Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Kas lems vaikų mėgintuvėlyje likimą: efektyvumas ar žmogiškumas?

Ar yra didesnis šeimos džiaugsmas nei vaiko gimimas? Ar yra didesnis šeimos skausmas nei negalėjimas jų turėti? Ar yra kilnesnis tikslas nei padėti nevaisingai šeimai susilaukti vaikų? Ar šis tikslas pateisina bet kokias priemones? Klausimai nelengvi, tačiau vietinės ir europinės aplinkybės verčia pagaliau susitarti, kaip į juos atsakysime savo šalyje.

Jau keliolika metų tai vienas, tai kitas Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas yra registruojamas ir atmetamas, ištraukiamas ir paslepiamas, minkomas ir tampomas į visas puses… Galima pasigrožėti, kiek per tą laiką buvo įvairių niuansų pastebėta, argumentų išmąstyta, mokslinių duomenų surašyta, siekiant pagrįsti siūlymus, siekius, interesus. O gilios ir plačios diskusijos viršūnėje puikuojasi vienas mikroskopinis, bet itin aštrus nesutarimas: ką šaldysime Lietuvoje – kiaušialąstes ar embrionus?

Valstybėse, kuriose leidžiama dirbtinio apvaisinimo in vitro (mėgintuvėlyje) būdu sukurti daugiau embrionų, nei perkeliama į gimdą, po procedūros likę („pertekliniai“) embrionai paprastai yra užšaldomi. Pirmos procedūros nesėkmės atveju jos visos kartoti nereikia – nebūtina vėl atlikti sveikatai pavojingos hormoninės stimuliacijos, kad būtų išgautos naujos kiaušialąstės, nes galima pasinaudoti jau užšaldytais embrionais. Tačiau šaldymo/atšildymo procesuose apie pusė embrionų žūva.

Yra ir kita – kiaušialąsčių šaldymo technologija. Ji taip pat apsaugo moteris nuo papildomo hormoninio stimuliavimo tuo atveju, kai pirmasis dirbtinio apvaisinimo bandymas nepavyksta. Vis daugiau mokslinių duomenų rodo, jog didelio skirtumo efektyvumo, saugumo prasmėmis tarp abiejų procedūrų nėra. Tarptautinėje mokslinėje bendruomenėje kiaušialąsčių šaldymas laikomas pakankamai efektyviu.

Lietuvoje argumentai turi „specifinį“ atspalvį. Socialdemokrato vadovaujama Vyriausybė, grupė Seimo narių, privačių nevaisingumo klinikų atstovai ir kiti interesantai vieningai teigia, jog šaldyti embrionus efektyviau (tikimybė susilaukti vaiko didesnė, mažiau kainuoja ir pan.). Dedamos visos pastangos, kad būtų priimtas būtent tai įteisinantis sprendimas. Štai lapkričio 11 d. nepavykus Seimo Sveikatos reikalų komitete prastumti siūlymo kurti neribotą kiekį embrionų, kurių didelė dalis būtų užšaldoma, 14 Seimo narių jau lapkričio 12 d. registravo Civilinio kodekso pataisą, kad dirbtinio apvasinimo tvarką nustatytų Vyriausybė. Pataisos priėmimas įgalintų ją iki naujų rinkimų su(si)reguliuoti dirbtinį apvaisinimą socialdemokratiškai efektyviai. O tokia perspektyva verčia nepaisyti net Konstitucijos 19 str. ir teisinės valstybės principo, pagal kuriuos tik Seimo priimti įstatymai gali reglamentuoti teisės į gyvybę klausimus.

Liaudiškai tariant, Lietuvos medikai embrionus šaldyti moka, tad nevalia apsisunkinti užsienietiškomis naujovėmis. Selektyviai parinkdami argumentus, jie pamiršta paminėti savo nemažą finansinį suinteresuotumą ir gąsdina, jog uždraudus embrionų šaldymą nevaisingos šeimos liks bėdoje. Tokias grėsmes neigiantys moksliniai duomenys apie galimybę taikyti pažangią kiaušialąsčių šaldymo technologiją bei moraliniai argumentai, kodėl reikėtų pasirinkti ją, „interesantams“ juokingi – juk plika akimi žiūrint, kiaušialąstės nuo ką tik pradėto embriono neatskirsi…

O vis dėlto reikėtų atskleisti ir likusią, svarbesniąją tiesos dalį, nes čia slypi įdomiausi dalykai. Kiaušialąstė, nors ir labai sudėtinga, tėra moteriška lytinė ląstelė su haploidiniu (nepilnu) chromosomų rinkiniu. Neapvaisinta ji tegali subręsti ir pasišalinti iš moters organizmo. Siekiant padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų, tokias ląsteles galima ramia sąžine šaldyti, vertinti jų kokybę, nebereikalingas naikinti bei vienokiu ar kitokiu būdu utilizuoti. Tačiau kai kiaušialąstę apvasina spermatozoidas, kai jų branduoliai susilieja, o chromosomos susijungia (sudaro diploidinį, t.y. pilną, chromosomų rinkinį), užsimezga embrionas – naujas gyvas žmogaus organizmas, kuriame yra visas, unikalus homo sapiens atstovo genomas.

Štai tada ir prasideda bei ima skleistis naujas žmogaus gyvenimas. Esant palankioms sąlygoms, jis tęsis iki natūralios mirties: embrionas vykdys savo chromosomose užkoduotą genetinę programą ir išsivystys (o ne bus išvystytas!) iki vaisiaus, naujagimio, kūdikio, vaiko, suaugusio žmogaus, senelio…

Įsiklausykime, ką apie embrioną sako pats Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, kuris pateikia apibrėžimą: „Embrionas – žmogaus organizmo vystymosi stadija nuo apvaisinimo momento ...“. Neseniai priimtas Biomedicininių tyrimų etikos įstatymas dar tiksliau apibrėžia: „Žmogaus embrionas – besivystantis žmogaus organizmas nuo apvaisinimo ...“ .

