Almantas Samalavičius. Universitetas ir verslas: pavojingi ryšiai?

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje suaktyvėjo svarstymai apie poreikį Lietuvos universitetams bendradarbiauti su verslo struktūromis, api...


Pastaruoju metu viešojoje erdvėje suaktyvėjo svarstymai apie poreikį Lietuvos universitetams bendradarbiauti su verslo struktūromis, apie tokių ryšių plėtros perspektyvas. Vis dažniau rengiami iškilmingi forumai, skirti šiai tematikai, vyksta verslo, mokslo ir politikos atstovų diskusijos ir oficialesni pasitarimai, aukštųjų mokyklų absolventai aptaria šį opų klausimą su universitetų administratoriais, panaši retorika aidi, rengiant studentų karjeros dienas, aukštųjų mokyklų auditorijose pristatant darbdavius... Dažniausiai tokie svarstymai baigiami viena ir ta pačia gaida, kuri darosi vis labiau panaši į mantrą: glaudesnis universitetų, mokslo įstaigų ir verslo bendradarbiavimas esą galėtų tapti išganinga burtų lazdele. Ja mostelėjus, aukštosiose mokyklose, ypač universitetuose, bus užtikrinta geresnė studijų kokybė, bus rengiama kvalifikuotesnė darbo jėga, kurią pasitelkus pavyks kilstelėti valstybės ekonomiką. Universitetų ir verslo bendradarbiavimas, šalia kitų dalykų, padės pritraukti į Lietuvą reikšmingas užsienio investicijas, šiuo metu plaukiančias pro šalį.

Kadangi panašaus pobūdžio ištarmių viešojoje erdvėje esama į valias, kaip iliustraciją pasitelksiu Pramonininkų konfederacijos dabartinio vadovo, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidento Roberto Dargio, neseniai išrinkto įtakingiausiu šalies verslininku, pasisakymą. Straipsnyje, skelbiančiame, esą pasaulyje netrukus išauš nauja darbščiuosius, versliuosius ir sumaniuosius išganysianti „intelektinio kapitalizmo“ era, asmuo, dažnai pristatomas kaip Lietuvos verslo oficialusis „veidas“, guodžiasi, kad solidžiausios užsienio investicijos kol kas dažniausiai aplenkia mūsų geografines platumas: „Tačiau norėdami išnaudoti šią galimybę pritraukti tas investicijas, susiduriame su tais pačiais iššūkiais kaip ir prieš penkiolika ar dvidešimt metų: vis dar neprasidėjęs politikų, verslo ir mokslo bendradarbiavimas; investicinė aplinka; aiškūs ir konkurencingi darbo santykiai, kryptinga ir į žmogaus savarankiškumą bei kūrybingumą orientuota švietimo sistema.“[1] Toliau autorius diagnozuoja susiklosčiusios situacijos ydas ir drąsiai žarsto patarimus, kaip jas įveikti: „Dabar bendradarbiavimas tarp mokslo ir verslo Lietuvoje toks fragmentiškas ir silpnas, jog niekaip negalime jaustis užtikrinti, kad tokios technologinės ateities pasaulyje būsime konkurencingi. Vyriausybė turėtų imtis aktyvesnio vaidmens pradėdama ir palaikydama toliaregiškas diskusijas.“[2]

