Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Tomui Viluckui: Nebe tie laikai? (II)

Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite ČIA . T. Vilucko argumentacija kaip „Dabar nebe tie laikai, kad…“ argumentacijos atvejis Pirmoj...


Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.

T. Vilucko argumentacija kaip „Dabar nebe tie laikai, kad…“ argumentacijos atvejis

Pirmoje straipsnio dalyje padarius išvadą, jog visi devyni T. Vilucko argumentai yra atmestini, atrodytų, galima būtų kritikos uždavinį laikyti atliktu. Vis dėlto analizę derėtų pratęsti, nes T. Vilucko argumentai pasižymi tam tikru vieningumu ir atspindi tam tikrą mąstymo tendenciją, vertą atidaus dėmesio.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į penktąjį, šeštąjį ir aštuntąjį argumentus. Šie trys argumentai remiasi pažiūra, jog tam tikras principas, kurio praeityje buvo laikomasi, dabar dėl tam tikrų priežasčių yra tapęs nebesvarbus ar nebeteisingas – pažiūra, jog dabar dėl tam tikrų priežasčių nebebūtina rimtai vertinti to, kas anksčiau buvo vertinama rimtai. Tai leidžia T. Vilucko samprotavimą laikyti argumentacijos „Dabar nebe tie laikai, kad…“ atveju.

Su tokia argumentacija susiduriame gana dažnai, nes ji tam tikrose auditorijose yra paveiki ir ją sukonstruoti labai lengva. Šiai argumentacijai inicijuoti tereikia ištarti frazę „Dabar nebe tie laikai, kad…“ (variantas – „Dabar nebe viduramžiai, kad…“) ir prie jos, jau pagal savo skonį, prikabinti sakinį, nusakantį kokį nors reiškinį, kurio atžvilgiu dominuojantis požiūris kadaise buvęs kitoks negu dabar. Pavyzdžiui, pasakome „Dabar nebe tie laikai, kad…“ ir tęsiame toliau kaip mums patinka:

- draustume pornografiją;
- smerktume sugyventinius;
- smerktume atsitiktinius lytinius santykius;
- draustume abortus;
- laikytume, kad homoseksualizmas – nuodėmė;
- laikytume, kad vienalytės santuokos yra nevisavertės;
- auklėtume merginas taip, kad jos taptų geromis žmonomis ir motinomis;
- neleistume jaunimui rūkyti kanapių;
- būtume patriotai;
- tarnautume kariuomenėje;
- nepriimtume į kariuomenę moterų;
- bijotume nuodėmės;
- bijotume pragaro;
- tikėtume religiniais prietarais…

Argumentacijos „Dabar nebe tie laikai, kad…“ paveikumas remiasi dvejomis retai kada eksplicitiškai suformuluojamomis prielaidomis:

a) žmogaus prigimties kintamumo teze;
b) visuomenės progreso teze.

Pagal (a) tezę žmogaus prigimtis yra plastiška, nuolatos kintanti ir prisitaikanti prie kaskart kintančių visuomeninių aplinkybių. Pagal (b) tezę visuomenė nuolatos tobulėja, o kartu su visuomene tobulėja ir joje gyvenantys žmonės. Pritarimas (a) tezei verčia manyti, kad tam tikros pažiūros ir praktikos laikui bėgant tampa nebepriimtinos, nes nebeatitinka pakitusios žmogaus prigimties. Pritarimas (b) tezei leidžia iš esmės bet kokias naujoves vertinti teigiamai, nes tos naujovės atitinkančios aukštesnę visuomenės ir žmogaus raidos pakopą.

Žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezės, nors ir neartikuliuotos, suteikia T.Vilucko argumentacijai vieningumo ir tam tikro įtikinamumo.

