Vytautas Daujotis. Kodėl Briuselis myli Kubilių?

Mes kone kasdien girdime mūsų valdžios klerkus teisinantis, kad negalima ano, negalima šito, nes esą tai draudžianti Europos Sąjunga, o m...

Mes kone kasdien girdime mūsų valdžios klerkus teisinantis, kad negalima ano, negalima šito, nes esą tai draudžianti Europos Sąjunga, o mūsų įstatymai turi būti besąlygiškai priderinti prie ES teisės aktų. Verkšlenama, kad, nesilaikant draudimų, Europos Komisija imsis ES teisės pažeidimų nagrinėjimo procedūros, o tada pasipils gąsdinimai dėl sankcijų, ko mūsų valdžia bijo kaip velnias kryžiaus. Tai nestebina Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Daujočio. Jis kategoriškas: kažko kito mes ir negalime tikėtis, kai atsisakėme savarankiškumo ir faktiškai nebeturime savo valstybės.

- Kritiškiau žvelgiantiems į Lietuvos ir Briuselio santykius nekyla abejonių, kad ES mažosioms Bendrijos šalims taiko dvejopus standartus. Pastebite tai? 

- Dvejopų standartų taikymą Europos Sąjungoje galima pastebėti visose srityse pradedant žodžio laisve ir baigiant ekonominiais dalykais. Neseniai teko skaityti straipsnį apie žodžio laisvės svarstymą Europos Parlamente. Įsivaizduokite, diskutuoti apie tai nebuvo pakviesti asmenys nei iš Baltarusijos, nei iš Rusijos, tų valstybių, kur labiausiai varžoma žodžio laisvė. Ir šiaip visas svarstymas vyko gražiomis, aptakiomis, šiltomis frazėmis apie žodžio laisvės svarbą, bet stengiantis neužgauti V.Putino. Iš esmės V.Putinas pasiekė savo tikslą. Jis turi savo kanalus, savo poveikio priemones ir tuos dalykus nuslopina. Nebekalbama iš tikrųjų apie esamas problemas stengiantis jas apeiti. Čia švelnesnis pavyzdys. O pažiūrėkime į ekonominius dalykus, kad ir į Graikiją. Aš manau, kad ji yra smaugiama. Jai neleidžiama susitvarkyti, nes iš to naudos turi Vokietija. Jos bankai ten sukišę pinigus. Tie pinigai per paskolas grįžta atgal į Vokietijos kišenę, bet tie dalykai per daug nesvarstomi.

- O ir kaip buvo su pabėgėliais? Vos tik mes prasižiojome bandydami priešintis jų įkurdinimui, tuoj išgirdome, kad mums bus nutraukta finansinė parama...

- Taip, nes mes maži. O Vokietijoje galima kalbėti, ką nori, ji diktuoja savo valią, primetinėja ją kitiems, liepia pasiskirstyti pabėgėlius visiems. Kas nepaklus, siūlo bausti. Taip galingosios, didžiosios šalys savo naudai diktuoja tas visas europines taisykles, kurios taikomos toli gražu ne visiems vienodai.

- Prisiminkime, kai Vengrijos biudžeto deficitas prieš porą metų grėsė viršyti 3 proc. BVP, jai grasinta nutraukti finansavimą Sanglaudos fondų lėšomis. O tuo metu 3 proc. viršijus kitoms, didesnėms valstybėms, kažkodėl buvo tylima.

- Taip, tos silpnesnės Rytų, Centrinės ir Vidurio Europos šalys, kurios į ES atėjo vėliau, nuolat su tuo dalyku susiduria. Dabar Vengrija turi daug problemų su pabėgėliais. Ji daug mažesnė negu Vokietija, užtat visi ją bara už tai, kaip ji elgiasi. Vengrija bando kažkokią tvarką įvesti matydama, kad didžiosios šalys iš esmės užsimerkia. Pusę milijardo gyventojų turinti Europa turėjo pabėgėlių klausimą spręsti jau pačioje pradžioje, pačiame židinyje, bet tai daroma sunkiai ir vangiai. Leidžiama žmonėms bėgti, skęsti, leidžiama žmonių kontrabanda, jeigu prisiminsime, kaip Europoje užduso vežami automobilyje pabėgėliai iš Sirijos. O Vengrija, kai pabėgėliai pro ją prasiveržė, pabandė padaryti tvarką, iš karto buvo pasmerkta.

