Vladimiras Laučius. Kodėl nelegaliems migrantams suteikiama privilegija nepaisyti ES valstybių įstatymų?

Šiemet į Europos Sąjungą (ES) jau atvyko daugiau nei pusė milijono žmonių iš Azijos ir Afrikos valstybių. Stebint kryptingą masinį migravimą į turtingąsias šalis, kyla pagrįstų abejonių, ar visus migrantus galima laikyti pabėgėliais. Be to, galbūt šie nauji atvykėliai Europą įsivaizduoja kaip naujuosius savo namus ir visai nesiruošia iš jos išvykti vos tik padėtis jų gimtosiosiose šalyse pasitaisys? Kaip ES spręs tokio skaičiaus migrantų integravimo problemą ir kokią strategiją yra paruošusi Lietuva? Apie šiuos ir kitus klausimus „Laisvosios bangos“ radijuje Paulius Kruopis kalbino politologą Vladimirą Laučių. Sąmoningo jaunimo vedamų laidų apie mus visus liečiančias aktualijas klausykitės kiekvieną pirmadienį 20 val.

Pokalbį norėtųsi pradėti nuo pabėgėlio sąvokos išsiaiškinimo. Pagal Ženevos konvenciją, pabėgėlis yra asmuo, kuris bijo būti persekiojamas dėl savo rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų ir esantis už šalies, kurios pilietis yra, ribų bei negalintis ar bijantis naudotis tos šalies gynyba. Šiandien visi žmonės, migruojantys iš Afrikos ir Azijos į Europą, yra laikomi pabėgėliais, nors į tokį statusą galėtų pretenduoti tik tie asmenys, kurie bėga nuo pagrįsto pavojaus gyvybei. Ar jūs įžvelgiate nesusipratimą tarp skirtingo pabėgėlio statuso traktavimo bei taikymo?

Iš tikrųjų šiandien tenka dažnai girdėti, kad visiems nelegaliems migrantams, kurie plūsta per Viduržemio jūrą į Europą, yra taikoma būtent pabėgėlio, o ne nelegalaus migranto sąvoka. Pirmiausia taip yra todėl, kad dalis tų žmonių ir yra tikrieji pabėgėliai, bėgantys nuo tokių sąlygų, kurių metu kyla grėsmė jų gyvybei ir sveikatai. Tačiau vien dėl to, kad dalis jų – tikri pabėgėliai, yra linkstama juos visus taip vadinti. Vėliau, neva, kam reikės, tas atsirinks. Kitas dalykas – daugelis tų, kurie pabrėžtinai visus vadina pabėgėliais, gali būti tokių politinių pažiūrų, kurios ir lemia šios sąvokos vartojimą. Dalis žmonių yra nusiteikę labai liberaliai bei humanistiškai ir, nekreipdami dėmesio į kitus dalykus, nori pabrėžti tik tai, kad jei pasaulyje žmonėms kyla bent menkiausia grėsmė ar diskomfortas ir jie nori atvykti į ES, tai reikia juos priimti ir negali būti jokių kalbų apie tai, kad reikėtų griežčiau žiūrėti į šį migracijos srautą. Matyt, tikrai dalis žmonių dėl savo (pirmiausia politinių) pažiūrų ir įsitikinimų taip mato šią problemą ir jie pabrėžtinai naudoja pabėgėlio sąvoką, vadovaudamiesi būtent tokiais humanistiniais įsitikinimais.

Pabėgėlio sąvoka pradėta vartoti Antrojo pasaulinio karo metais. Dažnai ir dabartiniai pabėgėliai yra lyginami su Antrojo pasaulinio karo laikotarpio lietuvių išeiviais, vadinamaisiais „dipukais“. Bet, mano požiūriu, trys esminiai momentai yra skirtingi: pirma, Lietuvą tuo metu okupavo kita valstybė – Sovietų Sąjunga; antra, lietuviai, bėgę po pirmos sovietinės okupacijos, jau žinojo, kad juos gali ištremti už tam tikrą socialinę padėtį ar kultūrinę ir politinę veiklą; trečia, lietuvių išeiviai pabėgėlių stovyklose laukdavo kitų šalių patvirtinimo, kad jie gali į jas atvykti. O dabar vadinamieji pabėgėliai keliauja nevaržomi jokių sienų, nesilaikydami įstatymų ir net žinodami, kur nori apsistoti (pvz., Vokietijoje ar Švedijoje). Ar dėl šių priežasčių tokius žmones galima laikyti ekonominiais imigrantais?