Nors bet kuriam rimtesniam šiuolaikinės socialinės teorijos žinovui toks perdėm mėgėjiškas apeliavimas į miglotą, neapčiuopiamą, jokios teorinės literatūros nereflektuojamą „intelektinio kapitalizmo“ sąvoką galėtų sukelti nebent atlaidžią šypseną, šioje publikacijoje išdėstytas mintis, nors jos ir nėra itin originalios, galėtume laikyti simptomiškai atspindinčiomis pastaruoju metu vis garsiau dėstomus verslo ir pramonės lūkesčius, siejamus su aukštojo mokslo sistemos raida Lietuvoje. Kita vertus, panašiai pasisakydami verslo ir pramonės struktūrų atstovai tikrai nėra vieniši: universitetų ir verslo sanglaudos perspektyva, regis, nė kiek ne mažiau rūpi ir kai kuriems „pažangiems“ politikams, o ypač vilioja stambiausių šalies aukštųjų mokyklų administratorius. Antai aptardamas bene naujausią (anaiptol ne paskutinį) mokslo, verslo ir politikos forumą, Kauno technologijos universiteto naujasis rektorius, beje, pagal išsilavinimą vadybininkas, Petras Baršauskas, skelbiantis ambicingą savo institucijos siekį lygiuotis į Masačūsetso technologijos institutą, laikomą viena geriausių pasaulyje aukštųjų mokyklų, duodamas interviu spaudai iš esmės antrino kiek anksčiau išsakytoms Roberto Dargio mintims. Profesorius visiškai sutinka „su teiginiu, kad mokslas ieško verslo, o verslas – mokslo. Aš vadovaujuosi principu, kad universitetas turi būti tarptautinis, tarpdisciplininis ir bendradarbiaujantis su verslu. Anksčiau trūko bendradarbiavimo tarp universiteto ir verslo. Jo trūko, nes abi pusės nebuvo tam pasirengusios. Taip pat manau, jog dažnais atvejais nelabai matėsi tos sinergijos ir naudos iš bendradarbiavimo. Tačiau dabar situacija yra kardinaliai pasikeitusi – mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra būtinas tiek vieniems, tiek kitiems.“[3]

Nė kiek neabejoju, kad šią Kauno technologijos universiteto vadovo poziciją be didesnių išlygų palaikytų ir kitų stambesnių Lietuvos universitetų vadovai. Įvairiomis progomis samprotaudami apie aukštųjų mokyklų ateitį, jie irgi panašiai, nors gal ne taip aktyviai, universitetų vykdomus mokslo tyrimus ir studijas sieja su vietiniu ir tarptautiniu verslu. Kauno technologijos universiteto rektoriaus minimi tarptautiškumo ir tarpdiscipliniškumo kriterijai, brėžiant ateities universiteto kontūrus, niekam lyg ir nekelia didesnių abejonių, tačiau partnerystė su verslo struktūromisyra gerokai rimtesnė ir sudėtingesnė problema.

Jokia paslaptis, kad stiprų postūmį pradėti europinių universitetų pertvarką, plėtojant su ja glaudžiai susijusį Bolonijos procesą, vykdomą nuo tada, kai 1999 m. buvo priimta Bolonijos deklaracija dėl Europos aukštojo mokslo ir tyrimų bendros erdvės, davė keletas globalizacijos tendencijų, plačiu mastu išryškėjusių pastaraisiais dešimtmečiais. O ypač prisidėjo žūtbūtinis siekis, kad Europos Sąjunga tarptautiniu mastu taptų konkurencinga Jungtinėms Valstijoms, praėjusiame amžiuje nurungusioms varžoves daugelyje sričių, ne išimtis ir universitetinės studijos su moksliniais tyrimais. XX a. antrojoje pusėje buvo plačiai taikomas JAV kontekste subrandintas „tyrimų universiteto“ modelis. Jį bandyta mėgdžioti, kopijuoti, adaptuoti iš pradžių Azijos šalyse, vėliau ir kituose kontinentuose. Vienas iškiliausių amerikietiškosios aukštojo mokslo sistemos tyrinėtojų Rogeris L. Geigeris rašo: „Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Jungtinių Valstijų universitetiniai tyrimai buvo tarptautinio mokslo priešakyje. Kad ir kaip matuotume – ar publikacijų kiekiu, ar citavimo rodikliais, ar tarptautinėmis mokslo premijomis – amerikiečių dominavimas buvo neabejotinas ir nuoseklus. Net ir po to, kai kitos šalys sustiprino savo mokslines pastangas, tarptautinės mokslo bendruomenės gravitacijos centras vis labiau krypo į Jungtines Valstijas. Anglų kalba tapo mokslo lingua franca, o aukštesnės pakopos tyrėjų rengimas pasidarė lygiai taip pat neatsiejamas nuo Jungtinių Valstijų kaip studijos XIX a. buvo susijusios su Vokietija. Įprasta manyti, kad tą nulėmė keli dalykai: didžiulės federalinės investicijos į mokslą, gausybė pasaulinio lygio universitetų ir išskirtinai stipri akademinių mokslininkų bendruomenė.“[4]