- Vengrija apskritai atsidūrė ES puolimo smaigalyje bandydama išlaikyti savo identitetą, savo Konstitucijoje įtvirtindama krikščioniškąsias vertybes...

- Ir koks kilo staugimas iš visų pusių! Pažiūrėkime, kas dabar vyksta. Vyksta ne kas kita, o Europos imperijos kaip valstybės kūrimasis, kurį diktuoja turintieji galingiausią balsą. Vengrija tai pajuto viena iš pirmųjų. Ji greičiausiai sureagavo ir, gindama savo valstybę, truputį patvarkė Konstituciją. Už tai sulaukė žiauraus puolimo, premjeras Viktoras Orbanas buvo viešai pasmerktas. Beje, skaičiau straipsnį, ką V.Orbanas kalbėjo apie tas problemas, tiesa, ne politinėje aplinkoje. Nuostabi kalba. Žmogus puikiai supranta, kas dedasi Europoje, ir bando daryti kažkokį žingsnį, kad tauta neišnyktų. Europoje kuriasi valstybė, kurioje nėra tautų. Yra didžiosios kompanijos, kurioms sienų nereikia, žmogus tėra stumdoma darbo jėga, turinti eiti ten, kur joms reikalinga. O tautos trukdo. Trukdo ir krikščionybė su savo vertybinėmis nuostatomis, nors nuo krikščionybės susikūrė visa Vakarų civilizacija, tos vertybės įsikūnijo konstitucijose. Bet dabar krikščionybė yra traiškoma, nes ji trukdo europeizuoti, gaminti naują europietį, be tautinių šaknų, be identiteto, be valstybės. Tokiu atveju mažiausia grėsmė kyla didžiosioms valstybėms, kuriose koncentruojasi didžiosios korporacijos. Jų dominuojantis vaidmuo bet kuriuo atveju išliks. Štai kur aš matau krypstančią Europos Sąjungą.

- Bet prisiminkime, kai mes stojome į ES, apie tai net jokių minčių nebuvo. Būkime sąžiningi - į tą sąjungą niekas mūsų varu nevarė. Mes net negalėjome įsivaizduoti, kad mums diktuos, vers taikytis prie kažkokių absurdiškiausių eurobiurokratų sugalvotų taisyklių. Ar kas nors staiga pasikeitė, ar tada mes buvome akli?

- Mes ne visai į tokią Europos Sąjungą įstojome. Mes įstojome jos saulėlydžio laikotarpiu, kai ji išsigimsta į Jungtines Europos Valstijas. Taip sutapo ir tai labai išryškėjo per paskutinį dešimtmetį, kai mes atsidūrėme ES. Tiesa, ir stojant tai matėsi, bet nebuvo taip ryšku. Tendencijos, apie kurias mes dabar kalbame, per pastaruosius penkerius metus tapo labai ryškios, tiesiog visiems bado akis. ES kūrėsi kaip savarankiškų valstybių ekonominė sąjunga, buvo geras sumanymas derinti savo veiksmus. Bet dabar ji verčiama unitarine valstybe. Tai, kas vyksta, negali negąsdinti.

- Bet kodėl tai vyksta būtent dabar?

- Tai matyti visame pasaulyje. Įsivyrauja oligarchinis valdymas. Netgi JAV, kuri buvo demokratijos centras. Ten finansinės korporacijos įgijo galią ir pradeda diktuoti valstybei. Jos išaugo ir išstumia demokratiją. Formaliai jos visi parametrai tarsi yra, bet jie nelabai ką reiškia. Vyksta atitinkamas smegenų plovimas. Ir Briuselyje buvo keliamos idėjos, kad reikia duoti atkirtį pasisakantiems prieš tą unitarinės valstybės kūrimą Europoje. Svarstyta, kad turi susikurti dideli briuseliniai propagandos centrai, kurie reklamuotų tokią besikuriančią valstybę. O mes ir iš Rusijos pavyzdžio matome, kad žmonės labai lengvai pasiduoda smegenų plovimui. Europa ta prasme yra toli pažengusi, žino, kaip tai daryti. Ir iš to, kas vyksta su pabėgėliais, matosi, kaip lengvai mums plaunamos smegenys. Sutinku, reikia padėti žmonėms. Bet kai aš klausausi, kaip mes juos lengvai integruosime... Ta pati Didžioji Britanija turi kiek problemų ir jų neišsprendžia, o mes visus perspjausime. Problemų kils, tam reikia ruoštis. Deja, valdžia, mūsų Vyriausybė, yra pavirtusios tarpinėmis struktūromis tarp centro ir regiono, tik retransliuojančiomis briuselinius nurodymus. Akivaizdūs dvejopi standartai, nuo kurių pradėjome kalbėti, mūsų Vyriausybei jau virto standartais.

