Albert Komar. Konstitucinis referendumas Armėnijoje: parlamentarizmo ar vienos partijos įtvirtinimas?

Gruodžio 6 d. Armėnijoje vyks visuotinis referendumas dėl Konstitucijos keitimo, kurį inicijavo v...

Gruodžio 6 d. Armėnijoje vyks visuotinis referendumas dėl Konstitucijos keitimo, kurį inicijavo valdančioji Respublikonų partija su prezidentu Serzhu Sargsyanu priešakyje. Po ilgų diskusijų ir politinių protestų buvo nuspręsta, kad šalis iš pusiau prezidentinės privalo reformuotis į parlamentinę respubliką su visas galias sutelkiančia Nacionaline Asamblėja ir tik simbolinius įgaliojimus turinčiu prezidentu.

Esminiai Konstitucijos pakeitimai numato, kad prezidentas bus renkamas parlamente ir jo kadencija išsitęs iki 7 metų, o kadencijų skaičius bus apribotas iki vienos. Po pakeitimų šalies prezidentas neteks veto teisės ir negalės priklausyti kuriai nors politinei partijai. Netgi prieš paskirdamas diplomatus ar pasirašydamas tarptautines sutartis prezidentas turės sulaukti premjero pritarimo.

Valstybės vadovo vykdomosios galios bus apribotos, o visą valdžią į savo rankas sutelks parlamentas ir ministras pirmininkas. Jei konstituciniams pokyčiams bus pritarta, ministras pirmininkas įgis įgaliojimus vykdyti tiek vidaus, tiek užsienio politiką. Šalies premjeras karo metu taps vyriausiuoju ginkluotojų pajėgų vadovu, kas yra svarbu turint omenyje, kad dėl konflikto su Azerbaidžanu šalyje yra įvesta nepaprastoji padėtis.

Referendumas taip pat numato sumažinti kas 5 metus renkamos Nacionalinės Asamblėjos deputatų skaičių nuo dabartinių 131 iki 101 parlamento nario. Ketinama reformuoti ir rinkiminę sistemą. Tuo atveju, jei po rinkimų nepavyktų suburti valdančiosios koalicijos ir kuri nors partija nesurinktų daugumos vietų parlamente, būtų skelbiamas papildomas rinkimų turas, kuriame varžytųsi dvi daugiausią balsų gavusios partijos. Antrajame ture laimėjusi partija gautų papildomų mandatų, kas leistų suformuoti vienpartinę vyriausybę.

Visi minėti pokyčiai įvyks, jei artėjančiame referendume mažiausiai pusė atėjusių balsuoti išreikš pritarimą referendumo nuostatoms. Kaip numato dabartinė šalies Konstitucija (113 straipsnis), kad referendumas įvyktų, prie balsadėžių turi ateiti mažiausiai 25 proc. iš 2,5 milijono rinkimų teisę turinčių piliečių.

Iš pirmo žvilgsnio, posovietinės valstybės perėjimas prie parlamentarizmo yra sveikintinas. Venecijos Komisijos, kuri teikė pataisas naujajai Konstitucijai, prezidento Gianni Buquicchio teigimu: „naujausia konstitucinė reforma yra didžiulis žingsnis į priekį“. Vis dėlto, Venecijos Komisija į reformas pažiūrėjo pernelyg legalistiškai, neatsižvelgdama į politinę šalies tikrovę. Nors prezidentas ir Respublikonų partija įtikinėja, kad naujausi pokyčiai tik sustiprins demokratinius procesus šalyje, ekspertai ir politiniai oponentai mano visai ką kitą.

Anot referendumo oponentų, reformos yra vykdomos tik dėl asmeninių prezidento ir valdančiosios Respublikonų partijos ambicijų išlikti valdžioje. Manoma, kad dabartinis prezidentas bando bet kokia kaina išsaugoti savo įtaką po to, kai 2018 m. baigsis jo antroji kadencija. Respublikonų partijai laimint rinkimus, o S. Sargsyanui liekant partijos lyderiu ir šalies premjeru, jo įgaliojimų laikas nebūtų ribojamas. Nors pats S. Sargsyanas teigia, kad nesieks ministro pirmininko kėdės, partijoje lygiaverčio jam lyderio nėra. Perleisti valdžią kuriam nors kitam partijos nariui būtų pernelyg pavojinga, nes tai reikštų įtakos pasidalijimą partijoje. Netgi tuo atveju, jei dabartinis prezidentas nutartų perleisti premjero pareigas kitam, būdamas partijos lyderiu, S. Sargsyanas faktiškai išliktų galingiausiu žmogumi šalyje.

Būsimi pokyčiai nesulaukia plataus pritarimo ir parlamente, tačiau šalyje trūksta opozicijos, galinčios pasipriešinti valdančiajam blokui. Nuo 1990 metų prie valstybės vairo stovinti Respublikonų partija, turėdama visus administracinius resursus, trukdo opozicinių partijų konsolidacijai, ką įrodo ir neseniai įvykęs susidorojimas su Klestinčios Armėnijos partijos lyderio Gagiko Tsarukiano verslais, privertęs partijos lyderį pasitraukti iš politikos.