Puikiai žinoma, kad tokią beprecedentinę aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų infrastruktūros plėtrą Jungtinėse Valstijose nulėmė specifinis veiksnys – universitetus nuo seno kūrė ir dosniai rėmė ne tik atskiros valstijos ir federalinė vyriausybė, bet ir didžiulis mecenatų – verslo, pramonės, finansinio kapitalo magnatų – būrys. Jų lėšomis buvo įsteigti ne tik šalyje, bet ir globaliu mastu garsūs Čikagos, Stanfordo, Cornellio, Johnso Hopkinso, kiti prestižiniai Jungtinių Valstijų universitetai, priklausantys Gebenės lygai. George’as Kelleris garsiame veikale apie amerikietiško aukštojo mokslo vadybinę revoliuciją jau 9-ajame dešimtmetyje rašė: „Amerikos kolegijos ir universitetai užima ypatingą, o kartu pavojingą vietą visuomenėje tarp konkurentabilaus, naudos siekiančio verslo ir valstybei priklausančių, jos tvarkomų agentūrų. Jie yra priklausomi, tačiau laisvi; orientuoti į rinką, tačiau esantys nuošalėje nuo kultūrinių ir intelektualinių madų. [...] Šios institucijos nemoka mokesčių, tačiau jos be galo reikšmingos ekonomikos plėtrai.“[5] Jis nurodė, kad iškilti po Antrojo pasaulinio karo JAV universitetams padėjo trijų rūšių rėmėjai: didelės filantropinės organizacijos, stambaus verslo įmonės ir federalinė valdžia. Visos kartu jos „įliejo dešimtis bilijonų dolerių į aukštąjį mokslą, ypač į tyrimus, naują įrangą, pagalbą neturtingiesiems ir juodaodžiams. Privačios institucijos gavo daugiau lėšų, skiriamų valstijų ir federalinės valdžios.“[6]

Įsigalėjus naujiems, pasak Kellerio, revoliucingiems aukštojo mokslo vadybos principams, per keletą dešimtmečių Jungtinėse Valstijose susiklostė itin specifiška mokslinių tyrimų aplinka, nulemta privačių ir valstybinių finansavimo šaltinių simbiozės. Geigeris, pabrėždamas pramonės ir verslo investicijų svarbą universitetinių tyrimų plėtrai, vis dėlto atkreipė dėmesį, kad šie, jo nuomone, pozityvūs pokyčiai turėjo savo, beje, anaiptol nemenką kainą – padidėjo konkurencija ne tik tarp atskirų universitetų, bet ir tarp jų vidaus padalinių: „Tyrimus vykdantys kiekvieno universiteto padaliniai, tiek katedros (departamentai), tiek institutai, varžosi vienas su kitu dėl resursų, kad padidintų savo tyrimų svarbą. Dėl tiesioginės paramos savo projektams jie varžosi ir su giminiškais tyrimo padaliniais visos tyrimų sistemos kontekste. Šiame lygmenyje procesas yra neabejotinai darviniškas. Padaliniai, kuriuos lydi sėkmė, didėja, pagerina savo statusą (arba gauna ir vieną, ir kitą), o tie, kuriems nesiseka prasiskinti kelio į priešakines intelektualinio triūso linijas, išnyksta arba susitraukia bent jau savo atliekamų tyrimų požiūriu.“[7]

