Monika Morkūnaitė. Ar politika turi savitą patyrimo formą? (II)

Skelbiame sambūrio „Pro Patria“ narės Monikos Morkūnaitės esė, Vilniaus universiteto Filosofijos ...

Skelbiame sambūrio „Pro Patria“ narės Monikos Morkūnaitės esė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute organizuotame filosofinės esė konkurse „Ar politika turi savitą patyrimo formą?“ laimėjusią pirmąją vietą. Antroji esė dalis.

Ir visgi ką reiškia tai, jog politika, kurios metafiziniai požymiai - bendruomeniškumas bei idealizmas - pati yra transcendentinės, viršjuslinės prigimties? Kaip tuomet apskritai įmanomas autentiškas politikos patyrimas ir ar teisinga vadinti ją praktine žmonių veikla? Pirmiausia svarbu pabrėžti tai, kad nagrinėjant filosofinę antropologiją iš transcendentinės refleksijos perspektyvos, matyti, kad visų žmonių siela esti vienoda. Ji, kaip būties šaltinis, negali įeiti į jokią klasifikacinę sistemą ar būti kaip nors diversifikuojama, nes tokiu atveju būtų priskiriama materialiajai fizinei dimensijai, kuri loginės subordinacijos būdu gali sekti tik atsiradus būties apraiškai. Siela, kaip dvasinių idėjų generatorius, turi nepajudinamus visuotinius principus: tai jau minėtas patyrimo atžvilgiu aprioriškas mąstymas, tikėjimo bei pažinimo poreikis, be kurių neįsivaizduojama žmogiškoji egzistencija. Vadinasi, neaprėpiamoje fizinio pasaulio skirtybėje randame pastovų universalų ryšį ir bendrą esaties tašką - sielą, kaip dvasinės ir metafizinės energijos užuomazgą.

Dabar, tarus, jog žmonių siela yra vienoda, vertėtų sugrįžti prie politikos prigimties klausimo. Kaip apskritai atsiranda politika? Minėtas idealizmo principas ir tobulų vizijų kūrimas, net ir būdamas bendra žmones vienijančia savybe, sukuria skirtingas pasaulio matymo perspektyvas. Taip yra todėl, kad žmonių mąstyme egzistuoja neišvengiami, kartais netgi labai kardinalūs skirtumai. Tačiau tie skirtumai yra galimi tik fizinėje dimensijoje, priešingai nei sieloje, kuri yra metafizinės esaties taškas. Todėl politika, pati būdama transcendentalumo apraiška jutiminėje tikrovėje, fiziniame pasaulyje pirmiausiai realizuojama per mūsų fiziologinę skirtybę. Gali kilti klausimas, kuriai iš minėtų dviejų dimensijų derėtų priskirti mąstymą, jeigu prieš tai įvardijus jį kaip vieną iš esminių sielos požymių, dabar tenka aiškinti, jog skirtumai mąstyme yra apibūdintini kaip fiziologinė diferenciacija? Akivaizdu, jog mąstymas savo esme yra metafizinė savybė. Nepaisant to, jog kai kurie filosofai, ypač įvykus XX a. linvgistiniam perversmui, buvo linkę tapatinti mąstymą su kalba ar netgi teigti, jog pastaroji determinuoja mąstymą, net ir tokiu atveju nerandame prieštaros tame, jog mąstymas, kaip savybė, kyla ne iš jutiminės plotmės. Kitaip tariant, net jei mąstymas yra tam tikra dalimi arba visiškai subordinuojamas kalbos, ji pati yra metafizinė apraiška žmonijos egzistavime. Kad ir kiek besistengtume, mes esame nepajėgūs paaiškinti kalbos atsiradimo, lygiai kaip ir viso pasaulio bei jame vykstančių reiškinių pradžios. Žmogus nesugalvojo paties poreikio kalbai, vadinasi, jis buvo įdiegtas grynai metafiziškai. Tačiau mąstymas, kaip transcendentalumo apraiška, fiziniame pasaulyje neišvengiamai įgyja skirtingas formas, leidžiančias atsirasti kardinaliai priešingoms suvokimo perspektyvoms bei vizijoms.

