Vittorio Messori. Tikrosios ekstremizmo šaknys

Skaitytojų dėmesiui siūlome žymaus italų rašytojo ir žurnalisto Vittorio Messori straipsnio, pu...



Skaitytojų dėmesiui siūlome žymaus italų rašytojo ir žurnalisto Vittorio Messori straipsnio, publikuoto dienraštyje „Corriere della Sera“, ištrauką. Nors tekstas pasirodė dar šių metų sausio 14 dieną – savaitę po žudynių žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje, – pastarieji įvykiai Paryžiuje tik patvirtino jo įžvalgų aktualumą.

Visuomet vertinau rabino Giuseppe Laraso (garsaus tarp Italijos judėjų ne vien dėl savo kultūros, bet ir dėl jautrumo religijos klausimais) nuoširdumą jam išsakant savo nuomonę. Ir vakarykščiame straipsnyje šiame laikraštyje jis nesvyruodamas nuo pat pradžių tvirtino, jog „vyksta karas, esame pačioje jo pradžioje ir vis tik dar nenorime to pripažinti.“

Kaip realistas, būčiau linkęs jam pritarti. Trečiasis pasaulinis karas (vadintas šaltuoju, bet vis tiek karu) pasibaigė priešui žlugus ir palikus kovos lauką, tačiau po to sekė naujasis Perl Harboras rugsėjo 11-osios rytą Niujorke. Dabar, leiskite pasakyti su Larasui būdingu aiškumu, turime ketvirtąjį pasaulinį karą. Šiandien dominuojančios ideologijos – politinio korektiškumo – veidmainystė nesiliauja atlikinėti egzorcizmus ir tam, kad mus nuramintų, sukūrė „nuosaikaus islamo“ idealą, skatintiną ir stiprintiną kartojant „dialogo“ mantrą. Vis dėlto tie, kurie išmano Koraną, kurie pažįsta istoriją ir visuomenę, kurią jis per pusantro tūkstančio metų suformavo, žino, kad tie musulmonai, kuriuos vadiname ekstremistais (vartojant vakarietiškas kategorijas), neklysta šaukdami (su kalašnikovais rankose), kad „nuosaikus“ musulmonas – prastas musulmonas. Ar bent jau, kad jis yra bailys, ir Alachas jį nubaus. Kiek tų, kuriems tai kelia pasipiktinimą, be mentalinės cenzūros skaitė visą Koraną ir monumentalų hadisų – posakių, priskiriamų Pranašui – rinkinį?

Vienas prancūzas draugas, katalikų vienuolis Jeruzalėje ir žinomas Biblijos tyrinėtojas, neseniai pasakojo man, kad jo vienuolyne labai ilgai dirbo senas musulmonas. Sąžiningas, patikimas ir darbštus, jis tapo tarsi šeimos nariu, ir vienuoliai jam jautė didelį prieraišumą, kuris buvo abipusis. Vieną penktadienį vyras iš mečetės grįžo prislėgtas. Vyresniajam po atkaklių reikalavimų galiausiai pavyko jį prakalbint. Vyras pasakė: „Šiandien imamas, kuris vadovavo maldai, per pamokslą pasakė mums, kad Alacho ir jo Pranašo triumfo dieną, kuri jau greitai ateis, mes išvaduosime šį Šventąjį miestą nuo žydų ir krikščionių, ir visi bedieviai, kurie tuojau pat neišpažins tikėjimo, turės būti nužudyti. Tokia Korano valia, ir mes privalome jam paklusti“. Sekė pauzė, o tuomet: „Tačiau nebijokite, tėve, jūs žinote, kad myliu jus visus. Aš žinau, ką daryti, jei turėsiu jus nužudyti. Rasiu būdą, kuris neleis jums kentėti“. Šis anekdotas, deja, yra autentiškas.

Versta iš Rorate Caeli

Susiję straipsniai

Vittorio Messori 5599528205035562560

Rašyti komentarą

  1. Gera tema mąstymui, kiek religija perskverbia žmogaus sielą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir kaip svarbu, kad ji būtų teisinga.

      Panaikinti
    2. Ir kas būna, kai susiduria religija, kuri skelbia naikinimą (islamas) su religija, kuri skelbia susinaikinimą (liberalizmas/neomarksizmas). :)

      Panaikinti

emo-but-icon

item