Taip. Iš tikrųjų vien tas faktas, kad žmonės, bėgantys iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, nesiteikia sustoti artimiausioje šalyje, kurioje jiems nebekyla grėsmė gyvybei ir saugumui, o vyksta toliau ir net konkrečiai nurodo, kad jie norėtų į Vokietiją ar Švediją, o visa kita jiems netinka, leidžia tvirtinti, kad jie yra ne karo pabėgėliai, o ekonominiai migrantai.

Tai jūs tuos žmones, kurie palieka tam tikrų karinių veiksmų zonas, pvz., Siriją, Iraką, laikytumėte pabėgėliais, o visus kitus, kurių šalyse, pvz., Libijoje, Egipte, yra nestabili politinė padėtis, bet nėra jokių karinių veiksmų, laikytumėte ekonominiais imigrantais? Ar tai ir būtų skirtis tarp šių sąvokų?

Pabrėžčiau tai, kad karo pabėgėliai pirmiausia ieškotų ramios vietos, kurioje nekyla tiesioginė grėsmė jų saugumui ir gyvybei dėl karo veiksmų. Ir jei ta artimiausia vieta yra arba pačioje šalyje, iš kurios jie bėga (pvz., kokiam nors Sirijos regione, kuriame nevyksta aktyvūs karo veiksmai), arba gretimoje valstybėje (pvz., Turkijoje), tai jie turėtų likti valstybėje, kurioje nebelieka grėsmės gyvybei. Jei jie atvyktų tiesiai į Graikiją ar Italiją, tuomet jie turėtų likti ten ir laukti sprendimo dėl savo tolesnio likimo. Bet jie bėga toliau, daugelis jų atvirai deklaruoja, kad siekia atvykti būtent į Vokietiją ar Švediją ir vien tai leidžia smarkiai abejoti jiems pripaišomu pabėgėlio statusu. Vien dėl bėgimo į turtingesnę valstybę jie akivaizdžiai pademonstruoja, kad yra ekonominiai migrantai. Kilmės šalis jau yra kita problema. Pasaulyje yra daugybė „karštųjų taškų“, kuriuose vyksta karai, revoliucijos, susirėmimai su opozicija, kur kyla bado protrūkiai, kur gyvenimo lygis yra labai menkas. Tokia, ko gero, yra didžioji Afrikos dalis bei nemaža Azijos dalis ir jei ES nusiteikusi priimti visus prastai gyvenančius žmones iš tų regionų, tai netrukus reikalų turėsime ne su keliais šimtais tūkstančių ar milijonu pabėgėlių, o su milijonais ar net dešimtimis milijonų žmonių, kurie ieškos geresnio gyvenimo ES. Visus juos vadinti pabėgėliais vien todėl, kad jiems buvo sunku gyventi kilmės šalyje, turbūt, yra neteisinga.

Tuomet ir lietuvius, emigruojančius iš Lietuvos, galėtume laikyti pabėgėliais, nes jie tam tikru ekonominiu atžvilgiu yra netinkamai apsirūpinę.

Iš tikrųjų, panašiai.

Jei mes laikome šiuos atvykėlius ekonominiais migrantais, tai kodėl jie tik dabar pradėjo plūsti į Europą? Juk ES šalys jau ne pirmą dešimtmetį garsėja kaip vienas turtingiausių regionų pasaulyje. Kodėl tik dabar šitaip masiškai pradėjo keliauti migrantai, kurių šiais metais į mūsų žemyną atvyko jau daugiau nei pusė milijono?

Pagrindinė priežastis yra ES didžiųjų valstybių – pirmiausia Vokietijos – vadovų pozicija šiuo klausimu. Jeigu Angela Merkel nebūtų viešai pareiškusi, kad priims visus to trokštančius, tai ir nebūtų tokio didelio srauto. O dabar, kai daugybė žmonių, šimtai tūkstančių, perplaukę Viduržemio jūrą ieško ir randa geresnį gyvenimą, namuose likę jų draugai, artimieji ir pažįstami, su kuriais šiais laikais įvairiomis priemonėmis galima labai greitai susisiekti, išgirdę kaip puikiai pasisekė jų pirmtakams, nuvykusiems į ES, taip pat kraunasi ar galvoja krautis lagaminus ir keliauti iš paskos. Visą šį sniego gniūžtės efektą pirmiausia sukėlė šią vasarą vieši neatsakingai pareikšti Vokietijos kanclerės žodžiai apie tai, kaip ji pasirengusi priimti visus norinčius.

