Roberto de Mattei: Galutinė Sinodo ataskaita yra blogas dokumentas

Profesorius Roberto de Mattei, knygų „Vatikano II Susirinkimas (nerašyta istorija)“ ir „Tradicijos apologija“ autorius, mielai sutiko at...


Profesorius Roberto de Mattei, knygų „Vatikano II Susirinkimas (nerašyta istorija)“ ir „Tradicijos apologija“ autorius, mielai sutiko atsakyti į portalo DICI klausimus, kilusius pasibaigus Vyskupų sinodui šeimos tema.

Pasibaigus Vyskupų sinodo šeimos klausimais antrajai sesijai, kaip Jūs vertinate galutinį jo dokumentą „Relatio finalis“ ir baigiamąją popiežiaus Pranciškaus kalbą?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad Vyskupų sinodo „Relatio finalis“ yra išimtinai konsultacinis dokumentas, neturintis jokios doktrininės vertės. Tai blogas dokumentas – tiek dėl jame naudojamos kalbos, tiek dėl jo turinio, kuriuo ne tik praveriamos Bažnyčios durys išsiskyrusiems ir antrą kartą „susituokusiems“ [priimti sakramentinę Komuniją], bet ir apskritai linkstama neigti katalikiškos moralės objektyvumą bei absoliutumą. Daugelis konservatyvių katalikų šį dokumentą įvertino teigiamai, nes būta pavojaus, kad bus priimtas dar blogesnis dokumentas. Tačiau mažesnis blogis vis tiek yra blogis, ir šį dokumentą galima vertinti tik neigiamai.

Savo ruožtu progresyvistai švenčia pergalę, sakydami, kad nors to, kas rašoma „Relatio finalis“ ir nepakanka, tačiau jiems tai esąs „žingsnis į priekį“, palyginti su kardinolo Erdö įžanginiu pranešimu. Iš tiesų naujovių šalininkų tikslas buvo pasiekti, kad būtų priimta dokumento versija, pristatyta Sinodui ketvirtadienį, spalio 22 vakare, tačiau spalio 23 rytą Sinodo tėvai ją atmetė. Mano nuomone, tiek progresyvieji, tiek ir konservatoriai šiame Sinode vienodai pralaimėjo. Ir net popiežius Pranciškus negali būti laikomas „nugalėtoju“. Jo spalio 24 d. baigiamoji kalba rodo, kad Popiežius labai nepatenkintas Sinodo rezultatais.

Kokius panašumus Jūs, kaip Vatikano II Susirinkimo istorikas, įžvelgiate tarp šio Sinodo ir Susirinkimo veikimo būdų?

„Sinodiškumas“ yra bandymas monarchinę ir hierarchinę Bažnyčios santvarką perkeisti į demokratinę, parlamentinę struktūrą. Šiuo atžvilgiu Sinodo veikimas primena revoliucinių susirinkimų dinamiką, kurią aprašė Augustin‘as Cochin‘as savo novatoriškoje studijoje „Les sociétés de pensée et la démocratie moderne“ [liet. „Ideologinės grupuotės ir modernioji demokratija“]: nors dangstomasi demokratiniais šūkiais, iš tiesų surinkimą valdo ir juo manipuliuoja ribota organizatorių grupė. Būtent tai ir atsitiko tiek Vatikano II Susirinkime, tiek per 14 eilinį Vyskupų sinodą šeimos klausimais.

Man atrodo, kad Sinode taip pat patyrė nesėkmę ir jo šalininkai, kadangi jo metu akivaizdžiai buvo matomi prieštaravimai: Sinodas buvo sušauktas vardan demokratijos Bažnyčioje, tačiau jo eigoje nebuvo nei laikomasi skaidrumo principo, nei skaitomasi su daugumos valia. Iš tikrųjų Evangelijos Tiesa negali būti pavaldi daugumos ar mažumos sprendimui. Evangelijos Tiesą mūsų Viešpats paskelbė vieną kartą ir visiems laikams – mes galime tik ją perduoti, ginti ir skleisti.

[...]

Dabar viso pasaulio žmonės siunčia peticijas Šventajam Tėvui, prašydami dar kartą aiškiai ir iškilmingai patvirtinti dieviškąją ir prigimtinę tiesą apie santuoką bei šeimą ir apie tas tikėjimo bei moralės tiesas, kuriomis, kaip matome, dabar abejoja net aukščiausi Bažnyčios autoritetai. „Sūniški prašymai“, kuriuos įteikė Popiežiui 200 prelatų ir 850,000 tikinčiųjų iš viso pasaulio, bei įvairūs kiti laiškai ir deklaracijos labai gerai išreiškia šį visuotinį maldavimą.

Parengta pagal DICI

Susiję straipsniai

Straipsniai 2195873001762054786

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item