Štai pirmasis T. Vilucko argumentas viso labo yra jo nuomonės ar intuicijos išsakymas. Tokį argumentą pripažinome neformalia logine klaida. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, šis argumentas gali atrodyti netgi svarus. Juk jei žmogaus prigimtis kinta, o visuomenė bei žmogus – tobulėja, tada T. Vilucko, kuris yra apsišvietęs šiuolaikinis žmogus, nuomonė ar intuicija gali atrodyti svarbesnė negu prieš daugelį šimtmečių gyvenusių Kristaus, Bažnyčios tėvų ir popiežių pozicija.

Antrąjį argumentą atmetėme kaip oponento pozicijos apibūdinimą emociškai įkrautais žodžiais. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos šis argumentas gali būti suprantamas kaip tinkamas. Pažengusioje visuomenėje pažengę žmonės nerūšiuoja kitų pagal etiketes ir nestigmatizuoja, tai kodėl taip turėtų daryti Katalikų Bažnyčia?

Formuluodamas trečiąjį argumentą T.Viluckas siūlo laikyti skyrybas mažesniu blogiu už tam tikrą didesnį blogį. Teigėme, kad priėmę T. Vilucko požiūrį gauname prieštaravimą. Taip pat sakėme, kad jokios aplinkybės nepriverčia rinktis skyrybų kaip mažesnio blogio. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, šis argumentas gali atrodyti priimtinas: pažengusios visuomenės ar pažengusio ir apsišvietusio žmogaus požiūris, jog skyrybos yra mažesnis blogis už tam tikrą didesnį blogį ir yra tinkamas šeimos problemų sprendimo būdas, yra priimtinesnis už senąją poziciją, jog sakramentinė santuoka yra neišardoma, ir už seniau gyvavusias praktikas, leidusias sakramentinę santuoką išsaugoti. Taigi, jei esama prieštaravimo tarp naujosios ir senosios pozicijos, senąją poziciją reikia tiesiog pakeisti.

Ketvirtąjį argumentą atmetėme kaip neformaliąją loginę klaidą argumentum ad misericordiam. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, šis argumentas gali atrodyti priimtinas. Juk gailestis, į kurį apeliuoja T. Viluckas, yra emocija, būdinga pažengusiai visuomenei ar pažengusiam ir apsišvietusiam žmogui. Iš šios perspektyvos žvelgiant, pažengusios visuomenės ar pažengusio ir apsišvietusio žmogaus emocijos turi prioritetą senų beširdiškų požiūrių ir praktikų atžvilgiu.

Kritikuodami penktąjį T. Vilucko argumentą sakėme, kad visuomenėje dominuojančių pažiūrų kitimas (šiuo atveju – pokyčiai, susiję su sekuliarizacija) nėra joks pagrindas Bažnyčiai keisti kokias nors pažiūras ir praktikas. Bet žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, visiškai natūralu manyti, kad pasikeitus visuomenėje dominuojančioms pažiūroms pasikeičia pati visuomenė ir pasikeičia žmogus, o senosios doktrinos ir praktikos nebeatliepia pasikeitusios žmogaus prigimties bei pasikeitusių praktikų ir todėl turi būti keičiamos.

Kritikuodami šeštąjį argumentą sakėme, kad T.Viluckas apjungia dviejų tarpusavyje nederančių požiūrių centrinius elementus: Kristaus mokymą apie santuoką ir šiuolaikines pažiūras apie romantinę meilę kaip santuokos pagrindą bei romantinės meilės ryšio svarbą žmogaus gyvenime. Žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, prieštaravimas gali būti nesunkiai išspręstas: pažiūros apie romantinę meilę kaip santuokos pagrindą bei romantinės meilės ryšio svarbą žmogaus gyvenime gali būti laikomos pažengusios visuomenės tendencija, nemenkas civilizacijos pasiekimas, kuris turi prioritetą prieš pasenusias, tegul ir Kristaus autoritetu paremtas pažiūras.