Referendumo oponentams trūksta paramos ir iš visuomenės pusės. Šių metų vasarą Armėnijoje praūžę „Elektrinio Jerevano“ protestai prieš energetikos kainų didinimą, leido konstitucinės reformos oponentams tikėtis, kad visuomenė sukils ir prieš reformas. Tačiau žvelgiant į viešąją diskusiją ir dalyvavimą jau įvykusiuose protestuose, rinkėjų noras įsitraukti į pasipriešinimo judėjimą kelia abejonių. Panašu, kad armėnai neįvertina tiesioginio valdžioje vykstančių procesų poveikio jų gerbūviui ir kasdieniam gyvenimui.

Armėnų abejingumą reformoms rodo ir šalyje vykdomos apklausos. „Gallup International Association“  apklausos, atliktos rugsėjo 10-21 dienomis, duomenimis, net 47% rinkėjų nežada dalyvauti referendume. 29% tų, kurie eis į referendumą, žada balsuoti už pokyčius ir 26% prieš. 44% respondentų neatsakė į šį klausimą. 

Kol kas naujausios „APR Group“ apklausos duomenimis, 64% apklaustųjų žada dalyvauti referendume. 36% žada palaikyti reformas ir 32% teigia balsuosiantys prieš. Kaip ir „Gallup“ atliktame tyrime, pastebimas didelis neapsisprendusiųjų skaičius: net 31%. apklaustųjų neatsakė į klausimą, kaip balsuos.

Nerimą kelia galimi pažeidimai referendumo dieną. Nevyriausybinės organizacijos jau dabar fiksuoja referendumo kampanijos pažeidimus, kai valdžios resursai yra naudojami įtikinėjant balsuoti už reformas. Fiksuojami dezinformavimo atvejai bei prieigos prie informacijos apie reformas trūkumas. Skelbiama apie fiktyvias rinkėjų registracijas ir tų pačių žmonių pavardes keliuose rinkėjų sąrašuose. „Transperency international“ teigimu, dėl netinkamo administracinių resursų naudojimo, valdžios angažuotumo bei rinkiminio proceso reguliavimo spragų, pažeidimai Armėnijoje yra įprastas reiškinys.

Nors opozicijos atstovai organizuojant protestus vis dar tikisi sutrukdyti reformoms, akivaizdu, kad didžioji dalis visuomenės yra abejinga, o valdančiųjų stovykla yra ypatingai suinteresuota referendumo sėkme. Todėl labai tikėtina, kad konstitucinė reforma įvyks. Prezidento ir Respublikonų siūlomi pokyčiai Armėnijai neatneš nieko teigiamo. Simboliniai įgaliojimai prezidento institucijai lemia faktinį stabdžių ir atsvarų sistemos išnykimą. Parlamente dominuojant vienai partijai sumažės ir konsensuso pagrindu priimtų sprendimų skaičius. Konstitucijos reforma, o ypač rinkimų sistemos pakeitimai, tik legitimuos sovietinį partokratinį valdymą ir įtvirtins ilgalaikį dabartinio politinio elito dominavimą. 

Tikėtini pokyčiai neturėtų stebinti. Žvelgiant į Armėnijos politinį kontekstą, kuriame dominuoja monopoliniai verslai ir oligarchų klanai politikoje, naivu būtų tikėtis tikrai demokratiškų permainų. Tokiame kontekste, tiek valdantiesiems, tiek opozicijai vykdyti demokratines reformas beveik neįmanoma. Naują šalies politikos kursą galinčiai pasiūlyti opozicijai jau 25 metus trukdoma konsoliduotis į vieningą judėjimą. Vienintelė iššūkį valdantiesiems galėjusi mesti Klestinčios Armėnijos partija pasiruošimo referendumui metu buvo iš esmės likviduota.

Prie vis gilėjančios politinės krizės prisideda Armėnijos geopolitinė padėtis: uždarytos sienos, tarptautinė izoliacija, visiška priklausomybė nuo Rusijos ir užsitęsę kariniai konfliktai. Tarptautinis kontekstas paprasčiausiai nesudaro paskatų reformuotis ir „užkonservuoja“ status quo. Karabacho konfliktas palaiko nepaprastosios padėties įvedimą, kas valdantiesiems leidžia pateisinti sunkią situaciją šalyje ir sustiprinti savo valdžios legitimumą. Šio faktoriaus reikšmė pastaruoju metu ypatingai išaugusi, kadangi fiksuojamas konflikto su Azerbaidžanu suintensyvėjimas.

Politinė, ekonominė ir karinė priklausomybė nuo Rusijos ir narystė Eurazijos Sąjungoje reikšmingai sumažina Armėnijos manevro laisvę. Tai verčia šalies opoziciją susidurti su sunkumais pateikiant alternatyvius valstybės raidos scenarijus. Paramos esminėms reformoms trūksta ir iš visuomenės pusės. Kaip nurodo apklausos, armėnų nedomina politiniai procesai šalyje, kol tai tiesiogiai nepaliečia jų kasdieninio gyvenimo. Todėl pagrindinė dabartinės opozicijos, nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinės bendruomenės užduotis yra dirbti su visuomene ir ilgalaikėje perspektyvoje tikėtis iš apačios kylančios paramos pokyčiams. Tekste aptartos reformos, deja, įvyks be didesnio Vakarų įsitraukimo.


Susiję straipsniai

Užsienio politika 3020019203427577698

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item