Romualdas Ozolas. Vileišio principai

Lemtingais valstybei momentais visų akys krypsta į jos politikus. Lemtingais tautai momentais...

Lemtingais valstybei momentais visų akys krypsta į jos politikus.

Lemtingais tautai momentais visi gręžiasi į kultūrininkus.

Lemtingiausi Lietuvos valstybei įvykiai jau praeityje: nors formaliai Europos Sąjungai ir NATO dar nepriklausome [1], mus jau tvarko, ir dabar Lietuvos valstybingumas konfigūruosis jau iš esmės pagal šių suprastruktūrų mutacijas. Neturiu vilties, kad jo bus labai daug. Tačiau Lietuvos politikai sutartinai kartoja: pakaks, kiek bus. Ir, atrodo, nebepasakys nieko nauja.

Lemtingiausi Lietuvos tautai įvykiai – tik prasidėję: jau keleri metai populiacija miršta: pirmaujame savižudybių skaičiumi, atrodo, tik įpusėjo emigracija, grasinanti tapti didžiausia per visą Lietuvos istoriją, vyksta keletas revoliucijų, iš esmės keičiančių nacijos dvasią – buities, intelekto, etikos, vertybių.

Petro Vileišio ir apskritai Lietuvos Prisikėlimo laiką drąsiai galėtume pavadinti lietuvių grįžimo Lietuvon vardu, o P. Vileišio gimimo 150-ųjų metinių minėjimo metą, mūsų dienas – lietuvių išėjimo iš Lietuvos metu.

Negi iš tiesų – kažkada sugebėjusi šoktelti į karalystę, paskui sukūrusi Didžiąją Kunigaikštystę, bet nesugebėjusi perimti naujos civilizacijos ir visas savo dvasios galias atidavusi kitos tautos kultūrai, prisikėlusi iš prasigyvenančio kaimo ir per juodžiausio lig šiol imperializmo XX amžių dukart atkūrusi savo valstybę, – negi lietuvių tauta dabar galutinai pasimeta savyje ir pasauly?

Juozas Tumas Vaižgantas, 1926 metų rugpjūčio 16 dieną Kauno arkikatedroj bazilikoj stovėdamas prie Petro Vileišio karsto, kalbėjo: […] anuomet, kai jis ėmė pirmąjį lietuvišką dienraštį leisti, mums, tariamai ,,pažengusiems“ modernistams, jo bendradarbiams, rodės pavėluoti, nebe to laiko [jo žodžiai ,,dirbkim, ponuliai; - R. O.]; mums reikėjo pliaukš–pliaukš, kad žmonėms akys reibtų, ausys kurstų, galva suktųs, ir jie, nieko nebegalvodami, virstų pultų rodomon pusėn. Mums reikėjo politikos, o mūsų šefas kartojo: ,,Ponuliai, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime. Tada ji bus esminė, sava, nebeatskiriama nuo mūsų žmonių ir ji pridarys didžių darbų“.

Petras Vileišis žinojo ir tautos, ir valstybės esmę. Lietuviai šiandien daugiau žino apie kokią nors Britni Spyrs ar Maiką Džordaną, negu apie Petrą Vileišį ir jo gyvenimo principus. Nors jų iš viso tik du: darbas ir Tėvynės meilė. Aukščiau jų, anot Vileišio, tik Dievas – tų dviejų prasmė. 

Kad darbas karališkojo valstiečio tvirtai suręstam sūnui yra gyvenimo pamatas – lyg ir savaime aišku. Bet iš kur ta meilė Tėvynei, apie kurią šiandien netgi Lietuvoje likę nelinkę kalbėti? Iš pasipriešinimo gimnazijos lenkomanams? Iš suvokimo, kad lietuvius visi grumdo, kas gali? Suvokta ir tai. Iš Vilniaus ekstazės, pergyventos 1873 metų vasarą? Galbūt. Turbūt ir iš to. Bet pirmiausia – iš to paties  šaltinio – iš darbo. Ne to darbo, kuris leidžia užsidirbti – tokiam tereikia tiktai laiko, bet ne vietos („Zeit ist Geld“ – užrašyta ant studento Vileišio bendrabučio durų, ir Vileišis pirmąjį ir kitus milijonus uždirba Rusijoje, pastatydamas per šimtą patvariausių tiltų). Petro Vileišio Tėvynės meilė kyla iš darbo, už kurį jis negauna pinigo, netgi pats moka už tai, kad jam būtų leista darbas dirbti – iš darbo, kuris žemėje tvarką daro. 