Aštuntajame argumente dabar galiojančius reikalavimus asmenims, kurie išsiskyrė, sudarė civilinę santuoką ir norėtų dalyvauti Eucharistijoje, T. Viluckas laiko utopiškais ir negerbiančiais Dievo sukurto žmogaus lytiškumo. Mūsų kritika rėmėsi tuo, kad T. Vilucko požiūris kyla iš šiuolaikinių pažiūrų apie romantinę meilę kaip santuokos pagrindą ir nerimto požiūrio į Kristaus mokymą apie santuoką. Žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos šis argumentas gali atrodyti priimtinas: kodėl gi pažengusios visuomenės pažengęs žmogus turėtų rimtai žiūrėti į kokias nors pasenusias pažiūras, trukdančias jam vadovautis šiuolaikiniu požiūriu į santuokos esmę ir būdą pasiekti asmeninę laimę?

Kritikuodami devintąjį argumentą sakėme, kad T. Vilucko siūlomas Eucharistijos sakramento teikimo praktikos pakeitimas reikštų fundamentalius Bažnyčios doktrinos pokyčius. Žvelgiant iš žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezių perspektyvos, prioritetas teiktinas, žinoma, ne pasenusiai doktrinai, nebeatspindinčiai pažengusios visuomenės ir pažengusio žmogaus poreikių, bet tiems pokyčiams, kurių tokiai visuomenei ir tokiam žmogui reikia.

Taigi šios dvi neartikuliuotos tezės – žmogaus prigimties kintamumas ir visuomenės progresas – suteikia T. Vilucko argumentacijai kryptį, leidžia ją suprasti kaip priimtiną ir laikyti įtikinama.

Tačiau abi šios tezės yra abejotini modernios nekrikščioniškos filosofijos teiginiai, kurie – ir tai šioje diskusijoje svarbiausia – yra nesuderinami su Bažnyčios mokymu. Katalikų Bažnyčia visada laikėsi pozicijos, jog egzistuoja nekintama žmogaus prigimtis ir šią prigimtį atitinkanti objektyvi moralinė tvarka, o teiginiai apie ją yra objektyviai teisingi arba klaidingi. Žmogaus prigimties kintamumo tezė implikuoja, kad objektyvios moralinės tvarkos nėra ir būti negali. Atitinkamai, negali būti objektyviai teisingų arba klaidingų moralės teiginių. Progreso koncepcija turi nurodyti progreso kriterijų. Vienintelis su Bažnyčios mokymu suderinamas visos visuomenės – visuomenės kaip visumos, o ne atskirų visuomenės aspektų – progreso kriterijus galėtų būti mažėjantis nuodėmingumas. Bet nuodėmė yra asmeninio apsisprendimo, o ne visuomeninių dėsningumų rezultatas, todėl jokio visuomenės progreso Bažnyčia pripažinti negali. Taigi, dėl abiejų tezių principinio nesuderinamumo su fundamentaliomis Bažnyčios doktrinos prielaidomis argumentacija „Dabar nebe tie laikai, kad…“ katalikų ginče dėl Bažnyčios doktrinos ir praktikos negali būti naudojama.

Čia vertėtų pasidomėti, kaip argumentaciją „Dabar nebe tie laikai, kad…“ taiko mąstytojai nekatalikai, nes jie šį argumentacijos būdą taiko nuosekliau ir drąsiau.

Prancūzų mąstytojas Auguste'as Comte'as (1798–1857) teigė, kad žmogaus protas visoje visuomenėje ir atskiruose moksluose vystosi dėsningai pereidamas tris etapus: teologinį arba fiktyvųjį, metafizinį arba abstraktųjį ir mokslinį arba pozityvųjį. Teologiniame etape konstruojami aiškinimai nurodo į asmens bruožais pasižyminčias dievybes, metafiziniame etape – į beasmenes abstrakčias sąvokas, moksliniame etape – į stebėjimo ir eksperimento rezultatus ir remiasi moksliniu metodu. Perėjimas nuo vieno prie kito etapo reiškia žmogaus proto ir visos visuomenės progresą. A. Comte'as buvo įsitikinęs, kad gyvename moksliniu žmogaus proto raidos etapu, o bet kokios pažiūros, nepriklausančios mokslui, tėra liekanos iš ankstesnių teologinio ir metafizinio etapų, kurioms dėsningai lemta išnykti („Nebe tie laikai, kad…“) – ir kuo greičiau, tuo geriau. Tradicinių religijų atliekamą visuomenę integruojančią ir moralę formuojančią funkciją, anot A. Comte'o, ateityje turėtų perimti „Žmonijos religija“, kurios dogmatiką ir liturgiją jis pats ir ėmėsi kurti.

