Sigitas Tamkevičius. Monsinjorui Petrui Meilui atminti

„Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarna...

„Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12,26). Atsisveikiname su Kun. Petru, kuris sekė paskui Jėzų ir visą gyvenimą ištikimai tarnavo Dievo tautai.

Kai kunigas perkopia per 80 metų gyvenimo kalną ir kai už pečių penkiasdešimties metų ištikima tarnystė Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms, norisi ne liūdėti, bet džiaugtis ir dėkoti Dievui, kad turėjome kunigą, kuris savo gyvenimo kertiniu akmeniu pasirinko Jėzų Kristų ir labai tiesiai ėjo kunigystės keliu, kuriuo susižavėjo dar ankstyvoje jaunystėje.

Pažvelkime iš arčiau į mons. Petro gyvenimo kelią. Pirmiausia, kas krinta į akis – tai skaitlinga šeima, kurios neaplenkė pokario vargas. Kun. Petras gimė 1932 m. sausio 1 d. Aukštaitijoje, Skapiškio parapijoje penkių vaikų šeimoje. Tėvai ir seneliai, giliai tikintys katalikai, būsimam kunigui paklojo gerus gyvenimo pamatus. Dauguma kunigų yra dėkingi tėvams, kurie juos pastatė ant tvirtų krikščioniškų pamatų ir mokė mylėti Dievą bei žmones. 

Pokario metai nelepino. Vargas buvo svarbiausioji priežastis, dėl kurios kun. Petro šeima patyrė skaudžias netektis; sesutė mirė kūdikystėje, o brolį Alfonsą džiova pakirto jaunystėje. Kun. Petras taip pat susirgo, dar besimokydamas gimnazijoje, ir gydėsi penkerius metus. Klebonas net atkalbinėjo, kad nestotų į Kunigų seminariją, nes užimsiąs sveikojo klieriko vietą. 

Apdovanotas gražiu balsu ir giesmę branginančio klebono paragintas kun. Petras anksti įsijungė į bažnytinį chorą ir jį labai pamėgo. Todėl dažnai kun. Petrui užklysdavo mintis studijuoti konservatorijoje, tačiau trauka pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnystei buvo stipresnė. Pats kun. Petras paliudijo, kad nuo 16 m. jis buvo aiškiai apsisprendęs siekti tik kunigystės. Dėl ligos mokslus tekdavo vis pertraukti, todėl į Kauno kunigų seminariją įstojo, turėdamas jau 26 – erius metus. Daugelis tokio amžiaus jau būna ne vienus metus kunigavę. Seminarijoje Petras uoliai ruošėsi kunigystei, vargoninkavo, atliko dekano pareigas ir buvo labai pavyzdingas klierikas. Studijas apvainikavo kunigystės šventimai: 1963 m. drauge su 17 bendrakursių seminaristų buvo įšventintas kunigu. 

Jau antrąją dieną po šventimų kun. Petras realiai pajuto, kad kunigo tarnystė bus nelengva. Vietoje iškilmingų primicijų, kun. Petras gimtojoje Skapiškio parapijoje pirmąsias Mišias aukojo tik prie šoninio altoriaus, dalyvaujant patiems artimiausiems šeimos nariams. Mat sovietinė valdžia jau pradėjo drausti iškilmingas primicijas, bijodama, kad graži iškilmė nepaskatintų daugiau jaunuolių stoti į seminariją. Valdžia jau marino Kunigų seminariją – stojančiųjų studijuoti limitas jau buvo sumažintas iki penkių kandidatų per metus, o kandidatai buvo aktyviai verbuojami dirbti KGB kolaborantais. Nemalonių verbavimo pokalbių neišvengė ir kunigas Petras, tiek besimokindamas Kunigų seminarijoje, tiek vėliau kunigystės metais, tačiau jo tvirtas charakteris padėjo išvengti KGB voratinklio. 

Kun. P. Meilus visą gyvenimą darbavosi Kauno arkivyskupijoje, septyniose parapijose. Ilgiausiai – 29 metus –  tarnavo Kaune. Devynerius metus (1981–1990) – Eržvilke. Skiriamas klebonu į šią parapiją, kun. Petras norėjo atsisakyti, nes jo trapiai sveikatai buvo sunkiai pakeliamos sąlygos, bet jis niekuomet neužmiršo, ką šventimų metų buvo pažadėjęs vyskupui ir ėjo ten, kur buvo skiriamas. Aštuonerius metus tarnavo Ukmergėje (1973–1981), ketverius su puse metų – Šiauliuose (1969–1973). Kaune vikaravo Vilijampolės ir Šančių  parapijose, klebonavo arkikatedroje ir Šv. Antano Paduviečio parapijoje. Vikaro pareigose tarnavo 18 metų, klebono – 20 metų, altaristo – 14 metų. 1998 metais kun. P. Meilus buvo pagerbtas, jam buvo  suteiktas monsinjoro titulas. Be tiesioginių kunigo pareigų ilgą laiką dirbo notaru arkivyskupijos bažnytiniame tribunole.

Klebonaudamas šv. Antano parapijoje labai daug dėmesio skyrė karitatyvinei veiklai, globojo vaikus iš nedarnių šeimų, būrė pasauliečius bažnytinei ir karitatyvinei veiklai.  Džiaugėsi savo pagalbininkais ir rėmė jų darbą.

Kun. Petras suprato katalikiškos spaudos reikšmę ir labai ją rėmė, ypač rėmė žurnalą „Artumą“. Negalima nesižavėti, kaip kun. Petras sugebėjo nepririšti širdies prie mamonos ir ją naudojo gyvosios Bažnyčios statybai. Todėl kun. Petro gyvenime neišsipildė Žemaitės žodžiai, kad kunigo naudą velniai gaudo,- po kunigo mirties niekam nereikia peštis dėl jo palikto turto, nes jo nėra. Toks turėtų būti kiekvienas kunigas – kasdien gyvosios Bažnyčios statybai dalijantis ateinančias aukas, o sau pasiliekantis tik tiek, kas būtiniausia. 

Paskutiniuosius keturiolika metų kun. Petras tarnavo arkikatedroje, kaip altaristas ir paliko pavyzdį kaip kunigui reikia mylėti savo pareigą, ypač uoliai patarnauti atėjusiems susitaikinti su Dievu. Nepaisant to, kad jis buvo reiklus, kartais griežtas, bet žmonės jautė jo mylinčią širdį ir dažnas susitaikymui su Dievu pasirinkdavo kun. Petro klausyklą. 

Kai panašūs į kun. Petrą kunigai iškeliauja pas Viešpatį, visuomet širdyje lieka ne tik skausmas, bet ir nebylus klausimas, kas užims uolaus kunigo vietą. Vartotojiška, lengvo gyvenimo ir malonumų besivaikanti kultūra yra tarsi dykuma, kurioje merdi pašaukimai į kunigystę, nes pasišvęsti tarnystei kitiems reikia drąsos,  bet mes tikime Jėzaus žodžiais: „Dievui nėra negalimų dalykų“. Tikime, viliamės ir meldžiame: „Viešpatie, siųsk Lietuvai gerų kunigų!“

Susiję straipsniai

Sigitas Tamkevičius 478902947278317281

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item