Dovilas Petkus. Ar pasmerksime Angelą?

Angelos Merkel vadovaujama Vokietijos vyriausybė panoro susitarti su Maskva. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris Europos Komisijos prekybos komisarei Ceciliai Malmstrom įteikė deklaraciją, kurios tikslas - vieningos integruotos ekonominės ir energetinės zonos nuo Lisabonos iki Vladivostoko įgyvendinimas. Negana to, Vokietijos požiūriu, tik toks glaudus bendradarbiavimas su Rusija gali apsaugoti Ukrainą. 

Dabartinės Vokietijos valdžios veiksmai demonstruoja, jog Angelos Merkel vyriausybė yra nusiteikusi gerinti santykius su Maskva ir atsisakyti sankcijų paketo Rusijai visos ES mastu. Visa tai reiškia, jog tokios valstybės kaip Lietuva ir Lenkija jau artimiausiu metu sulauks papildomo spaudimo Europos Sąjungos viduje, bus apkaltintos rusofobija, verčiamos „solidariai“ balsuoti už sankcijų Rusijai panaikinimą. 

Visgi toks vokiečių politinis posūkis neturėtų mūsų nustebinti. Vokietija niekada neatsisakė Ostpolitik politinės krypties ir nenustojo Rusijos matyti kaip gyvybiškai svarbios savo partnerės politinėje,ekonominėje ir energetinėje srityje. Keista gali būti nebent tai, jog kiek anksčiau Vokietija apskritai palaikė sankcijų Rusijai pritaikymo idėją. Tokią Angelos Merkel reakciją galima būtų įvardinti kaip politinę išimtį, bet ne kaip vokiškosios politikos taisyklę. 

Tiesa, palaikydama sankcijas Vokietijos vyriausybė nenustojo žaisti dvigubų žaidimų už kitų ES narių nugaros. Kuomet Lietuva, dėl taikomų sankcijų turėjo paskubomis periorentuoti savo eksportą į kitas valstybes ir dėl to patyrė didžiulių nuostolių, Vokietija nesiėmė padėti pažeidžiamiausiems ES nariams. Priešingai, savo solidarumą su Europa Angelos Merkel vyriausybė pademonstravo užbaigdama derinti naujo dujotiekio tiesimą iš Rusijos Baltijos jūros dugnu. 

Konflikto Ukrainoje metu Viktoro Orbano vadovaujama Vengrijos vyriausybė buvo nedelsiant pasmerkta kitų Europos šalių už atsisakymą šaldyti ekonominius santykius su Rusija. Kol kas nieko panašaus neišgirdome nei iš Lietuvos, nei iš kitų Europos Sąjungos valstybių atstovų Vokietijos adresu. Europoje įsigali dvigubi tokios pačios politinės veiklos vertinimo standartai: kol Viktoras Orbanas žiniasklaidoje vadinamas „Putino miniatiūra“, Vokietijos kanclerė žurnalo „Times“ skelbiama metų asmenybe. Kritikams tūnant po rudeninių lapų krūva, peršasi nemaloni išvada: ES viduje įtakingą ir finansinius svertus savo rankose laikančią Vokietiją kritikuoti dėl susitarimų su Kremliumi yra bijoma, tuo tarpu mažesnę ir silpnesnę sąjungos narę pasmerkti yra labai paprasta. Taisyklės, kurios galioja mažiems, staiga nebegalioja dideliems.

Nesinori tikėti, jog istorija kartojasi, o Vidurio-Rytų Europos regionas vėl tampa Vokietijos ir Rusijos politinių manipuliacijų lauku. Visgi, panašu, jog tiek Ukraina, tiek  Lietuva artimiausiu metu gali nesitikėti, jog Vokietijos lyderystė ES viduje sutaps su mūsų nacionaliniais interesais. Niekam nėra paslaptis, jog į visas euroatlantines organizacijas Lietuva integravosi tam, kad išsivaduotų nuo Rusijos įtakos, tačiau šiuo metu Vokietija mus grąžina kaip tik į tokios įtakos glėbį. Vieniša išsišokėle Lietuva  tikrai nebebus – ES pilna valstybių, jaučiančių tokius dvigubus standartus ir pademonstravusių drąsą užimti ne tik Merkel malonias pozicijas. 

Tik nuo to, kaip konstruktyviai Vidurio Rytų Europa sugebės pasipriešinti dabartinei Vokietijos geopolitinei pozicijai Rusijos atžvilgiu, priklausys mūsų šalies suverenitetas ir nepriklausomybė. Arba užsitarnausime pagarbą, arba taip ir liksime didžiųjų valstybių žaisliuku.