Vokiečių mąstytojas Karlas Marksas (1818–1883) teigė, kad kalbant apie visuomenę reikia skirti visuomenės bazę (gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai) ir antstatą (socialiniai santykiai, teisiniai ir politiniai institutai, ideologija, t.y. religija, moralė, pasaulėžiūra). Gamybinėms jėgoms ir gamybiniams santykiams pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį, susiformuoja išnaudotojų ir išnaudojamųjų klasės. Pagrindinis visuomenės raidą nulemiantis faktorius yra gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai (bazė); jie nulemia, koks bus antstatas. Antstato poveikis bazei taip pat egzistuoja, bet kur kas silpnesnis. Todėl visuomenės progreso kriterijus yra gamybinių jėgų ir gamybinių santykių raida. Pagal tai, kokios egzistuoja gamybinės jėgos ir santykiai, ar egzistuoja, ir jei egzistuoja – kokios yra išnaudojamųjų ir išnaudotojų klasės, visuomenės raida gali būti suskirstyta į tokius etapus (nuo primityviausio iki pažangiausio): neklasinė pirmykštė bendruomeninė santvarka, azijinė santvarka, vergovinė santvarka, feodalinė santvarka, kapitalistinė santvarka ir būsima neklasinė komunistinė santvarka. Anot K. Markso, ideologija, t.y. religija, moralė ir pasaulėžiūra, visada išreiškia tam tikros klasės interesus ir todėl objektyvaus turinio neturi ir yra beprasmiška ją vertinti teisingumo požiūriu. Tačiau klasė, kuri yra tam tikros ideologijos nešėja, tam tikru istoriniu laikotarpiu gali būti pažangi klasė (nes jos įsitvirtinimas padeda plėtotis gamybinėms jėgoms ir santykiams), vėlesniu laikotarpiu ta pati klasė gali būti reakcinga (nes jos dominavimas ima stabdyti gamybinių jėgų ir santykių raidą). Štai buržuazijos klasės ideologija, kol 16–18 a. ji kovojo su kapitalistinės ekonomikos raidai trukdžiusia feodalų klase, buvo pažangi, o feodalų klasės ideologija, atitinkamai, reakcinga (feodalų klasės idėjoms atėjo „Nebe tie laikai, kad…“). 19 a. viduryje buržuazinė ideologija tapo reakcinga, nes ėmė trukdyti tolesnei gamybinių jėgų ir santykių raidai, vedančiai prie neklasinės komunistinės visuomenės susiformavimo (buržuazijos klasės idėjoms atėjo „Nebe tie laikai, kad…“). Religijos pagrindinė funkcija, anot Markso, yra ideologinė – puoselėti išnaudojamųjų klasės narių tarpe iliuzijas apie anapusinį teisingumą ir susitaikymą su esama padėtimi šioje žemėje, kad tik jie neimtų kovoti prieš savo išnaudotojus ir ginti savo materialiųjų interesų. Proletariato klasė, kuri kovoja prieš kapitalistų klasę ir kurios dėsninga pergalė ateityje atves prie beklasės komunistinės visuomenės susiformavimo, turi vadovautis ideologija, kuri religiją atmeta (religinėms idėjoms atėjo „Nebe tie laikai, kad…“). 