Kita problema yra ta, kad nelegalus masinio imigrantų transportavimo į ES verslas suklestėjo pastaruoju metu, o ne prieš 20-30 metų. Dabar jis įgijo neregėtus pavidalus ir baisiausia, kad ES su tuo niekaip nekovoja ir net nesistengia kovoti. Iki šiol Europa buvo absoliučiai neveiksni šioje srityje. Dar vienas dalykas, į kurį taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, tai nestabilumas kai kuriose Artimųjų Rytų šalyse, dėl kurio dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir Vakarų valstybės, prisidėjusios prie viso sąmyšio, bet nevykdžiusios savo politikos iki galo, nesistengusios sukurti stabilių visuomenių ir valstybių ten, kur įvyko revoliucijos prieš diktatorius. Toks Vakarų valstybių per daug menkas dalyvavimas, po to, kai jos gana vienareikšmiai įsikišo, bet paskui staiga atsitraukė ir nebetęsia savo lyg ir logiškų veiksmų, irgi prisidėjo prie to, kad tuose regionuose išplito nestabilumas ir dabar ne tik, kaip matome Sirijoje, Libijoje ar Irake, egzistuoja „Islamo valstybės“ problema, bet ir Šiaurės Afrikos šalyse situacija yra prasta. Kai nėra galios centro, kuris galėtų padaryti įtaką tiems regionams, kuris imtųsi vadovauti sąjungininkų ar koalicijų veiksmams, kurie leistų grąžinti stabilumą į tuos regionus, tuomet įvyksta tai, ką mes matome, – vyksta chaosas, vidaus grupuočių susidūrimai. O savais interesais sugeba kur kas veiksmingiau vadovautis valstybės, nepriklausančios demokratinių liberalių Vakarų valstybių sąjungai, t. y. tokios valstybės kaip Iranas ar Rusija. 

Pabandykime įvertinti ES vadovų poziciją pabėgėlių klausimu. Susidaro keista situacija: net ir siekiant humaniškai padėti nuskriaustiesiems bei priimant kuo daugiau svetimos kultūros, rasės, socialinės padėties ir net religijos asmenų, kyla labai daug integracijos problemų. Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, žmonių kultūrinis įvairumas bei jų neintegravimas į visuomenę gali būti ir neįvardijamas kaip problema, jeigu multikultūralizmą – ką ES ir teigia – laikytume savaimine vertybe. Taigi ko siekia ES vadovybė: priimti visus norinčius atvykti kaip būsimą darbo jėgą, o vėliau spręsti integracijos klausimus, ar Europą norima paversti kultūriškai įvairesne ir todėl, jų požiūriu, stipresne?

Sunku atsakyti į šį klausimą, nes nelabai aišku, ko iš tiesų siekia didžiųjų ES valstybių vadovai, laikydamiesi šios nuostatos. Beje, ne visų, nes D. Britanijos ir Prancūzijos pozicija šiek tiek arba gerokai skiriasi nuo Vokietijos pozicijos migrantų klausimu. Ir būtent A. Merkel užsispyrėliška humanitarinė laikysena vardan vienų vertybių atmeta kitas, vardan abstraktaus humanizmo atmeta kitus labai svarbius demokratijai dalykus (tokius kaip, pvz., teisės viršenybė). Visiškai pamirštama, kad turime reikalų su nelegaliais migrantais. Kodėl jiems yra suteikiama privilegija nepaisyti ES ir jos valstybių įstatymų? Šiuo atžvilgiu, manyčiau, kad net ir kalbėjimas apie vakarietiškas vertybes yra gerokai netikslus, nes iš esmės iškeliama tik viena – užuojautos – vertybė ir visiškai paminamos kitos vertybės, tokios kaip teisės viršenybė arba valstybingumo, suverenumo principas. Juk sienų nebuvimas reiškia, kad nebelieka nei valstybių suverenumo, nei ES išorinių sienų ir jos suverenumo. Tokiomis aplinkybėmis pats valstybingumas ES tampa nykstančia, niekam nereikalinga atgyvena. Tai yra keista, nes iki šiol niekas nepaneigė nei ES sudarančių valstybių valstybingumo, nei pačios ES noro išlaikyti teisėtumą ir savo politinį gyvybingumą. O apie kokį politinį gyvybingumą galima kalbėti, kai valstybių sąjunga apsimeta neturinti išorinių sienų?