Plačiau nesigilindamas į amerikietiškųjų universitetinių studijų ir tyrimų raidą bei dabartinę (beje, ganėtinai dviprasmišką) jų būklę, pridursiu, kad, prasidėjus vadinamajai neoliberaliajai globalizacijai (ją ypač palaikė ir skatino Ronaldo Raegano JAV ir Margaret Thatcher Jungtinėje Karalystėje administracijos), aukštojo mokslo privatizavimas, pramonės ir verslo lėšų įsiliejimas į aukštojo mokslo sritį tapo daugelio šalių siekiamybe, esminiu prioritetu. Neoliberalusis diskursas padarė įtaką ir europinei aukštojo mokslo politikai. Apie šių tendencijų poveikį įvairių Europos šalių aukštojo mokslo sistemoms Kultūros barai rašė ne kartą.[8] Antai austrų analitikė Marion von Osten įžvalgiai konstatavo: „Įgyvendinti antivalstybines instrukcijas skatina abstraktus diskursas, apeliuojantis į laisvosios rinkos savireguliacinę galią, konkurencingumo, efektyvumo ir optimizacijos poreikį, kitaip sakant, – į neoliberalias ideologijas. Tad Bolonijos tikslai, pasitelkiami postnacionaliniame Europos Sąjungos politikos kontekste, atskleidžia naują įtraukimo ir išstūmimo dinamiką, o tai būdinga ne tik aukštojo mokslo sistemai. Šio posūkio pagrindas yra įsitikinimas, kad lavinimo procesas atlieka pagrindinį vaidmenį, kai rinka diferencijuojama globalios konkurencijos fone. Specialistų „gaminimas“ pertvarkytuose universitetuose yra pagrįstas įsitikinimu, kad žinojimą galima akceleruoti ir optimizuoti, o jo prieinamumą kontroliuoti, taikant patentavimą ir monetarinę politiką. Manoma, kad žinojimas gali būti pasitelkiamas tik konkrečiam naudojimui, pavyzdžiui, kompanijų ekonominei gerovei užtikrinti. Žinių gamybą ir distribuciją norima pertvarkyti pagal verslumo principus.“[9]

Ši analitikės įžvalga iš tikrųjų toliaregiška. Kad ir kaip pakiliai verslo struktūrų atstovai, politikai, aukštųjų mokyklų administratoriai postringautų apie „abipusiai naudingas“ universitetų ir verslo „jungtuves“, šios sąjungos įtvirtinimas reiškia ne vien papildomų finansavimo šaltinių moksliniams tyrimams atsiradimą, bet ir daugelį kitų iš šio projekto išplaukiančių tiesioginių ir netiesioginių padarinių, tarp jų ir neišvengiamą mokslinių tyrimų komercializaciją, verslo įmonių valdymo ir vadybos principų perkėlimą į aukštojo mokslo erdvę. Net jei manytume, kad dalis tyrimų (ypač gamtamokslinių) savaime neišvengiamai tampa komercializacijos objektais – jau vien todėl, kad jiems vykdyti reikalinga brangi, nuolatos atnaujinama įranga, naujausios kartos technologijos, vis tiek tektų pripažinti, kad gerokai rimtesnį pavojų universiteto institucijai kelia verslo įmonių valdymo ir vadybos principų perkėlimas į jiems nebūdingą erdvę, kai komercijos objektais, šalia verčiamos ir studijų programos.

Verslo ir universitetų sanglauda, kurią pastaruoju metu su tokiu dideliu ūpu propaguoja Lietuvos verslo struktūrų ir akademinių institucijų vadovai, ne visiems aukštojo mokslo analitikams atrodo esanti panacėja. Vienas iš labiausiai pripažintų JAV universitetų raidos tyrinėtojų Derekas Bokas (iškilus teisininkas, buvęs Harvardo universiteto, daug dešimtmečių pasauliniuose reitinguose užimančio pirmąsias vietas, prezidentas) universitetų komercializacijos tendencijas vertina gerokai skeptiškiau negu mūsiškių universitetų rektoriai, deklaruojantys akla meile grindžiamą siekį sekti geriausių amerikietiškų universitetų pavyzdžiu. Didelio atgarsio sulaukusiame veikale „Universitetai turgaus aikštėje: aukštojo mokslo komercializacija“ Bokas aptarė, kokias grėsmes kelia vis labiau įsigalinti tendencija akademinius tyrimus ir studijas paversti verslu. Pasak autoriaus, universitetams derėtų itin atsargiai vertinti tuos valdymo ir veiklos modelius, kuriais remiasi šiuolaikinės verslo korporacijos: „Joks universitetas negali išmatuoti savo tyrimų rezultatų ar patikimai apibrėžti, kiek žinių įsisavina jo studentai. Dėl šios priežasties taikyti korporatyvinį modelį, mėginant išmatuoti jo performatyvumą, ar „vadybininkauti priklausomai nuo tikslo“, yra gerokai sudėtingiau, o tokios pastangos kur kas pavojingesnės universitetams negu komercinėms įmonėms.“[10]

