Vytautas Radžvilas. „Vėluojančios savasties“ dilema: būti lietuviu ar europiečiu?

Kalba, sakyta Rašytojų namuose Vilniuje spalio 28 dieną vykusiame Vytauto Rubavičiaus knygos „Vėl...

Kalba, sakyta Rašytojų namuose Vilniuje spalio 28 dieną vykusiame Vytauto Rubavičiaus knygos „Vėluojanti savastis“ pristatyme, kurio metu aptartas ir J.Marcinkevičiaus puolimo viešojoje erdvėje reiškinys.  

Pradėsiu nuo to, kad knygos pavadinimas „Vėluojanti savastis“ yra nepaprastai tikslus. Šis pavadinimas įvardijo klausimą, kuris susieja mūsų praeitį, dabartį ir ateitį. Juk pažvelgus į moderniosios lietuvių tautos istoriją, nesunku išvysti, kad kiekvienas iš mūsų jau nežinia kiek šimtmečių yra priverstas kelti griežtai asmenišką klausimą: norime būti savimi ar ne. Faktiškai visa mūsų istorija yra klausimas, kurie iš mūsų norime būti savimi, o kurie sutinkame ar netgi veržiamės būti formuojama medžiaga. Šis klausimas iškilo XIX amžiuje. Jeigu gerai pamenu, ir mūsų klasikas Maironis kalbėjo apie lietuvius, kurie, kaip jis žavingai pasakė „prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas, jį vadinas „gudriai“ – litvomanais“. Klausimas buvo, ar būti tuo, kuo gimei, ar prisišlieti prie tų, kurie atrodė kultūringesni, galingesni, įtakingesni.

Tas pats klausimas sovietmečiu iškilo labai konkrečia forma: kuo nori būti - lietuviu ar ypatingos rūšies naujadaru, besivadinančiu tarybiniu žmogumi. Šiandien šis klausimas vėl atgimsta ir alternatyva yra aiški: lietuviu ar europiečiu. Iš principo europietis yra tokia pati abstrakcija kaip ir tarybinis žmogus. 

Man atrodo, kad viso šio svarstymo ir knygos ašis yra atskaitos taškas arba atskaitos bendruomenė, kurios atžvilgiu bet kurios knygos autorius privalo apsibrėžti savo principinę nuostatą. Manyčiau, kad būtent todėl šioje knygoje yra du labai prasmingai susieti skyriai. Vytautas Rubavičius išsiskiria iš daugelio mūsų kultūros tyrinėtojų tuo, kad jis gerai supranta, jog apskritai kultūra ar tarnavimas jai yra gana abstrakti frazė. Jeigu kalbame apie kultūrą ir sakome, kad tarnaujame lietuvių kultūrai, mes neretai užmirštame arba vengiame paprasto klausimo, kam tarnauja pati kultūra. Manau, kad kultūra iš esmės tarnauja tam, kad būtų ugdomas vienoks ar kitoks žmogaus tipas. 

Vienoks ar kitoks žmogaus tipas, kurį ugdo kultūra, jau iš esmės yra ir politiškai svarbus klausimas. Kodėl? Todėl, kad bet kuri politinė santvarka nori išsiugdyti jai patogų valdyti žmogaus tipą, kuris tą santvarką priimtų kaip savastį ir nepajudinamą duotybę. Todėl manau, kad šios knygos stiprybė yra ta, kad joje labai subtiliai yra kalbama apie mūsų santykį su kultūra vadinamuoju sovietmečiu. Kita stiprybė yra ta, kad čia nekalbama apie kultūrines abstrakcijas, o pats autorius labai gerai išmano šiuolaikinės kultūros funkcionavimo mechanizmus. Kitaip tariant, jis suvokia, kad vykstantis kultūros, tegul ir lietuviškos, perdirbinėjimas, kuris vadinasi europeizacija ar vesternizacija, irgi yra skirtas tik tam, kad paruoštų tam tikrą žmogaus tipą, kuris pageidaujamas šių dienų pasaulyje. 

