V. Keršanskas, A. Komar. Išgalvoti NATO pažadai Rusijai

Albert Komar Susilpninti ir ilgainiui diskredituoti NATO ir perbraižyti Europos saugumo architektūrą – tai pagrindiniai šiandieninės Vl...

Albert Komar
Susilpninti ir ilgainiui diskredituoti NATO ir perbraižyti Europos saugumo architektūrą – tai pagrindiniai šiandieninės Vladimiro Putino Rusijos tikslai Europoje. Aljanso plėtrą į Rytus egzistencine grėsme laikantis Kremlius visomis priemonėmis siekia sustabdyti net teorines Gruzijos ar Ukrainos narystės perspektyvas, o jau priimtas Rytų Europos valstybes paversti buferine, persidengiančio saugumo erdve.

Tuo tarpu Europos saugumo sistemoje Rusija nori susigrąžinti Šaltojo karo metu turėtą „veto“ teisę ir taip apsisaugoti nuo „Vakarų dominuojamos vienpolės tarptautinės sistemos“ keliamos grėsmės jos strateginiams interesams. Kremlius, siekdamas šių tikslų, dažnai naudoja ir išgalvotus argumentus, kuriuos verta panagrinėti giliau.

Rusijos interesai Europoje

Nors dažnai teigiama, kad V. Putino Rusijos užsienio politika yra reakcija į išorės veiksmus ir besivystančią tarptautinę situaciją, kai kurie svarbūs jos aspektai yra akivaizdžiai kryptingas ir nuoseklus veikimas, įtvirtintas svarbiausiuose Rusijos strateginiuose dokumentuose.

Per V. Putino valdymo laikotarpį buvo priimtos trys Rusijos užsienio politikos koncepcijos – 2000, 2008 ir 2013-aisiais. Visus tris dokumentus vienijantys bruožai – tai vienpolio JAV dominuojamo pasaulio grėsmė Rusijos interesams, Šaltojo karo pabaigos pasekmių įveikimas bei siekis sugrąžinti Rusiją kaip „didžiąją galią“ tarptautinių santykių sistemoje. Esminis skirtumas – jeigu pirmosiose dviejose koncepcijose kalbama apie užsienio politikos doktrinos suformavimą ir iniciavimą, tai 2013-ųjų metų dokumente jau kalbama apie pasiekimus ir užsibrėžtos krypties tęsimą.

Vienas esminių Rusijos užsienio politikos tikslų – mažinti Vakarų ir ypač JAV įtaką pasaulyje bei kurti alternatyvius pasaulinius galių centrus, taip po Šaltojo karo pabaigos susiformavusį vienpolį pasaulį pakeisti daugiapoliu. Tiek 2000-ųjų, tiek 2008-ųjų metų koncepcijose ši vizija įvardijama siektinu tikslu, tačiau 2013-ųjų dokumente teigiama, jog tokia naujoji pasaulio tvarka, kurioje Rusija jau traktuojama kaip „didžioji galia“, įsigali.

Vis dėlto, paskutinėje Rusijos užsienio saugumo koncepcijoje prie pagrindinių strateginių grėsmių įvardijamas „vienašalis [turint omenyje Vakarus bei JAV konkrečiai – aut.past.] konfliktų sprendimas“ bei NATO artėjimas prie Rusijos sienų, kuris suprantamas kaip pažeidžiantis bendros saugumo erdvės euroatlantiniame regione siekį ir NATO-Rusijos Tarybos susitikimų nutarimus „nekurti saugumo kito sąskaita“.

Ne tik NATO plėtra į Rytų Europą, bet ir bet kokie strateginiai sprendimai – papildomų karinių vienetų dislokavimas ar reguliarių karinių pratybų rengimas – šiame regione Rusijos pasitinkami kaip pažeidžiantys tarpusavio įsipareigojimus ir tariamus pažadus. Tuo pačiu Kremliaus propagandos tai ypač išnaudojama mobilizuojant visuomenę, neva NATO su JAV priešakyje ruošiasi pulti Rusiją.