Politikos patyrimas skleidžiasi per mūsų fizinę skirtybę. Būtent šiuo būdu metafizinės prigimties politika sugeba įgyti materialiąją formą ir galų gale transformuotis į tai, ką kasdieniame gyvenime esame įpratę vadinti politiniais reiškiniais. Idealistiniai sąmonių mūšiai verčia mus kovoti tarpusavyje bandant apginti savąją tobulumo viziją, tačiau tai darydami siekiame vieno ir to paties tikslo - grąžinti savo fizinei būtovei tobulumą, kurio idėją remiantis René Descartes klasifikacija reikėtų laikyti įgimta. Niekur pasaulyje tobulumo nerasime, tačiau vis vien nepaliaujamai stengiamės jį sukurti. Suvaržyti savo fizinių išteklių galime regėti ir kurti tobulumą tik subjektyviai, kas išsyk parodo, jog bet kokie bandymai gali tapti daugių daugiausia selektyviomis tobulumo interpretacijomis. Vokiečių filosofas Carl Schmitt apibūdino politiškumą kaip draugo ir priešo perskyrą, iš kurios ir kylanti didžioji politika. Būtent toji fizinė diversifikacija skatina rastis bendraminčių bei oponentų stovyklas veikiant jau aptartai bendruomeniškumo savybei, kada žmonės siekia vienytis su tais, kurių mąstysena bei pasaulėjauta yra artimiausia jų vidiniams principams. Užtenka įsivaizduoti visiškai vienamatę ir unifikuotą žmoniją, ir bet kokia mintis apie politiką tampa neįmanoma.

Priklausydama transcendentalumo dimensijai, politika įkvepia žmonėms tokią stiprią jos pajautą, kad politines idėjas bandoma įgyvendinti net ir neturint tam reikiamų išteklių (verta priminti, jog apie politiką šiuo atveju yra kalbama kaip apie dvasinės prigimties idėją, o ne politinių strategijų materializavimą valstybių viduje ar tarptautiniuose santykiuose). Šią mintį lengviausia iliustruoti referuojant į paralelę su Dievo idėja. Politikos ir tobulumo ilgesio santykis tampa analogiškas santykiui, kurį galima nubrėžti tarp religijos ir tikėjimo. Tikėjimas tobulos substancijos - Dievo - egzistavimu yra tarsi mentalinis užraktas žmogaus sąmonėje: nepaisant to, jog ši idėja yra mąstoma, žmogaus kognityviniai ir lingvistiniai resursai yra nepajėgūs aprėpti ir išreikšti šio pojūčio. Tačiau religinės praktikos veikia kaip netobulas šios idėjos pakaitalas, arba atkaklus mėginimas realizuoti bent dalį transcenduojančio mąstymo dalies ribotoje fizinėje tikrovėje. Lygiai taip pat žmogaus sąmonėje glūdintį tobulumo ilgesį materialiajame pasaulyje atkartoja politinė teorija ir praktika, kurios dėl minėtos fizinės skirtybės sukuria nesibaigiančią pažiūrų ir interesų konfrontaciją.

Atsakant į šios esė klausimą belieka reziumuoti, jog politika neabejotinai turi savo unikalią patyrimo formą, nulemtą tobulos metafizinės pajautos ir riboto fizinio pavidalo susidūrimo. Tai reiškia, jog politiką patiriame visuomet, kada mėgindami pakeisti šį pasaulį ir kartu priartinti jį prie tobulumo, susiduriame tiek su savo pačių ribotumu, tiek su aplinkinių nenoru mums pritarti. Kartais atrodo, jog politinis idealizmas mirė ir šiandieną politika apsiriboja tik susistemintomis funkcinėmis operacijomis, tačiau taip teigti reikštų matyti tik nedidelę ledkalnio viršūnę. Pirmiausiai politika pasireiškia kaip permanentinė metafizinė atvyka trapioje žmogiškoje būtyje arba introspektyvi dvasinė idėja, kurią žūtbūt norima įdiegti savo netobuloje realybėje, nes siekti to, kas neįmanoma, ir yra esminis „politinio gyvūno“ atributas. 

Susiję straipsniai

Skaitiniai 4370157503765381974

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item