A. Comte'o ir K. Markso koncepcijos parodo tam tikrą svarbų dalyką. Jeigu mes remiamės žmogaus prigimties kintamumo ir visuomenės progreso tezėmis, tada mes negalime pripažinti, kad egzistuoja objektyvi moralinė tvarka ir ją atspindinčios objektyvios moralinės tiesos. Moralinę tvarką esame priversti įsivaizduoti kaip kintančią, moralinių pažiūrų negalime vertinti teisingumo požiūriu – jos vertintinos tik kaip adekvačios arba ne laikmečiui, kaip pažangios ar reakcingos. Ir mąstant šitokiu būdu jokios pažiūros negali būti padarytos išimtimi, taip pat išimtimi negali būti padaryta ir religija (ir atskiros religinės pažiūros, ir visa religija). Jei mes, mąstydami pagal schemą „Dabar nebe tie laikai, kad…“, galime atskiras religines pažiūras atmesti kaip pasenusias, nebeaktualias, nebetinkančias pažengusiai visuomenei ir pažengusiam žmogui, tai kodėl reikėtų kur nors sustoti ir, mąstant pagal tą pačią schemą, neatmesti visos religijos? Juk visuomenės ir žmogaus progresui ribų nėra? Mąstydami pagal šią schemą mes neturime jokių argumentų, kurie leistų atmesti galimybę, jog visuomenės ir žmogaus progresui pasiekus tam tikrą etapą krikščionybė tampa atgyvena. A. Comte'as ir K. Marksas būtent taip ir daro – jie konstatuoja, kad toks žmonijos raidos etapas jau atėjo ir atmeta ne atskiras religines pažiūras, o visą religiją. Ir jie tam tikra prasme teisūs. Jie mąsto nuosekliau už T. Vilucką ir drįsta pasakyti tai, kas seka iš jų prielaidų. T. Viluckas, jei pasisakytų nuosekliai ir eksplicitiškai, turėtų sakyti, kad jau pasiektas visuomenės ir žmogaus raidos etapas, kada reikia peržiūrėti Bažnyčios nuostatas į išsiskyrusius ir vėl susituokusius asmenis, tačiau tas laikas, kada reikėtų religijos atsisakyti visiškai, kol kas dar neatėjo.

Ligos, pacientai ir gydymo būdai

Savo antrąjį tekstą – „Sunki liga. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui“ – T. Viluckas skiria atsakyti į du klausimus:

a) ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą.
b) ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu?

Kaip atsakymus į šiuos klausimus T. Viluckas pateikia po citatą be jokių komentarų ir paaiškinimų. Nežinodamas, ką tomis citatomis norėta pasakyti, turiu konstatuoti, kad į šiuos klausimus T. Viluckas neatsakė.

T. Viluckas toliau rašo:

Buvau pažadėjęs plačiau atsakyt į dar du dr. Laisvūno Šopausko iškeltus man klausimus. Pirmoje savo atsakymo dalyje planavau paanalizuoti lyties etikos klausimus, o kitoje išdėstyti savotišką credo, bet nusprendžiau sustoti.

Kodėl? Tikrai neišsigandau. Šiame gyvenime beveik neturiu ko prarasti, kad bijočiau. Paprasčiausiai susidūręs su reakcijomis į savo pirmąjį tekstą supratau, kad gaišiu laiką, ir tiek. Fundamentalizmas yra sunki liga, kad būtų išgydoma vienu tekstu.

Šis pasažas nusipelno komentarų keliais aspektas.

Pirmiausia jis stokoja nuoseklumo. Jei, T. Vilucko supratimu, kas nors netikusiai reagavo į jo pirmąjį tekstą, tai kodėl jis atsisako toliau dalyvauti diskusijoje su kol kas dar nespėjusiu reaguoti oponentu? Ar aš taip pat priskiriamas fundamentalistams?

Antra, ir svarbiausia – aiškumo stokoja esminis terminas. Kas yra sunkia liga pavadintas fundamentalizmas ir kas tie sunkia liga sergantys asmenys?

Fundamentalizmo apibrėžimas ir šio termino referento nusakymas tikrai praverstų. Iki šiol nieko neteko girdėti apie katalikų fundamentalistus ir katalikiškąjį fundamentalizmą. Ligos gydymo sėkmė žymiu mastu priklauso nuo diagnozės tikslumo, o diagnozė, deja, tuo nepasižymi.