- Kodėl mūsų valdžia negali parodyti turinti stuburą ir bent bandyti elgtis taip kaip vengrai, čekai ar slovakai?

- Žiūrėkite, kas vyksta. Jau dabar mūsų biudžetus peržiūrinėja Briuselis, pastabas, nors švelniai, pareiškia. Nėra to spaudimo, bet po penkerių metų bus lygiai taip pat, kaip būdavo su Maskva. Mes einame prie to. Mes nebeturime valstybės. Turime vieną valiutą, o viena valiuta - faktiškai tai viena valstybė. Valiuta, kurios mes nekontroliuojame, yra valstybės valdymo priemonė. Jeigu mes norėtume žaisti su ta valiuta, ją devalvuoti, mes to negalėtume. O devalvacija kartais yra labai naudingas dalykas. Štai kodėl Lenkija labai lengvai išėjo iš krizės. Lenkai, turėdami savo valiutą, ją devalvavo, visi visuomenės sluoksniai per devalvavimą prisidėjo įveikiant krizę. O pas mus ką padarė? Už ką Briuselis myli Kubilių? Už tai, kad buvo labai geras nurodymų vykdytojas. Jis elgėsi taip lyg turėdamas eurą. Jis naštą perkėlė ant vargingiausių žmonių pečių, sumažindamas pensijas, bet įveikiant krizę neprisidėjo turtingesnieji sluoksniai. O lito devalvavimas būtų leidęs visiems prisidėti. Pasielgta paprastai: pensininkų daug turime, sumažinsime pensijas. Tas dalykas Briuseliui patiko. Kai dabar turime eurą, jeigu bus krizė, mes vėl tik tokiais būdais turėsime gelbėtis. Negalėsime reikalauti, kad tokiu pat mastu kaip pensininkai prisidėtų bankai, milijonieriai. O krizių mes turėsime. Tik problemas spręsime per silpnuosius. Taip bus todėl, kad nebeturime savo valstybės. Mes grįžtame į tą situaciją, kokia buvo TSRS laikais. Diktavo centras, gerai jautėsi čia esanti tarpinė valdžia, nes nereikia per daug sukti galvos, kaip funkcionuos ekonomika, kaip tvarkyti biudžetą. Pasako iš viršaus, valdininkai teisinasi nieko negalintys padaryti, o jų pačių padėtis užtikrinta. Jiems telieka raportuoti, ką padarė. Valdžia, ta tarpinė grandis, labai gerai jaučiasi parazituodama.

- Tai kaip Lietuvai atsilaikyti tokioje Europoje? Ar mes jau pasmerkti?

- Aš apie tai daug mąstau. Paimkime britus, 800 metų demokratijos tradicijos. Mes demokratijos turėjome, tik daug trumpiau. Tai atsiliepia. Mums nereikia 800 metų laukti, pavyzdžių pakanka aplinkui. Bet reikia turėti išminties. Mums diegiamas vartotojiškas mentalitetas - ramiai gyventi, pavalgyti, spjaunant į lietuvių kalbą, vadinasi, ir į Tautą. Tam reikia atkirčio. Lietuva gelbėjosi palankiai susiklosčius aplinkybėms ir 1917-1918 metais, ir 1988-aisiais kilus Sąjūdžiui. Taip, tada buvo ryškus ir aiškus priešas, prieš kurį reikėjo atsilaikyti. Dabar viskas yra pasklidę. Aš nemanyčiau, kad mes turime išeiti iš ES. Mes nerasime geresnės vietos, Žemė yra Žemė. Bet mes ir jėga neatsilaikysime, tik išmintimi. Didžiausia grėsmė dabar - lietuvių kalbai, šeimai, tautai. Bet Lietuvoje tai per mažai suvokiama. Kai tas pavojus bus matomas visiems, jis gali suvienyti žmones. Puolimas prieš mūsų valstybę vyksta, todėl tam reikia būti pasiruošusiems.

Kalbino Jaunius Pocius


Susiję

Vytautas Daujotis 2308985101408938418
item