Pasvarstykime, kas atsitiktų, jei į ES ir toliau plūstų musulmonai imigrantai iš Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos. Europoje egzistuoja vadinamosios „no-go“ zonos, kur šariato teisė turi absoliučią galią. Prancūzijoje pusė pastaraisiais metais gimusių vaikų yra islamo tikėjimo. Islamo religinis ekstremizmas niekada nebuvo nustojęs gyvuoti, tad ar nekyla realus pavojus visai Europai ir atskiroms jos šalims ilgainiui tapti musulmoniškomis?

Bent jau kol kas aš abejoju, kad kai kurios ES šalys galėtų tapti visiškai musulmoniškomis. Tų valstybių politinių vadovybių ir visuomenių sveikas protas turėtų kažkiek suveikti. Nebus leidžiamasi į tokius kraštutinumus, kad, matydami civilizacinius, kultūrinius, demografinius skirtumus, tų šalių piliečiai nesiimtų taisyti padėties ir nekreiptų dėmesio į tai, kas vyksta. Kita vertus, visko gali būti, ypač žiūrint į ilgesnę perspektyvą, turint omenyje, kad dabartinė liberalioji ideologija ES lemia ir atitinkamą požiūrį į žmogų, visuomenę, valstybę, kultūrą. Tas požiūris byloja, kad svarbiausias yra individas su jo kaip individo teisėmis, o visa kita – valstybė, tauta, kultūra, civilizacija – yra antraeiliai ir nereikšmingi dalykai. Kol toks požiūris vyrauja, yra tikimybė, kad europiečiai ar jų likučiai ir toliau manys, kad nereikia kreipti dėmesio į jokius dalykus, išskyrus tai, kad visi žmonės yra lygūs individai, turintys lygias teises. Jei ši nuostata ir toliau vyraus, gali atsitikti ir taip, kad šitaip manančių liks mažuma, o dauguma jau bus ne Europos civilizacijos atstovai, galvojantys šiek tiek kitokiomis kategorijomis, o naujoji tų valstybių dauguma, kurią sudarys musulmonų bendruomenė. Ne tik Prancūzijoje, bet ir Belgijoje jau ne pirmus metus populiariausias vaiko vardas yra Mohamedas, o ne koks nors europietiškas vardas.

Jeigu Europos vadovai bandys pakeisti savo poziciją šiuo klausimu ir pradės stabdyti migraciją, tai galbūt dėl to, kad jie norėtų išlikti valdžioje? Jūsų nuomone, ar galėtų Europos vadovai pagaliau vadovautis sveiku protu, žiūrėdami į šią pabėgėlių problemą?

Manau, kad noras išlikti valdžioje nėra tai, kas artimiausiu metu gali lemti kitokią politiką, nes kai kuriose Europos valstybėse valdžioje kaip tik yra tie, kurie skatina neribotą imigraciją iš musulmoniškų kraštų. Kuo tokių imigrantų tose šalyse daugiau, kuo greičiau jie natūralizuojasi ir gauna tų šalių pilietybę bei teisę balsuoti, tuo geriau yra politinėms jėgoms, skatinančioms neribotą imigraciją. Kita vertus, galvoju, kad ne tiek tos politinės jėgos, kurios galvoja tik apie valdžią (nors bus ir jų iš radikaliosios dešinės), kiek pačių visuomenių noras, kad Europos civilizacija išliktų, o nesiintegruojančios į ją musulmonų bendruomenės nediktuotų savo sąlygų ir netaptų vyraujančia socialine ir politine jėga tose valstybėse, kitaip tariant, elementarus civilizacijos savisaugos instinktas gali kažkada suveikti ir dabartinė vyraujanti politika bei pasaulėžiūra užleisti vietą kitokiai, santūresnei, nuosaikesnei ir labiau linkusiai saugoti tai, kas yra Europos civilizacija ir jos palikimas.

Ką jūs siūlytumėte daryti? Galbūt spręsti problemas tose šalims, kuriose yra nestabili karinė ar ekonominė situacija? Ar ES geriau ten tiesiogiai kištis, ar užsidaryti sienas?