Pastebėtina, kad terminas „fundamentalizmas“ yra emociškai įkrautas – jis ne tik įvardina tam tikrą objektą, bet ir perteikia neigiamą vertinimą. Diskutuojant asmenų, kurių pozicijai nepritariama, atžvilgiu nedera vartoti neaiškios prasmės, bet neigiamą konotaciją perteikiančių žodžių – tai vadinama „etikečių klijavimu“.

Trečia, siūloma išeitis yra abejotina. Anot T. Vilucko, fundamentalizmo neįmanoma išgydyti vienu tekstu. Ar tai reiškia, kad paslaptinga fundamentalizmo liga gali būti pagydyta keliais ar daug tekstų? O ar nepaūmės kai kurių katalikų fundamentalizmas dėl to, kad T. Viluckas pasitraukė iš diskusijos? Galų gale, gal geriausias būdas fundamentalistus pagydyti – juos intelektualiai sutriuškinti? Ir ar fundamentalizmo atveju netinka tas pats vaistas, kaip ir nuo kitų intelektualinių paklydimų – aiškus mąstymas, mąstymas iš esmės?

Galiu tik spėti, kad emociškai įkrautą terminą „fundamentalizmas“ T. Viluckas taiko konservatyvių katalikų atžvilgiu. Skaitytojas turi suprasti, kad konservatyvūs katalikai yra radikalai, o liberaliuosius reikėtų laikyti nuosaikiaisiais. Tačiau su nuosaikumu ir radikalumu yra kiek kitaip. Liberalieji katalikai yra tie katalikai, kurie yra paveikti kultūrinio liberalizmo pasaulėžiūros. O kultūrinis liberalizmas – tai anaiptol ne kokia nors taiki ir nuosaiki koncepcija. Kultūrinis liberalizmas yra socialinės inžinerijos projektas, kurio galutinis tikslas – revoliucinis visų visuomenės institutų pertvarkymas, visiškas esamos socialinės ir moralinės tvarkos sugriovimas. Nė kiek nesuklysime pasakę, kad kultūrinis liberalizmas yra radikali ir pavojinga pasaulėžiūra. Išeitų, kad būtent liberalieji katalikai yra radikalų draugai ir pakeleiviai.

Tad dar kartą kreipiuosi į T. Vilucką ir kviečiu sukritikuoti mano analizę ir argumentus visur, kur jo manymu, esu neteisus. Taip pat tikiuosi, kad T. Viluckas pakeis savo nuomonę dėl diskusijos dviem klausimais, kuriems turėjo būti skirtas antrasis jo straipsnis, prasmingumo. Šie klausimai mums, kaip katalikams, yra pernelyg svarbūs, kad apgalvotas ir argumentuotas pozicijas pasilaikytume tik sau arba tik siauram draugų ratui, o viešumoje leistume tarpti sujauktam mąstymui ir propagandai.

Susiję straipsniai

Straipsniai 6853322331598780705

Rašyti komentarą

  1. Cit.:"Kaip atsakymus į šiuos klausimus T. Viluckas pateikia po citatą be jokių komentarų ir paaiškinimų. Nežinodamas, ką tomis citatomis norėta pasakyti, turiu konstatuoti, kad į šiuos klausimus T. Viluckas neatsakė."

    Na, mano nuomone, į tuos klausimus T.Viluckas atsakė. Tik jo atsakymui aš nepritariu ir manau, kad nepritartų pats L.Šopauskas, jei tik suprastų, ką T.Viluckas norėjo tomis citatomis pasakyti. Nuo tolesnio komentaro šiuo klausimu susilaikau, nes pats L.Šopauskas turėtų detalizuoti konkrečiau, ko jis nesuprato tame T.Vilucko atsakyme.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kaip rodos Kard. R. Burke pasakė, jei fundamentalizmas reiškia laikymąsi fundamentalių tikėjimo tiesų, tuomet taip, aš esu fundamentalistas. :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item