Universitetai turėtų ypač atsargiai žvelgti į veiklos efektyvumo modelius, taikomus verslo korporacijų. Jie tinka atskiriems universiteto kaip institucijos darnaus veikimo aspektams užtikrinti (pavyzdžiui, pastatų priežiūrai ar paslaugų samdymui), tačiau „efektyvumas nėra labai tinkamas studijų ir tyrimo  vadovas“.[11] Buvęs Harvardo prezidentas skeptiškai vertina ir verslo sferoje plačiai paplitusius konkurencijos principus, nes šie dažniausiai įtvirtina tik pačios rinkos įgeidžius, o ne mokslui įprastus elgsenos principus. Boko nuomone, universiteto santykis su bet kokiais materialinės naudos siekiais turėtų remtis sveika nuovoka, o pati institucija privalo labai aiškiai ir skaidriai suvokti esmines savo vertybes, apibrėžti tikslus. Kai vertybinės nuostatos universitete išnyksta, „raginimas daryti pinigus persmelkia visą instituciją“.[12] Tyrinėtojas aptaria ir kitas amerikietiškame kontekste jau plačiai suvešėjusias problemas: didėjantis polinkis į komercializaciją kelia rimtą pavojų pamatiniams universiteto veiklos principams – pirmiausia objektyviam, nesuinteresuotam dėstymui ir tyrimams, o be šių dalykų demokratiška visuomenė, jo nuomone, tampa sunkiai įsivaizduojama. Verslui būdingą konkurenciją beatodairiškai diegiant universitete, iškreipiami esminiai šios institucijos tikslai, o grumtynėmis neretai virstančios varžybos dėl tyrimams ir studijų plėtrai skiriamų lėšų pakerta pačius liberalaus lavinimo pagrindus. Be to, prisidengiant rinkos poreikiais, iš universiteto programų išstumiama vis daugiau disciplinų, neva nerasiančių vietos rinkoje.

Paminėjau tik keletą aspektų, apie kurių keliamas grėsmes perspėja iškilus mokslininkas, patyręs prestižinio universiteto administratorius. Beje, net ir tie autoriai, kurie aukštojo mokslo komercializaciją, įsigalinčią JAV kontekste, laiko ne tik neišvengiama, bet ir įtvirtinančia ekonominį universiteto vaidmenį visuomenėje, pripažįsta kai kuriuos su šiuo procesu susijusius praradimus. Antai Geigeris, universitetų įsiliejimą į rinką vertinantis nepalyginamai liberaliau, vis dėlto pripažįsta, kad visa tai turi savo kainą: „Rinkos paradoksas Amerikos universitetams yra štai koks: rinka iš dalies suteikė universitetams didesnius resursus, geresnius studentus, didesnes galimybes plėtoti žinojimą ir produktyviau dalyvauti JAV ekonomikoje. Tuo pat metu ji sumažino universitetų savarankiškumą, susilpnino jų misiją tarnauti visuomenei, o išaugusi komercializacija, nors ir potencialiai, vis dėlto apriboja universitetų privilegiją būti nesuinteresuotais žinojimo arbitrais [...] Artimiausiu metu rinkos grąža universitetams bus neabejotinai didesnė už šiuos neapčiuopiamus pavojus. Bet didėjančio rinkos vaidmens universitetų gyvenime vis dėlto, nederėtų laikyti receptu, kaip sėkmingai siekti materialinės naudos. Rinką, sukūrusią Amerikos universitetus, sumodeliavo žmonės, o ne kažkokia nematoma ranka. Tai, kas reiškė sėkmę vienoje epochoje, jei išliks siekiamybe ir kitoje, gali virsti nesėkme.“[13]

