Taylor Marshall. Atsakas į pabėgėlių krizę: gerojo samariečio, makabėjų ar abu?

Ką apie pabėgėlių krizę pasakytų Tomas Akvinietis? Mes, krikščionys, diskutuojame, turime morali...


Ką apie pabėgėlių krizę pasakytų Tomas Akvinietis? Mes, krikščionys, diskutuojame, turime moralinę pareigą priimti pabėgėlius, plūstančius iš musulmoniškų kraštų, ar ne. 
Esame gerieji samariečiai?

Būdami krikščionys, prisimename mūsų Viešpaties palyginimą apie gerąjį samarietį, pasakojantį, kaip išoriškai religingi dvasininkai (kunigas ir levitas) praėjo pro sužeistą žmogų pakelėje, tačiau samarietis įrodė ęsąs jo artimas ir juo pasirūpino. Kristus peikia išoriškai religingus veidmainius ir pagiria gerąjį samarietį. 

Kalbant apie pabėgėlių krizę, niekas iš mūsų nenori būti veidmainiu, pereinančiu į kitą kelio pusę, kad išvengtų sužeisto nukentėjusiojo. 

Ar esame gerieji makabėjai?

Tačiau jei esate katalikai, visai neseniai Mišiose klausėtės Makabėjų knygos. Šiuose skaitiniuose palankiai atsiliepiama apie tai, kaip makabėjas Matatijas kartu su savo sūnumis ir tautiečiais teisėtai panaudojo fizinę jėgą prieš savo politinius engėjus graikus seleukidus, kurie aktyviai griebėsi jėgos, kad palaužtų Dievo tautos įsitikinimus. 

Taigi kurie jų esame? Rūpestingi samariečiai ar kovojantys makabėjai?

Katalikiška Tomo Akviniečio politinė teologija gali pagelbėti mums ieškant atsakymo į šį klausimą. Pirmiausia atidėkime į šalį visas emocijas ir ramiai sutarkime dėl keleto logiškų teiginių.

• „Teologijos sumoje“ Tomas Akvinietis politiką priskiria pilietinei patriotizmo dorybei, kuri pati išvedama iš teisingumo dorybės. Iš esmės diskutuojame ne apie „politiką“, o apie dorines teisingumo pareigas Dievui, savo šeimai, savo tautai ir visai žmonijai (būtent tokia eilės tvarka).

• Tomui Akviniečiui visi žmonių politiniai įstatymai turi būti 1) protingi; 2) paskelbti ar promulguoti; 3) teisėtos politinės valdžios 4) dėl bendrojo gėrio (žr. STh q. 90, aa. 1–4). Jei koks politinis įstatymas stokoja kurio nors iš šių keturių požymių, pasak Tomo Akviniečio, jis nėra įstatymas.

• Valdžios pareigūnų prievolė (respublikoje ar karalystėje), remiantis teisingumo dorybe, yra kitokia nei paprastų piliečių. Piliečiai nėra de facto teisėjai, kareiviai, policijos pareigūnai ar įstatymų leidėjai (STh q. 90, a. 3).

• Musulmonai aiškiai tvirtina, kad Mahometas yra paskutinysis Dievo Pranašas.

• Musulmonai aiškiai tvirtina, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus tikrai nėra Dievo Sūnus.

• Šie du islamo teiginiai pastato visus musulmonus į implicitinį ar eksplicitinį teologinį konfliktą su krikščionimis, kurie pripažįsta Jėzų Kristų esant Dievo Sūnumi ir dėl šios priežasties daro išvadą, kad Mahometas buvo netikras pranašas.

• Musulmonams sunitams (sudarantiems didžiąją daugumą pasaulio musulmonų) pareiga įtvirtinti šariato teisę kiekvienoje valstybėje yra tikėjimo doktrina. Musulmonai privalo pagal savo sąžinę siekti šio teologinio įsitikinimo įgyvendinimo, idant šariato teisė būtų paskleista visose žmonių visuomenėse (Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, JAV, Meksikoje, etc.)

Kaip tai pritaikoma pabėgėliams iš musulmoniškų tautų?

Kuomet žvelgiame į aukščiau išdėstytus teiginius, padarome ir keletą logiškų išvadų:

1. Musulmonus sąžinė saisto įtvirtinti šariato teisę mūsų valstybėse. Tai blogas dalykas krikščionims. Geriausiu atveju tai reiškia apmokestinimą didesniais mokesčiais (jizya mokestis krikščionims). Blogiausiu – mirtį.