Manau, kad gyvenimas pats privers eiti kažkuriuo keliu. Galime pasvarstyti, kokios tai alternatyvos. Pirma, aktyvesnė pačios ES užsienio ir gynybos politika, kitaip tariant, gali būti, kad ES pagaliau, nors ir labai vėluodama, išlikdama labai lėta ir nesusipratusi, darys išvadas ir pradės saugoti savo išorines sienas, naikinti nelegalios prekybos žmonėmis centrus Artimuosiuose Rytuose, pvz., Turkijoje ar Šiaurės Afrikoje. Jei ES taps ne tik aktyvesnė užsienio politikos ir karinės gynybos veiksmų atžvilgiu, bet ir veiksmingesnė, vykdydama šią politiką, galbūt tai padės išspręsti dabartinę migrantų srauto problemą ir šiek tiek stabilizuos susiklosčiusią padėtį bei sumažins grėsmę pačiai ES vienybei.

Jei to padaryti nepavyks ir ES toliau vyraus A. Merkel pobūdžio nuostatos „atvažiuokite pas mus visi, visus priimsime ir apgyvendinsime – tegyvuoja multikultūralizmas“ (kurį pati Merkel ne taip senai sukritikavo, bet, matyt, pamiršo apie savo žodžius ir dabar elgiasi visiškai kitaip, nei prieš keletą metų kalbėjo, sakydama, kad multikultūralizmas Vokietijoje nepasiteisino), jei ES nesugebės vykdyti minėtos veiksmingesnės užsienio ir gynybos politikos, tuomet, tikėtina, atskiros ES valstybės, regionai ar šalių blokai (tokie kaip Višegrado valstybės) imsis savarankiškai spręsti šias problemas. Tai pirmiausia gali pakenkti Šengeno zonai – jau ir Vokietija užsidarinėja sienas, nes neaišku kuo visa tai baigsis. Valstybės pačios mėgins išspręsti tai, ko nesugeba spręsti kaimynės. Smarkiai abejoju, ar Vokietijai ir toliau pavyks šantažuoti Višegrado šalis, reikalaujant migrantų kvotų. Šią problemą pirmiausia sukėlė Berlynas, o dabar mėginama priverstinai siųsti tūkstančius migrantų į valstybes, kurios neturi nieko bendra su šita nuo tikrovės gerokai atitrūkusia A. Merkel politine pasaulėžiūra. Dabar galbūt reikėtų išimties tvarka nuspręsti rasti bendrą kalbą, susitaikyti su įvykusiu faktu ir priimti bei pasiskirstyti tūkstančius ar dešimtis tūkstančių migrantų. Tačiau, jei šiemet ir kitąmet problema nebus sprendžiama ir srautai toliau plūs į Europą, o ES nesugebės veiksmingai tam pasipriešinti, tuomet, manau, gali prasidėti net ir ES byrėjimas.

ES politika priklauso būtent nuo Vokietijos ir kitų didžiųjų jos partnerių – Prancūzijos, D. Britanijos. Vargu ar būtinas susitarimas tarp visų narių. Nesimato, kad būtų bendradarbiavimas šioje srityje, nes viskam turi vadovauti tas, kas yra viršiausias. Ar ne taip?

Taip, iš tikrųjų, tačiau Vokietija pati kratosi savo kaip politinio ir karinio lyderio vaidmens. Ji nori išlikti tik ekonominiu lyderiu, kuriam, reikalui esant, kai kas turėtų paklusti dar ir politiškai, kaip šiuo atveju, kai pareikalauta, kad valstybės pasiskirstytų migrantų kvotas taip, kaip to nori Vokietija. Bet toks dviprasmis žaidimas, kai, viena vertus, mes nenorime būti lyderiais, bet, kita vertus, mums liepus, jūs turite vykdyti, ilgai tęstis negali – arba Vokietija imsis visokeriopo lyderio vaidmens ir turės stiprią kariuomenę, kuria rūpinsis, turės ne tik stiprią ekonomiką, bet ir stiprią politiką – pirmiausia užsienio, kuri bus visos ES užsienio politika, – arba stovėjimas viena koja vienur, kita – kitur pačiai Vokietijai gali baigtis blogai.