Išgalvoti NATO „pažadai“ Rusijai

Istorija apie NATO vadovų pažadus Sovietų Sąjungai dėl aljanso plėtros į Rytus jau 20 metų grįžta kaip bumerangas per kiekvieną Rusijos ir Vakarų šalių politikų nesutarimą. Dar 1997 m. kai NATO ruošėsi pirmam nuo 1982 m. naujų narių priėmimui, buvęs SSRS užsienio reikalų viceministras Anatolijus Adamišynas pareiškė, kad Vokietijos susivienijimo procese SSRS buvo žadama, kad NATO nesiplės toliau į Rytus. Vladimiras Putinas tęsia šio mito įtvirtinimą, NATO plėtimąsi į postsovietines ir buvusias Varšuvos pakto valstybes vadindamas apgavyste, aljanso ekspansija ir Rusijos įtakos sferos pažeidimu. Paskutinį kartą V. Putinas tai pareiškė savo pranešime 2014 m. balandžio 18 d., kuriame teisino Krymo aneksiją.

Artėjančio 2016 m. NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje, kuriame daug dėmesio bus skirta Rytinių NATO narių saugumo užtikrinimui ir praeitą savaitę vykusio Vidurio Europos ir Baltijos šalių vadovų susitikimo kontekste, Rusijos ir prorusiški Europos politikai ir vėl ėmėsi priminti apie nesiplėtimo pažadus. Panašu, kad istorija apie tariamą apgavystę spėjo tapti neatsiejama postsovietinės Rusijos tapatybės dalimi ir yra veiksminga tiek vidaus, tiek tarptautinėje politikoje.

Vis dėlto, šiuo metu prieinama istorinė medžiaga, dokumentai, buvusių vadovų pasisakymai ir biografinės knygos nėra Kremliaus pusėje. Kaip teigia Rusijos atstovai, 1990 m. per derybas dėl vieningos Vokietijos pripažinimo tarp SSRS ir Vakarų Europos valstybių bei JAV, Vakarų vadovai pažadėjo SSRS, kad NATO nesiplės toliau į Rytus. Anot Kremliaus, tai yra įtvirtinta ir 1990 m. rugsėjo 12 d. sutartyje. Tačiau nei vienas minėtos sutarties punktas apie tokius pažadus nekalba. Daugiausia kontraversijų gali sukelti nebent 5 sutarties punktas, kuriame teigiama, kad po to kai bus atitrauktos SSRS pajėgos, Vokietijos pajėgos priklausančios NATO galės įžengti į buvusią Rytų Vokietiją, tačiau svetimos pajėgos ar atominiai ginklai šioje teritorijoje nebus dislokuoti. Kremliaus politikai daugiau oficialių dokumentų ar įrodymų savo versijai pagrįsti nepateikia. Tačiau daugiau nei akivaizdu, kad net minėtas „kontraversiškas“ sutarties punktas nieko nesako apie NATO plėtrą į Rytų Europos valstybes ir mini tik tuometinę Rytų Vokietijos teritoriją.

Nepalankūs Rusijai yra ir buvusių jos vadovų pasisakymai šia tema. Putino Rusijos advokatas Vakaruose ir tuometinis SSRS generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas savo 2014 m. spalio 15 d. interviu „Rosijskaja Gazeta“ teigė: „Derybų metu „NATO plėtros“ tema nebuvo diskutuojama. Tais metais apie tai visai net nebuvo kalbos. Sakau tai su visa atsakomybe. Nei viena Rytų Europos valstybė neiškėlė šio klausimo net Varšuvos pakto byrėjimo 1991 m. metu. Vakarų lyderiai taip pat nekėlė šio klausimo“. Tuometinio užsienio reikalų ministro Eduardo Ševardnadzės teigimu, mintys apie Varšuvos pakto subyrėjimą bei buvusių jo narių priėmimą į NATO tuo metu, kai buvo deramasi dėl sutarties, niekam net nebuvo kilusios. Tuometinis kontekstas paprasčiausiai neleido apie tai net pagalvoti.

Apibendrinat, dar 1990 m. rudenį nei SSRS nei Vakarų politikai nediskutavo apie Varšuvos pakto subyrėjimą, o ypač pakto narių galimybes ateityje prisijungti prie NATO. Egzistuojant Varšuvos paktui tokiai diskusija tarp valstybių vadovų būtų iš principo neįmanoma. 1990 m. sutartis, kuria savo kalbose dažnai remiasi Rusijos ir jai palankūs politikai taip pat neįtvirtina jokių Vakarų valstybių pažadų SSRS. Sutartyje minimas tik kitų NATO narių pajėgų ir atominių ginklų nedislokavimas rytinėje Vokietijos dalyje ir nei žodžio neužsimenama apie tolesnę aljanso plėtrą. NATO plėtra vyksta savanorišku šalių-kandidačių apsisprendimu bei visų Aljanso narių pritarimu. Tuometiniai JAV, Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos lyderiai to paprasčiausiai negalėjo žadėti, juolab įtvirtinti kokia nors sutartimi su 3-čiaja šalimi.