Apie tai, kad rinkos vertybės anaiptol nėra panacėja nuo aukštojo mokslo „ligų“, šiandien kalba ne tik tokie įžvalgūs analitikai kaip amerikietis Chrisas Newfieldas, ginantis viešųjų universitetų vertybes ir skatinantis nepamiršti, kad universitete įgyjamo išsilavinimo neįmanoma nusakyti ekonominėmis kategorijomis, lygiai kaip negalima universiteto funkcijų pakeisti tik vienokiu ar kitokiu jo vaidmeniu rinkoje.[14] Didžiulis būrys tyrinėtojų analizuoja, koks bus globalizuotos akademinės rinkos poveikis europinėms aukštojo mokslo institucijoms. Didelį nerimą kelia tai, kad nemažai ES šalių jau irgi siekia komercializuoti tiek universitetus, tiek juose atliekamus mokslo tyrimus. Dalis šių autorių kalba ne apie mokslo ir verslo sanglaudos privalumus, imperatyviai deklaruojamus Lietuvoje, bet apie pragaištingus tokios politikos padarinius. Antai žinomas anglų aukštojo mokslo sistemos tyrinėtojas Jonas Nixonas akcentuoja, kad būtina šią sferą sieti su viešojo arba bendrojo gėrio sampratomis. Pasak jo, aukštasis mokslas „turi atlikti svarbų vaidmenį, susigrąžinant viešojo gėrio sampratą: pirmiausia, jis suteikia erdvę, kurioje gali vykti diskusijos apie tai, kas sudaro patį viešąjį gėrį; antra, jis atsakingas, kad nepritrūktų išsilavinusios publikos, turinčios gebėjimų ir noro tokiose diskusijose dalyvauti; ir trečia, išpildydamas pirmąsias dvi sąlygas jis ir pats gali būti suprantamas kaip viešasis gėris“.[15]

Deja, pasižvalgius po lietuvišką viešąją erdvę, kurioje pastaruoju metu įkyriai giedamos giesmės, šlovinančios išganingą universitetų ir verslo santuoką, neatrodo, kad universitetų administratoriams, mokslo politikams, o ką jau ir kalbėti apie verslo struktūrų atstovus, labai rūpėtų viešojo arba bendrojo gėrio kūrimo perspektyva. Noromis nenoromis peršasi išvada, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema suka universitetinių tyrimų ir studijų komercializacijos, apie kurią turi labai miglotą supratimą, kryptimi. Aklagatviai, kuriuos visai kitu lygiu aptaria nepalyginamai didesnę mokslo, studijų ir verslo „sąjungos“ patirtį išgyvenusios šalys, mūsiškiams „reformatoriams“ nerūpi. Aukštojo mokslo politika išdidžiai ignoruoja patirties diktuojamus perspėjimus, vietos akademinei bendruomenei nuolankiai su viskuo susitaikius, prie visko prisitaikius. Ko jau ko, o chameleoniško prisitaikymo mūsų kultūrai tikrai netrūksta. Jo turime tiek, kad galėtume drąsiai eksportuoti į aplinkines šalis. Tačiau rytiniai kaimynai nustekenti savų prisitaikymų visada ir prie visko, o Vakarams ši pigi prekė ir veltui nereikalinga...

[1] Robertas Dargis. Intelektinio kapitalizmo pradžia: ar esame tam pasiruošę? www.15min.lt (publikuota 2015 m. gegužės 18 d.).

[2] Ten pat. 

[3] Petras Baršauskas: mokslo ir verslo bendradarbiavimas reikalingas abipusiškai, www.apzvalga.lt.

[4] Roger L. Geiger. Knowledge and Money: Research Universities and the Paradox of the Marketplace. Stanford: Stanford University Press. 2004, p. 132. 

[5] George Keller. The Managerial Revolution in American Higher Education. Baltimore: Johns Hopkins University Press. 1983, p. 5.

[6] Ten pat, p. 8. 

[7] Roger L. Geiger, ten pat, p. 133.

[8] Plačiau šiuo klausimu žr. įvairių Europos šalių autorių verstinių straipsnių apie šiuolaikinio Europos aukštojo mokslo sistemos transformacijas ciklą. Kultūros barai. 2010.

[9] Marion von Osten. Bolonijos paradoksas. Kultūros barai. 2010, nr. 9, p. 9. 

[10] Derek Bok. Universities in the Marketplace: The Commercialization of Higher Education. Princeton and Oxford: Princeton University Press. 2003, p. 30.

[11] Ten pat, p. 31.

[12] Ten pat, p. 14.

[13] Roger L. Geiger, ten pat, p. 266.

[14] Žr. Chris Newfield. Unmaking the Public University. Cambridge: Harvard University Press. 2008. 

15 Jon Nixon. Higher Education and the Public Good: Imagining the University. London: Continuum. 2012, p. x.


Susiję

Ugdymo politika 5544735631996293379
item