tai, kad pasišventimas vienuolinei bendruomenei jau savaime yra svarbiausia autentiško katalikiško dvasingumo dalis.

Johnas Pavlikas, kapucinas kunigas, JAV Vyrų generalinių vyresniųjų konferencijos vykdomasis direktorius, sako, kad broliai yra priminimas, kad katalikai turėtų būti ne „nepriklausomi veikėjai“, o šeimos dalis.

Kaip teigė brazilas kardinolas João Braz de Aviz, Vienuolių kongregacijos prefektas, savo esme brolių pašaukimas yra paprasčiausiai krikščioniškasis pašaukimas.

Jungtinėse Valstijose vienuoliai broliai susitikinėjo trejus metus iš eilės „idėjų kalvėje“, siekdami iškristalizuoti kelius, kaip padidinti jų pašaukimų skaičių. Susitiko jau aštuonis kartus, ir jie teisėtai tikisi, kad naujojo dokumento paskelbimas sukurs tą „tinkamą momentą“. Planuojamas nacionalinis simpoziumas, kuriame broliai kviečiami kartu su Bažnyčios vadovybe – tiek su kleru, tiek su pasauliečiais – aptarti dokumentą.

Brolis Robertas Bergeris, religijos studijų profesorius Manhatano koledže, sako, kad kadaise broliai buvo laikomi nepaprastais žmonėmis, darančiais paprastus dalykus, kadangi aplink buvo pilna brolių, ir katalikai jų kelią iškeldavo ant pjedestalo.

Šiandien, sako jis, situacija yra priešinga; broliai dabar bus matomi kaip „paprasti žmonės, atliekantys nepaprastą tarnystę“.

Tikimasi, kad naujasis dokumentas padės užtikrinti, kad šie „paprasti žmonės“ pagaliau būtų atitinkamai įvertinti.


Susiję straipsniai

Straipsniai 2650469778387252477

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item