Vytautas Rubavičius priverčia prisiminti, kad tarybiniu laikotarpiu santykis su kultūra galėjo būti įvairus ir priklausė nuo to, kokį santykį su kultūra norėjo nustatyti konkretus jos atstovas ar kūrėjas. Manyčiau, kad buvo pakankamai aiškūs šio kultūrininko tipai. Buvo kultūrininko tipas, kuris tai, ką vadiname lietuviška kultūra, uoliai perdirbinėjo į tarybinę lietuvių kultūrą. Buvo kultūrininko tipas, kuris iš tiesų tarnavo kultūrai, mėgindamas nusišalinti arba užimti neutralią poziciją. Tokia galimybė buvo politiškai neutralių temų nagrinėjimas. Buvo žmonės, kurie vis dėlto tarnavo lietuviškai kultūrai, kurių veikloje norėdamas galėjai rasti daugybę problemiškų aspektų. 

Tačiau kiekvieno kūrėjo arba kultūros žmogaus veiklos įvertinimo kriterijus yra labai aiškus. Ar jo kultūrinė veikla stiprina, ar silpnina tautos kūrybines galias, tautos atsparumą? To klausiant, daug kas atsistoja į savo vietas. Šioje perspektyvoje aptariamos knygos skyrius apie tarybinę praeitį tampa nepaprastai aktualus nūdienai, nes šį aktualumą įmanoma suvokti tik supratus, kad, deja, lietuvių tautos ir valstybės gyvavimas, į kurį sudėjome tiek vilčių po Sąjūdžio atkūrę Nepriklausomybę, tapo problemiškesnis greičiau negu tikėjomės. Vytautas yra vienas iš tų prieš srovę einančių kultūros tyrinėtojų, kuris nevengia kalbėti aiškia ir tikslia politine kalba. Jis yra iš tų, kurie pripažįsta šią problemą. 

Jos priežastis yra daugiau nei banali. Kartais reikia tiesiog atidžiai klausyti, kas yra kalbama. Kuomet buvęs ES Vadovų Tarybos prezidentas pasako, kad tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena ir jų vieta yra istorijos šiukšlyne, klausiame, ką šita frazė reiškia Lietuvai. Tai iš esmės yra nuoroda, kokia linkme turi būti plėtojama šiuolaikinė lietuvių kultūra. Ji turi būti plėtojama pagal ištautinantį ir išvalstybinantį modelį. Kitaip tariant, kultūra turi praktiškai generuoti naujas, valstybinės ir tautinės sąmonės neturinčių lietuvių kartas. Šiuo tikslu pasiekta labai daug ir rezultatai iš tiesų įspūdingi. Nesunku suprasti, kaip tai atrodo praktiškai. 

Čia galime grįžti prie kūrėjų išgyvenimo modelių. Yra tie, kurie kaip ir sovietmečiu, iš tikrųjų nusišalino. Galima tyrinėti vadinamosios kultūros klausimus tiesiog egzotiškai ir su tokia nuostata, kaip istorikas tyrinėja Senovės Egipto istoriją. Galima tyrinėti, kaip gyvena ir kokia yra kultūra kokios nors Afrikos tautelės ar genties, gali užsiiminėti kitais panašiais dalykais, kurie iš esmės yra privataus, politiškai neužkliūnančio hobio tenkinimas, bet kuris mūsų savivokos ugdymui neduoda nieko arba labai mažai. Galima kalbėti apie akiračio plėtimą, bet man kartais atrodo, kad kartais tyrinėjant tolimą ir svetimą kultūrą, daug prasmingiau išsiversti jų pačių autorių tekstus, kurie ją mato iš vidaus, ir taip tą akiratį praplėsti. Visai kitas aspektas yra tokia pati nuostata, kuri buvo vyraujanti ir sovietmečiu – tiesiog pasyvus prisitaikymas prie konjunktūros. Šitą prisitaikymą laiduoja atitinkamai finansuojami projektai, kuriuose yra užprogramuotas tam tikras ideologinis užtaisas. Ramiai, tvarkingai, kad gautum pinigėlius ir pragyventum, vykdai tuos projektus per daug negalvodamas, ką jie duoda tautai, valstybei ir kur jie veda apskritai. 