Vakarų vienybė reikalinga Europos saugumui užtikrinti

Euroatlantinės erdvės saugumo nedalomumo principas yra ne kartą įtvirtintas Europos saugumo ir bendradarbiavimo, NATO bei NATO-Rusijos Tarybos formatuose. Tačiau praktiškai dėl kardinaliai išsiskiriančio Vakarų ir Rusijos požiūrio į Europos saugumo architektūrą jo įgyvendinimas tampa probleminiu, ypač šiandien, vis agresyvėjančiai Rusijai laužant pamatinius nusistovėjusius tarptautinės teisės principus.

Vis daugiau Aljanso valstybių V. Putino Rusijos politiką atvirai įvardina kaip keliančią grėsmę jų nacionaliniam saugumui ir interesams. NATO viršūnių susitikimo Velse metu priimti sprendimai vertintini tik kaip natūrali gynybinė reakcija į Kremliaus veiksmus, o artėjant susitikimui Varšuvoje Vidurio ir Rytų Europos valstybės siekia dar didesnio NATO matomumo regione. Be abejonės, Rusija tai laiko prieš ją nukreiptais veiksmais, reikalaujančiais „adekvataus atsako“, dėl ko pastaruoju metu pastebimas informacinės kampanijos, nukreiptos prieš NATO ir atskiras aljanso nares suaktyvėjimas.

Tekste aprašytas „pažadas“ dėl Aljanso nesiplėtimo į Rytus yra tik vienas iš pavyzdžių. Dabartinės Rusijos informacinės kampanijos prieš NATO tikslas yra pakirsti aljanso narių pasitikėjimą vienas kitu, o ypač NATO branduolį sudarančia JAV. Rusijos propaganda intensyviai palaiko mitą, kad JAV, prisidengdama NATO, inicijuoja konfliktus pasaulyje iš ko pelnosi JAV pramonė arba, kad per NATO struktūras šalys narės tampa pavaldžios JAV ir vykdo jos diktuojamą užsienio ir gynybos politiką. Baltijos šalių atžvilgiu bandoma pateikti NATO pajėgų buvimą trijų Baltijos valstybių teritorijoje kaip grėsmę Rusijai taip siekiant trukdyti bet kokioms diskusijoms apie tolesnę plėtrą. Taip pat skleidžiami mitai, kad NATO nėra tvirta organizacija, nes aljanso narės neketina ginti kitų narių Rusijos puolimo atveju. Taip siekiama sudaryti papildomą spaudimą Baltijos valstybėms ir menkinti jų narystę NATO.

Aptartame informacinio karo kontekste savalaikis ir reikalingas buvo Vidurio Europos ir Baltijos šalių lyderių susitikimas Bukarešte.

Susitikime priimta deklaracija puikiai atspindi šiuo metu Rusijos keliamus iššūkius NATO bei Vidurio ir Rytų Europai. Bendra deklaracija įpareigoja valstybes stiprinti transatlantinius ryšius su JAV, bendromis pastangomis siekti formuoti NATO karinio, energetinio ir informacinio saugumo politiką.

Deklaracija taip pat įtvirtina pasiryžimą didinti bloko matomumą Baltijos bei Vidurio Europos valstybėse, kas prisidėtų prie mitų apie atsisakymą ginti regiono valstybes išsklaidymo. Vadovai susitarė dėl didesnio bendradarbiavimo skatinimo tarp artimiausių NATO kaimynų, taip išnaudojant jau egzistuojančias priemones užtikrinti didesnį saugumą ir atsparumą priešiškoms išorės jėgoms.

Rusijos politikos radikalizacijai didėjant, reikia atsisveikinti su iliuzija, jog tarp Aljanso ir Rusijos šiandien įmanoma rasti bendrą saugumo sampratos vardiklį. Vis dėlto, svarbu, jog prieš pradedant bet kokias diskusijas apie santykių normalizavimą, Vakarai nubrėžtų aiškias raudonąsias linijas dėl Europos saugumo sistemos ir užkirstų kelią Rusijos bandymams tapti „veto“ veikėja Vakarų saugumo struktūrų – NATO ar ES – veikimo bei plėtros atžvilgiu.

Susiję

Vytautas Keršanskas 7526257372883655947
item