2. Jei gyvenate demokratijoje, 51 proc. sudaranti musulmonų dauguma leis „mums, liaudžiai“ paskelbti šariato teisės įvedimą. Šiuo klausimu jie vadovaujasi savo sąžine ir religiniais įsitikinimais. Tai bus padaryta, lygiai kaip tai buvo įgyvendinta tose bendruomenėse, kur musulmonai tapdavo dauguma (Mekoje, Palestinoje, Egipte, Sirijoje, etc.).

3. Krikščionims iš teisingumo dorybės kylanti pareiga liepia kovoti, kad nebūtų paskelbti klaidingi įstatymai (t.y. tokie, kurie prieštarauja protui ir bendrajam gėriui). Krikščionys pašaukti būti politiškai aktyviais bendrojo gėrio ir prigimtinio įstatymo gynėjais.

4. Nors mes, krikščionys, turime pareigą rūpintis pabėgėliais, sergančiais, nukentėjusiais ir sužeistaisiais, tačiau turime svarbesmę bendrą pareigą teisingumui visų pirma išsaugoti įstatyminį būvį ir savo religinę laisvę. 

Matome šį principą Biblijos skaitiniuose. Kai kalbama apie samarietį, jis, kaip dera, pasirūpina nukentėjusiuoju. Tačiau kai kalbama apie tautą ir terorizmo grėsmę (graikus seleukidus), neteisingus įstatymus ir pavojų mūsų vaikams, kariuomenei bei civiliams, mes (kaip makabėjai) esame politiškai įpareigoti priešintis, gintis ir išvyti... Dėl bendrojo gėrio.

Šeimos namų analogija

Esu namų ūkio galva. Uždirbu pinigus, kad išmaitinčiau savo žmoną ir vaikus. Pinigus, kurie lieka, skiriu našlaičiams, našlėms, Bažnyčiai, kovos už gyvybę reikalams, vienišoms mamoms ir kitoms apaštalavimo iniciatyvoms, kurias, manau, Dievas pašaukė mane paremti.

Teisingumas ir artimo meilė reikalauja, kad rūpinčiausi mažiau pasiturinčiais, ir yra  katalikiška manyti, kad mūsų išganymas priklauso nuo to, kaip elgiamės su alkstančiaisiais, nuogaisiais, benamiais ir ligoniais. 

Tačiau aš nesu įpareigotas parsivesti benamio į savo namus ir leisti jam naktį miegoti savo dukters kambaryje. Teisingumas ir artimo meilė manęs neįpareigoja suteikti benamiui sprendimo teisę mano finansų klausimais. Jis neturi teisės pasirinkti, kas bus vakarienei. Benamis (dėl mano artimo meilės) neįgyja teisės į tęstinę paramą. Benamis negali dalytis lova su mano žmona, kai aš esu išvykęs. Nei jis gali manyti turįs teisę į mano vaikų daiktus. 

Kadangi gyvename demokratijoje („mes, liaudis“), politiniai pabėgėliai de facto gauna tam tikrą dalį politinės galios mūsų įstatymams, mokesčiams, finansams, kariuomenei, religinėms šventėms ir įstatymų leidėjams. 

Šis principas galioja visiems pabėgėliams. Jis galioja dar labiau, kai pabėgėlio sąžinė diktuoja, kad jis moraliai įpareigotas įvesti ir balsuoti už šariato teisės įvedimą.

Yra ir kita problema. Nuo 5 iki 20 procentų pasaulio musulmonų laikomi „radikaliais“. Tai reiškia, kad jie sąmoningai pasiruošę naudoti teroristine taktiką, kad jų musulmoniška pasaulėžiūra žengtų į Vakarus. Jei žinotumėte, kad 10 procentų jūsų vaiko Helovino saldainių yra užnuodyti, ar leistumėte savo vaikui paragauti nors keletą jų?

Taigi ką pasakytų Tomas Akvinietis?

Aš bijau, kad Tomas būtų kur kas griežtesnis, nei daugumai mūsų būtų patogu išklausyti.