Šios knygos autorius yra vienas iš tų, kurie eina prieš įsivyravusią srovę, ir kalba apie esminę problemą, konkrečiai, kad jeigu mūsų kultūros žmonės vis dėlto nesuvoks padėties rimtumo ir nieko nedarys, tai kyla grėsmės iš esmės tokios pačios, apie kurias mąstydavome ir tyliai kalbėdavome tuo pačiu sovietmečiu. Kitaip tariant, gražus ir nepastebimas išsitrynimas kaip tautos nuo žemės veido. Tai yra labai aiški tendencija ir apie tai yra kalbama knygoje. Kalbama labai kvalifikuotai, nes autorius puikiai išmano kultūros suprekinimo mechanizmus, žino, kas yra žmogaus suišteklinimas. Jo pozicija nuo daugelio kultūrininkų skiriasi tuo, kad tai nėra pavojų jaučiančio žmogaus nevilties šauksmas, savotiškas išsirėkimas, kad mes žūstame. Tai yra dalykiška, tiksli naikinimo mechanizmo analizė. Tai yra gelminis graužiančios ligos arba vėžio pažinimas, kuris yra konstruktyvus tuo, kad savaime atveria galimybę ieškoti vaisto ar priešnuodžio. 

Galiausiai, tenka atsakyti į situaciją, besivystančia Justino Marcinkevičiaus vertinimo klausimu. Viskas atsistoja į vietas, jeigu suprantame, kas vis dėlto nutiko, ypatingai prieš 10 metų, kai įstojome į ES. J. Marcinkevičiaus klausimą galima suvokti supratus vieną pamatinį dalyką. Pasipiktinimas SSRS, netgi daugelio žmonių noras atkovoti Lietuvos nepriklausomybę nebūtinai tarnauja tautos ir valstybės interesams. Todėl, kad ištrūkti iš Sovietų Sąjungos buvo įmanoma turint visai kitą tikslą, negu tapti nepriklausoma tauta ir valstybe. Buvo ir kita galimybė. Paprasčiausiai tautą, atkovojusią Nepriklausomybę, su jos valstybe perduoti kitam šeimininkui. Todėl savaime, netgi ir dabar kai kalbama apie propagandą, į akis krenta įdomus fenomenas – kas visuomenėje labiausiai kelia J. Marcinkevičiaus klausimą. Ogi labiausiai susovietinta karta, sovietmečio jaunoji karta. Tai logiška, nes slenkant okupacijos dešimtmečiams vyko metodiškas ir nuoseklus tautinės ir valstybinės sąmonės išplovimo procesas. Vadinasi, kuomet mes atgavome nepriklausomybę, jau buvo daugmaž subrendusi karta, kuri šios tautinės ir valstybinės sąmonės turėjo daug mažiau – ir tai didžiausias paradoksas – negu mano amžiaus ar dar vyresnė vadinamoji sovietinė nomenklatūra. Sovietinė nomenklatūra, kuri valdė Lietuvą ir nedviprasmiškai buvo kolaborantai, paradoksaliu būdu dar turėjo vidinius stabdžius, nes buvo gyvenę anoje Lietuvos Respublikoje ir jos atmintis pristabdė jų antitautinę veiklą. 

Štai kodėl nėra jokio atsitiktinumo, kad sovietmečiu J. Basanavičius negalėjo būti pavadintas psichiniu ligoniu, o V. Kudirka - nevykėliu. Ne todėl, kad buvo bijomasi tautos pasipiktinimo, bet todėl, kad dar buvo supratimas, kad net jeigu šie žmonės yra politiniai priešai ir kovoja už kitokį Lietuvos modelį, jie vis dėlto buvo tautos ir valstybės tėvai-kūrėjai. Tuo tarpu sovietinės indoktrinacijos dešimtmečiai pasiekė, kad šitokio supratimo nebėra ir tai yra natūralu. Todėl sakyčiau, kad sovietmečiu diegta nuostata, kad modernioji lietuvių tauta ir valstybė yra istorinis nesusipratimas, kaip tik labiausiai įstrigo būtent labiausiai susovietintoje kartoje – devintojo dešimtmečio jaunime. Europos integracijos sąlygomis jie gavo galimybę šią visišką tautinės ir valstybinės sąmonės atrofiją realizuoti pačiu pragmatiškiausiu būdu. Kalbant labai paprastai – tarnauti naujiems šeimininkams. Juk ko reikia naujiems šeimininkams? Jau sakiau apie ES „prezidento“ Hermano Van Rompuy kalbą. Jiems nereikia tautų ir nacionalinių valstybių, bet juk to paties nereikėjo ir sovietinei imperijai. Todėl pasakyčiau, kad šitokio tipo vakarietiškai įpakuota tautiškumo kritika įkūnija fantastinį mentalitetą, kurį sau aš įvardinu kaip euroburokevičinį. 