Vieta, kuri Petrui Vileišiui geriausiai žinoma, apie kurios sutvarkymą jis galvoja ir pergalvoja, yra Lietuva, Petro Vileišio tėvynė. Ji pavergta rusų, kurie, anot jo, ,,daro, ką nori“. Kaip pasipriešinti, kai ir valdžia, ir pinigai – kitų rankose, o lietuvių galvose – pagiringa tamsa?

1923 metų biržely, treji metai prieš mirtį, septyniasdešimtmetis Vileišis atneša Martynui Yčui paskutinį savo darbą – teisės profesoriaus Fiodoro Martenso dviejų dalių veikalą ,,Civilizuotų tautų šiuolaikinė tarptautinė teisė“. Nei Vileišis, nei Yčas pinigų šiam didžiuliam rankraščiui išleisti neturi. Bet svarbiausia – jis, Vileišio įpročiu, ,,sulietuvintas“, t.y. labai laisvai išverstas. Tokių darbų nebereikia – rašomi originalūs darbai.

O 1876 metų pradžioje, kai pasirodė Vileišio ir jo draugų šapirografuotas laikraštėlis ,,Kalvis – melagis“, arba, netikėtai gavus cenzūros leidimą, tais pat metais spausdinta pirmoji knygelė ,,Apsakinėjimas apie žemę ir atmainas oro“, – Petras Vileišis kilo kaip ant sparnų! Iki pat spaudos draudimo panaikinimo Vileišis rašo, verčia arba lietuvina knygelę po knygelės, kartais net po penkias–šešias per metus, spausdina jas Mažojoje Lietuvoje ar Jungtinėse Valstijose, tuo pat metu atkakliai belsdamasis į Rusijos cenzorių, gubernatorių, ministrų duris ir prašydamas pagaliau leisti spaudą lietuviškomis raidėmis. Ta leidyba – vargo leidyba, jos knygelės po 16, 30, 50 puslapių. Bet kokia ji galinga! Daugiau kaip 80 pavadinimų vien atskirų leidimų sudarančių beveik 4000 spausdintų puslapių! Tai – neskaitant periodikos, kurios grynos produkcijos irgi turbūt ne mažiau.

Tikras Petro Vileišio žygdarbis yra pirmasis lietuvių dienraštis ,,Vilniaus žinios“, pasirodęs 1904 metų gruodžio 10 dieną ir ėjęs iki 1909 metų kovo. Jis pademonstravo, kad lietuviai nebūtinai žemo proto, kaip teigė ir argumentavo spaudos draudėjai, – užtenka tik atsibusti, matant bendrą tikslą, ir veikti. (Deja, pastebėsiu greta, Povilo Višinskio partinės pretenzijos ir pasitraukimas iš redakcijos, išsireikalaujant kone metinės algos dydžio kompensaciją, kai dėl to nebuvo sutarta, o pats laikraščio leidėjas jau brido į skolas, rodo gimstant naują – ne darbo, o uždarbio kartą.)

Dar nuostabesnis Petras Vileišis po to, kai praranda viską – laikraštį, spaustuvę, knygyną, gamyklą, – ir išvyksta į Rusiją vėl užsidirbti pinigų naujiems sumanymams Lietuvoje vykdyti. Ir ką gi, Gruzijoje jis susikrauna per penkis milijonus, kuriuos praranda dėl Rusijos revoliucijos. Dėl lenkų okupacijos netenka savo puikiųjų namų Vilniuje. O grįžęs į Kauną ką daro? – vėl sėda prie inžinerinių projektų ir naujų rašto darbų. Kurių, beje, niekam nereikia.

Sakoma, kad Petro Vileišio senatvė buvo aprūpinta, jo asmuo pagerbtas – taip valstybė atsilyginusi, anot Mykolo Biržiškos, vienam pačių įžymiausių, pačių garbingiausių tautos vyrų. 

Tačiau Vileišis nesijautė laimingas ar bent patenkintas. Buvo įsitikinęs, kad spaudą jis atgavo, o tauta, kaip tada, taip ir dabar liko indiferentė, anot jo, svarbiausiam jo gyvenimo darbui. Užtat savo nuopelnus surengiant Didįjį Vilniaus seimą menkino, nors be Vileišio gyvenimo ir veiklos Vilniuje vargu bau šis etapinis tautos išsivadavimui lietuvių susibūrimas būtų praėjęs taip svariai ir reikšmingai. Negalėjo pats adekvačiai vertinti ir pirmojo lietuviško dienraščio išleidimo – matyt, per daug gyvas, kaip savo paties kūnas, tebuvo. 

