Valdas Rakutis. Be priežasties mušdamiesi į krūtinę menkiname save tiek Rytų, tiek Vakarų akyse

Praėjusią savaitę Vilniaus mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka paskelbė, kad nenuims J. Nor...


Praėjusią savaitę Vilniaus mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka paskelbė, kad nenuims J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimui skirtos memorialinės lentos, o Kauno savivaldybė apsisprendė neatsižvelgti į siūlymus panaikinti Kazio Škirpos vardo gatvę. Apie tai LRT televizijos žurnalistai laidoje „Savaitė“ kalbino Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorių Valdą Rakutį.

– Profesoriau, istorijos perrašymas, kažkokių istorinių faktų menkinimas, pasididžiavimo savo istorija niekinimas, žinomų žmonių, atskirų institucijų, atskirų veikėjų ir netgi Lietuvos kariuomenės karininkų menkinimas – ar mes galime šioje vietoje kalbėti apie tai, ar čia yra tokių požymių?

– Be abejonės, kad yra. Kodėl yra puolami konkrečiai šie žmonės? Todėl, kad žmonės visada turi tam tikrus pavyzdžius, kuriais verta sekti. Ir jeigu įrodoma, kad mums svarbūs didvyriai iš tikrųjų nėra jokie didvyriai, o paprasčiausi žydšaudžiai ar dar kas nors, tai tada iš tikrųjų žmogų apima jausmas, kad visa tos valstybės praeitis yra „skysta“, kažkokia suteršta. Tokiu būdu jis pats jaučiasi silpnas. Šita schema yra labai dažnai naudojama, bandant diskredituoti valstybių vadovus, kariuomenių vadus. Ypač karo metu, kai sakoma, kad jie nepajėgūs, kad jie daro klaidas. Ir tai, žinoma, susilpnina žmonių atsparumą informacinėms atakoms. Čia matosi toks akivaizdus, kryptingas puolimas, ir, manau, kad su tokiais pareiškimais reikėtų būti labai atsargiems, kai nėra jokių aiškių daiktinių įrodymų, nes šito žaidimo tikslas nėra nei žydai, nei žydšaudžiai. Tikslas yra – lietuvių tautos savigarbos menkinimas.

– Tai, vadinasi, ir žydų tema pasirinkta neatsitiktinai, nes ji ganėtinai jautri lietuviams, ir „karo po karo“ tema, žaliųjų partizanų tema taip pat yra neatsitiktinė?

– Kodėl partizanų tema tokia svarbi? Todėl, kad „gražiam“ 1940 metų įstojimui į Sovietų Sąjungą labiausiai trukdo šitas partizaninis judėjimas, kuris rodė, kad tauta nesutiko, nenorėjo ten eiti, kad ji kovojo. Ir todėl reikia juos kažkaip diskredituoti, sumenkinti, nustumti, ir tada tas 1940 metų „gražaus“ įstojimo į SSRS vaizdelis pasidarys visiems aktualus, ir žmonės pagalvos, gal iš tikrųjų mes patys ir įstojom į tą Sovietų Sąjungą. Šitas karas trukdo bendrai koncepcijai, todėl jį reikia menkinti ir diskredituoti. Tai vis dėlto yra svarbus mūsų kariuomenės tapatybės elementas. Ir karinių dalinių istorijoje, ir kasdienėse ceremonijose tie partizanai vadina didelį vaidmenį. Štai Generolo Jono Žemaičio karo akademijai generolas Jonas Žemaitis yra svarbus. Ir aš visai nenustebčiau, jeigu vargšas J. Žemaitis irgi taptų kokiu nors blogiečiu, tam kad būtų sumenkintas kariūnų pasitikėjimas savo lyderiu.

– Ar tokiu atveju mes siunčiame kokią nors žinią – ne tik  čia tarpusavy aiškindamiesi santykius vieni su kitais, kuris teisus, bet ir už valstybės ribų?