Kas sieja M. Burokevičių arba platformininkus ir šiuos naujuosius nacionalizmo kritikus? Abejingumas arba neapykanta lietuvių tautos ir jos valstybingumo idėjai. Yra galingas politinis bendrasis vardiklis. Šia prasme, kiek jų mentalitetas yra antitautiškas arba antivalstybiškas, šiuo metu jis turi milžinišką paklausą Vakaruose. Todėl manyčiau, kad tikroji J. Marcinkevičiaus puolimo priežastis yra ta, kad J.Marcinkevičiaus kūrybą ir visą gyvenimą reikia vertinti vienu aspektu – kokį žmogaus tipą jis mėgino teigti savo kūryba. O jis mėgino teigti tradicinėmis vertybėmis besivadovaujantį, tautinę sąmonę ir valstybingumo pajautą dar išlaikantį žmogaus tipą, kad ir netobulai tą darydamas. 

Mąstant tokiomis kategorijomis, tas tariamai tiesiog amoralus puolimas iš tiesų yra labai nuosekliai vykdomas politinis užsakymas. Jo prasmė yra išrauti iš atminties ir galutinai diskredituojant pačią tautiškumo idėją. Kaltinimai prisitaikymu prie sovietinio režimo de facto slepia mėginamą įbrukti nuostatą, kad pati tautiškumo ir valstybingumo idėja yra sovietinė atgyvena. Štai kodėl J. Marcinkevičiaus idėjos vadinamos neaiškiais sentimentais, kuriuos reikia dekonstruoti, išardyti. 

Naujai politinei realybei, kurioje mes gyvename, tautos nereikalingos. Jai reikalingi pavieniai pragmatiniais ir juridiniais ryšiais susaistyti individai-vartotojai, kurie konkuruoja tarpusavyje. Kitaip tariant, jiems nereikalinga tauta kaip bendrą istorinę atmintį, bendrą kultūrą ir bendro likimo pajautą turinti žmonių bendrija. Nes šie dalykai yra fundamentalūs saitai arba cementas, kuris lietuviškai kalbančius žmones arba pakrikusią jų masę vėl gali paversti politiškai sąmoninga, vadinasi, gebančia pasipriešinti bendrija, politine jėga. Štai kodėl šiandieninės Lietuvos paradoksas tas, kad M. Burokevičius ir panašūs neužkliūna beveik niekam, o labiausiai užkliūna tie, be kurių, tiesą sakant, Sąjūdžio ir šiuolaikinės Lietuvos valstybės tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Juk jeigu nebūtų buvę J. Marcinkevičiaus ir kitų, Sąjūdis ir jo iniciatyvinė grupė būtų išvaikyti per minutes. 

Todėl manau, kad tokia tariamai vakarietiška J.Marcinkevičiaus kritika yra iš esmės, griežtai kalbant, antivalstybinė veikla. Tai yra kasimasis po pačiais Lietuvos valstybingumo pamatais, nes tokie žmonės kaip J. Marcinkevičius tuos pamatus ar bent jau prielaidas jiems mėgino išsaugoti. Mes neatsiradome tuščioje vietoje. Kitas dalykas, niekas netrukdo įvertinti, kur tas cementas buvo ne toks stiprus, kur buvo falšo. Bet noriu pasakyti, kad diskredituojant šitą žmonių grupę, sovietmečio tautinę inteligentiją, iš esmės galutinai trinama tautiškumo ir valstybingumo idėja, todėl ši tarsi kultūrinė kova turi milžinišką egzistencinę prasmę ir mūsų ateičiai. 


Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 3346393878184037907

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-11-23 13:52

    Euroburokevičinio mentaliteto par exellence atstovas Lietuvoje - Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. O ką reiškia tai, kad - jeigu tikėti Gaidžio kontoros duomenimis - ji vis dar yra geriausiai Lietuvos žmonių interesams atstovaujanti politikė?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-11-23 22:11

    na, argi ne ligonis esi, Vytautai?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jokios čia dilemos. Būkite kuo norite ir leiskite kitiems būti kuo jie nori.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item