Galėtume pasakyti: užtat laimingi mes, Petrą Vileišį turėję – jau daugiau kaip prieš šimtą metų sulaukę žmogaus, kuris, jo žodžiais tariant, ,,savo paties sumetimais, vien savo širdies raginamas, savo išmanymu ir savo paties atsakomybe“ suformulavo ir pademonstravo svarbiausiąjį naujųjų laikų tautoms žmogaus kokybės kriterijų – išsilavinimą, apšvietą, anot Vileišio. Visą gyvenimą ir pats nenuilstamai siekęs žinių bei su jomis ateinančio išmanymo, itin sėkmingai praktiškai jomis naudojęsis, Petras Vileišis manė, kad ir kiti per apšvietą ant kojų atsistosią ir savo vietą po saule susirasią. Ar ne akibrokštas jo mąstymas yra šiandienos visuomeninei psichologijai, anot kurios, ne protingumas, o gudrumas, ne išmanymas, o sumanymas, ne darbas, o loterija yra visų sėkmių pradžios? Nė kiek nemenkinant visų kitų Petro Vileišio darbų, didžiausiu, svarbiausiu ir pasekmingiausiu lietuvių tautai laikytinas tas beveik šimtas spaudos draudimo meto švietėjiškų knygelių, sudarančių XIX amžiaus pabaigos žmogaus pasaulio pažinimo enciklopediją. Etaloniškas yra paties Petro Vileišio mąstymo skaidrumas: ,,Lietuvių skaitliui – rašo jis 1898 metais savo ,,Trumpoj geografijoj“ – kasmet pasidauginant ant 40 tūkstančių, žemdirbystė nebegal visų išmaitinti. Todėl lietuviai turėtų kibti prie prekybos ir pramonės […]“, kuriose, kaip rašė dar 1877 metais, ,,tegali būti laisvas“. Kas gali pasakyti, kiek ūkininkų gali likti šiandien Lietuvos kaime, kokio dydžio gali būti našiausias vienas Lietuvos ūkis ir kur turi dėtis kiti iš kaimo išeiti turėsiantys? 

Petras Vileišis yra pirmas ryškus Lietuvos naujųjų laikų verslusis žmogus. Jo sėkmės prielaidos galėtų ir turėtų būti mūsų šiandienos verslininkų ir pramonininkų studijų objektas. 

Petras Vileišis yra pirmas ryškus prisikeliančios Lietuvos pramonininkas kultūrininkas. Tikras kultūrininkas ne politikas. Net antipolitikas. Kultūrininkas iki bankroto.

Gerai, kad tauta lemiamais savo gyvenimo momentais gali atsigręžti į savo šviesiuosius ir paklausti: o kaip toliau? Gerai, kad ji jau turi ko klausytis, kad jai nebereikia, kaip Vileišiui 1873 metų vasarą, klausinėti Vilniaus mūrų, klydinėjant svetimomis kalbomis kalbančiomis gatvėmis.

Petro Vileišio dvasios tipas tik pradedamas apmąstyti. Tačiau tai, atrodo, ir bus ta gyvoji versmė, kuri mus su Petru Vileišiu susies ne tik jo istorinių darbų prisiminimu: juos pagimdžiusi dvasia yra nemirštanti, jeigu tik yra, kas su ja kalba.

Lietuvos Prisikėlimo laikų titaną matau stovintį savo rūmų kiemely. Bronza ar granitu pats laikas jį ne tiktai pagerbti mūsų laikų Lietuvos sostinei, bet ir priminti mūsų jaunimui: šitas senolis žinojo, ko jūs dar nežinot. Galite klausti jo.

Išnašos:
[1] Kalba sakyta 2001 m. rugsėjo 28 d. Vileišio 150-ųjų gimimo metinių minėjime Valdovų rūmuose Vilniuje.

Kiti straipsniai Romualdo Ozolo fondo žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (2015/3): Alvydas Butkus: Lietuvos ir Latvijos konfederacija (bandymų  istorija ir galimybės); Jūratė Markevičienė: Pažinti, išsaugoti, nenutylėti...  (V. Drėmos atviras laiškas Lietuvos KP CK sekretoriui L. Šepečiui apie katastrofišką kultūros paminklų būklę, 1988); Sąjūdžio konferencija Vilniuje 1990 m. vasario 3 d. ( III dalis, stenograma); Vytautas Sinica: Gerovės patriotizmas (patriotizmo raida, europatriotai ir pseudopatriotai);  Aldonas Pupkis: Neįveiktas - tarp valdžios ir žodyno (apie žymiausią Didžiojo lietuvių kalbos žodyno redaktorių J. Bačikonį); Laisva kaip vėjas: Sąjūdžio spaudos platinimas prieš 25 metus (A. Grumado, V. Zaikausko, I. Vasinauskaitės prisiminimai); Valentinas Sventickas pristato J. Girniaus literatūros ir kultūros kritikos rinktinę.

Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus Universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 6361677693943319173

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item