Noriu priminti, kad Stretfordo centras, prognozuodamas ES didžiųjų valstybių ateitį, minėjo, kad Vokietijos artimiausią dešimtmetį ar du laukia šioks toks politinis ir ekonominis nuosmukis, o Europoje tuo pat metu didės Lenkijos vaidmuo. Be to, nepamirškime, kad nėra aiškus D. Britanijos likimas – ar ji norės išlikti ES, kurioje nei ekonominiu, nei, pastaruoju metu, politiniu požiūriu jiems daug kas netinka. Jei prasidės šie procesai – Vokietijos silpnėjimo, D. Britanijos atsiskyrimo – dar neaišku, kas laukia ne tik Vokietijos galimos ar esamos lyderystės, bet ir visos ES. Maža to, pačioje Vokietijoje, kaip matome pagal tai, ką skelbia visuomenės apklausos, humanistinę politiką vykdančios Merkel populiarumas greitai smunka, o jos oponentų, jos partijos kolegų, kurie sako, kad politika migrantų atžvilgiu turėtų būti griežtesnė, didėja.

Pereikime prie Lietuvos. Lietuvai teks priimti 1105 pabėgėlius. Daug tai ar mažai tokiai šaliai ir kokią įtaką tai galėtų padaryti mums?

Pirmiausia turėtume ne skaičiuoti daug tai ar mažai, bet įsivaizduoti, kiek bus norinčių atvykti į Lietuvą ir ar juos čia veš per prievartą. Nes kol kas negirdėti, kad tarp nelegalių migrantų Lietuva, Latvija ar Estija būtų populiarios šalys. Galėsime žiūrėti, ką su pabėgėliais daryti toliau, nebent kai juos varu atvarys į Lietuvą. O kol kas, kaip sakiau, nematyti entuziastų tarp migrantų, atsidūrusių Pietų Europoje. O jei taip atsitiks, kad turėsime tuos 1105, tuomet reikės žiūrėti, kas tai per žmonės, kaip jie linkę integruotis. Manau, kad išankstinių nuostatų nereikia turėti, pasižiūrėsim kaip viskas baigsis, kai jie atvyks. Dėl grėsmių, sprendžiant iš to, kaip elgiasi Rukloje gyvenantys pabėgėliai, tai net jiems čia ir atvykus, jų tikslas yra pabėgti iš Lietuvos bei atsidurti kažkur Vokietijoje ar Skandinavijoje. Ar mes juos gaudysim? Ar žvelgsime į jų norą pabėgti iš čia kaip į baisų nusikaltimą, ar neskirsim tam visų policijos, pasienio pajėgumų, stengdamiesi juos pagauti? Jei jie čia atvykę iškart pradės bėgti ten, kur iš tikrųjų nori, tai prasidės gaudynės – savotiška socialinė atrakcija. Tačiau, jei vadovaujamės humanizmu, nežinau kiek yra humaniška per prievartą laikyt žmones, kurie čia nepageidauja būti. Nereikėtų spėlioti, reikia pamatyti, kaip viskas klostysis.

Kaip vertinate valstybės vadovų pozicijas šiuo klausimu? Ar manote, kad viešojoje erdvėje ir politiniu lygmeniu iš tikrųjų vyksta aktyvios diskusijos, o visuomenė yra tinkamai informuojama žiniasklaidos?

Manau, kad visuomenę šitas klausimas domina. Praėjusią vasarą ir besitęsiantį rudenį žmonės mielai skaitė ir klausėsi informacijos, susijusios su pabėgėlių ar nelegalių imigrantų krize. Kalbant apie valstybės vadovus, reikia suprasti, kad jų mintis ir žodžius nemenkai koreguoja buvimas ES ir priklausomybė nuo tokių gigantų kaip Vokietija. Norėdami nesipykti su šiais gigantais, mes turime ieškoti kažkokių kompromisų, kurie ne visai yra kompromisai – dažnai tenka nusileisti Vokietijos valiai. Kol kas, vadovaujant Merkel, valia yra tokia, kokia yra. Bet, kaip sakiau, gali būti, kad netrukus ji keisis. Dabartinė Merkel politika netenkina net ir daugelio ankstesnių jos partijos rėmėjų. Mūsų partijų vadovai, nori ar ne, turi prisitaikyti prie didžiųjų valstybių valios ir, jei artimiausiu metu ta valia ir jos kryptis pasikeis, galbūt keisis ir mūsų vadovų pozicija.