Tomas Akvinietis iškelia „bendrąjį gėrį“ taip aukštai politinio teisingumo kategorijoje, kad atvirai remia karą ir mirties bausmę tiems, kurie viešai „pavojingi ir užkrečiantys.“

Bendrasis gėris yra visuomenės taika, kad gyvybė ir tikėjimas galėtų klestėti. Kūdikiai gimtų ir galėtų gyventi laimingą gyvenimą. Seneliai kartu sentų. Bet kas, kas siekia sugriauti bendrąjį gėrį, pasak Tomo Akviniečio, turėtų būti sunaikintas. 

Tomas Akvinietis taip pat mokė, kad bet kas, kas kursto „pavojų bendruomenei“ arba eretiškus judėjimus, nusipelno mirties bausmės (STh II-II q. 64, a. 2-3).

Net neabejokite, kad Tomas Akvinietis būtų tvirtinęs, jog krikščioniškos tautos privalo priglausti krikščionis pabėgėlius, bet atsisakyti priimti musulmonus vardan nacionalinio teisingumo ir bendrojo gėrio. Musulmonų tikėjimo skelbimas neigia prigimtinį įstatymą (pvz., poligamija) ir religijos laisvę (pvz., šariato teisė).

Koks mūsų, katalikų, atsakas? Samarietis pasinaudoja užeiga

Mes, krikščionys, turėtume būti dosnūs humanitarine pagalba musulmonams ir visiems žmonėms. Turėtume siųsti pinigų ir resursų tiems, kurie neteko namų ar nuosavybės. Turėtume būti mylintys ir dosnūs musulmonams. Gerumas veda prie atsivertimo ir supratimo. Taip pat turėtume siekti nuversti „Islamo valstybę“ ir išnaikinti terorizmą mūsų ir musulmoniškuose kraštuose. 

Prisiminkite gerąjį samarietį! Jis nepasiėmė pakelės sužeistojo su savimi namo. Vietoje to, gerasis samarietis nugabeno jį į užeigą ir sumokėjo už jo slaugymą. Gerasis samarietis buvo geras, ir Kristaus jį pagyrė. Gerasis samarietis pasielgė teisingai: suteikė humanitarinę pagalbą.

Kristus iš mūsų nereikalauja priimti nukentėjusiuosius, kurie nepritaria mūsų tikėjimui ir gyvenimo būdui, ir paversti juos savo politiniais įpėdiniais. Iš mūsų nereikalaujama pasiimti jų į savo namus. Tačiau esame įpareigoti jiems padėti. O jei teroristai naudosis mūsų dosnumu kaip pretekstu mums pakenkti, tuomet, kaip sako Tomas Akvinietis, jie turėtų būti greitai sunaikinti.

Šventasis Tomai Akvinieti, melski už mus. 

Versta iš taylormarshall.com


Susiję straipsniai

Užsienio politika 4284608770614667795

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-11-30 09:36

    STIPRIAI. Dėkui autoriui.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aš būčiau linkęs kiek kitu kampu matyti situaciją. Tikroji grėsmė yra NE musulmonų nelegalai, o juos čia importuojantys neomarksistai - musulmonai tėra įrankis (kaip ir lytiniai nuokrypos), įgyvendinant raudonųjų užmačias "pasaulį seną išardysim!". Todėl demokratija kai valdo "mes, liaudis", yra aktyviai ir agresyviai keičiama į antidemokratiją, kai valdo "mes, mažumos" (lytinės, religinės ir t.t.), o "mes, liaudis" turi arba paklusti, arba kentėti už visokių "teisių" pažeidimą. Taigi, būtent neomarksistai yra tie "viešai pavojingi ir užkrečiantys", tai jie siekia sugriauti "bendrąjį gėrį" bei "kursto pavojų bendruomenei arba eretiškus judėjimus". Musulmonų invazija yra PASEKMĖ, o problemą spręsti reikia šalinant PRIEŽASTĮ.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jei norime sulaukti šv. Tomo Akviniečio pagalbos, toli teks grįžti... Palikti užeigą, kurioje esame "vieni iš daugelio stokojančiųjų tiesos" ir iškuopti savo tikruosius namus, kuriuose su savo "religinėmis laisvėmis" prisirinkę daugybė nešvankių įnamių.

    AtsakytiPanaikinti
  4. to Pikc, nors dėl priežasties su tavimi sutinku, tačiau tai niekaip nepaneigia grėsmės iš radikalių musulmonų pusės, - atidžiau perskaityk straipsnį, ten viskas labai aiškiai įvardinta.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item