– Tai žinoma, kad kaimynai žiūri į tas mūsų diskusijas ir jas vertina įvairiai. Pavyzdžiui, vakariečiams yra labai svarbus klausimas, ar lietuviai sugeba pasimokyti iš šitų įvykių, ar jie moka pripažinti kaltę, ar jie yra tų vakarietiškų vertybių nešėjai? Ir jie būtent tokiu požiūriu ir vertina lietuvius. Ir tie žmonės, kurie susiduria su tokiu vakarietišku vertinimu, jiems atrodo – daugiau muškimės į krūtinę, daugiau prisipažinkime, nes nuo to mūsų autoritetas Vakaruose tik išaugs.

Bet reikia labai atsargiai su tokiais dalykais elgtis. Ir aš galvoju, kad mes kartais per daug nuolaidžiaujame. Manydami atrodysią gražesni, mes sumenkiname save tiek Rytų, tiek Vakarų akyse. Aš manyčiau, kad pavyzdys būtų Povilo Plechavičiaus atvejis. Tarpukario karininkijai tai buvo didžiausias sektinas pavyzdys. Atsiminimus skaitant, tas akivaizdu. Dabar jis yra sumenkintas, ir tada visa ta tarpukario karininkija, kuri orientavosi į Povilą Plechavičių, ji atrodo kažkokia neaiški – sukilimus organizavo, perversmus, neaišku, kuo užsiėmė. Ir tada tas tarpukario karininkijos teigiamas įvaizdis, kuris bendrai yra mūsų visuomenėje, pradeda šlubuoti, darytis neaiškus, susimaišo baltos ir juodos spalvos, atsiranda kažkoks molis. Tai šita veikla mums yra pavojinga, ir mes turime suprasti, kad prieš save pačius turime būti teisingi. Ir tada nusipelnysime pagarbos tiek tarp savo piliečių, tiek ir užsienyje.

– Pasakykite, prašau, kas tą molį minko?

– Tai yra jėgos, kurios suinteresuotos Lietuvos valstybės silpninimu. Be jokios abejonės, dalis tų jėgų yra į Rytus nuo Lietuvos. Ir čia mes matome ir daugiau scenarijų, kurie yra bandomi įtvirtinti. Bet taip pat užtenka ir vidaus žmonių, kurie turi įvairias motyvacijas. Kaip jau ne kartą teko kalbėti, Lietuva – ne tik partizanų ir tremtinių kraštas, bet taip pat ir tų žmonių, kurie buvo naujo režimo bendradarbiai. Ir jų šaknys yra visai kitokio pagrindo, mes turime tą puikiai suprasti: taigi, buvo ir stribai, buvo ir NKVD bendradarbiai, ir visi kiti. Mes šitų žmonių neturime visiškai nurašyti ir pasakyti, kad jie staiga pasikeitė, ir jų praeitis kokia nors kitokia pasidarė.

Žmonių požiūrius labai dažnai lemia konkreti jų šeimos istorija. Turime to nebijoti, bet turime ir žiūrėti tiesos. Ir žiūrėti, kad neapkaltintume žmonių be jokio tikro pagrindo. Jeigu mes visus dabar dirbtinai nutepsime juodai, tai tada teks orientuotis į Komunistų partijos iškeltus didvyrius, kuriuos mes dar gerai prisimename.


Susiję straipsniai

Valdas Rakutis 1181582934757672090

Rašyti komentarą

  1. LABAI teisingai pasakyta! Ir beje, tos "jėgos, kurios suinteresuotos Lietuvos valstybės silpninimu" yra toli gražu ne tik "į Rytus nuo Lietuvos", bet ir į petvakarius, ir į Vakarus - o ir kai kurių žydų nederėtų pamiršti. Jau kremlinės organizacijos "bendradarbius" cazzo&zūhoff užtenka paminėti - o dar visokie kanovičiai, donskiai ir pan... Įtariu, giliau pasikapsčius po jų motyvaciją, įdomių dalykų galėtų išlįsti... :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item