Šių apibrėžimų kontekste ir biomedicinos mokslo šviesoje verta savęs paklausti – ar gali egzistuoti žmogaus organizmas, bet neegzistuoti žmogus? Kur ta riba, kai žmogaus organizmas, kuris dar nėra žmogus, pavirsta į žmogaus organizmą, kuris jau yra žmogus? Kai tampa didelis? Kai tampa nepriklausomas nuo mamos? Kai tampa protingas? Jei pagal tokius ar panašius kriterijus imtume diferencijuoti žmogaus organizmų „žmogiškumą“, tektų emancipuotą profesorių laikyti labiau žmogumi nei mažą, kalbėti nemokantį ir nuo tėvų priklausomą kūdikį. Nuosekliai mąstant, profesoriui turėtume suteikti ir didesnes teises, o jo didelė teisė pasirinkti, kad iš kaimyninio buto nesigirdėtų verkimo, galbūt nusvertų mažą kūdikio teisę gyventi. Regis, absurdiška, bet logiška.

Dirbtinio apvaisinimo tvarką siūloma sureguliuoti pagal panašią minties liniją: didelis šeimos noras turėti vaiką nusveria mažo žmogaus teisę gyventi. Vartotojiškas požiūris į gyvybę sustiprinamas atviru Seimo narių grupės siūlymu įstatyme atsisakyti pradėto vaiko interesų viršenybės principo ir prioritetu laikyti nevaisingos poros interesus. Šioje vietoje tenka nekukliai priminti, kad dirbtinis apvaisinimas nėra savitikslė komercinė paslauga, nukreipta tik į kliento satisfakciją. Juo visada siekiama padėti susilaukti vaiko – t.y. naujo žmogaus. O tai nėra eilinis „užsakomas produktas“, su kuriuo galima elgtis, kaip nori.

Tai visai neseniai pripažino ir Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT). Šių metų rugpjūčio 27 d. sprendime byloje Parrillo prieš Italiją EŽTT konstatavo, kad in vitro būdu sukurtas embrionas negali būti redukuojamas iki „objekto“ (daikto, prekės, nuosavybės) ir kad valstybės turi teisę drausti jų naikinimą. Tarptautiniai teismai neįpareigoja embrionų laikyti žmonėmis (asmenimis), tačiau visuotinai sutariama, kad embrionui yra būdingas žmogiškas orumas, kuris reikalauja tam tikros apsaugos. Taigi tarptautinėje teisėje embrionas patenka į „pilkąją zoną“ – „tarpinę“ kategoriją (nėra objektas, daiktas, bet ir nebūtinai subjektas, žmogus, asmuo).

Niekas nedraudžia Lietuvai pakelti moralinės kartelės aukščiau. Juolab, kad LR Konstitucinis teismas dar 1998 m. išaiškino, kad žmogaus gyvybė ir orumas „yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai“. Taigi neįmanoma nuoširdžiai rūpintis embriono žmogiško orumo apsauga, bet leisti jį šaldyti ir nutraukti gyvybę. Argi orumas galės toliau egzistuoti be jos?

Istorijoje pasitaikė ne mažai bandymų po „tarpinėmis“ žmonių kategorijomis slėpti atitinkamus (galios, finansinius ar pan.) interesus. Pavyzdžiui, 1787 m. JAV Konstitucijoje buvo įtvirtintas pietinių ir šiaurinių valstijų kompromisas, pagal kurį vergas atitiko 3/5 (tris penktadalius) laisvo žmogaus. Šis santykis buvo taikomas skaičiuojant valstijų populiacijų dydį, kuris lėmė kiekvienos valstijos atstovų skaičių Kongrese. Dėl savo „dalinio žmogiškumo“ balsuoti vergai negalėjo, bet „trijų penktadalių“ įtraukimas į bendrą valstijos populiaciją lėmė didesnę pietinių valstijų politinę įtaką šalyje. Tais laikais, toje vietoje tai atrodė efektyvu, patogu ir logiška. Bet ar žmogiška?

Dalinių žmonių nebūna. Taip arba ne. Trečio kelio nėra. Kaip moteris negali būti pusiau nėščia, taip ir embrionas negali būti pusiau žmogus, pusiau gyvas ar pusiau orus. Todėl ten, kur yra besivystantis homo sapiens organizmas, ten yra ir tikrų tikriausias žmogus.

Ne visiems teko pažinti nevaisingumo skausmą, ne visi gali įsivaizduoti nevaisingų porų didžiulį norą susilaukti vaikų… Pastangos šioms šeimoms padėti yra neabejotinai kilnios ir reikalingos. Tačiau nedenkime tiesos užuojautomis lyg užuolaidomis – in vitro sukurti embrionai yra tų nevaisingų tėvų vaikai. Teisingas įstatymas negali leisti „perteklinių“ žmogiškų gyvybių kūrimo, jų šaldymo ir naikinimo.

Taip, šiuo klausimu egzistuoja požiūrių įvairovė, tačiau net abejojant dėl embriono žmogiškumo, atsargumo principas reikalauja elgtis su juo atsakingai – valstybė turi skatinti ir remti etišką, nevaisingų porų ir pradėto vaiko interesus subalansuojančią alternatyvą: kiaušialąsčių šaldymą bei kitus žmogaus gyvybę gerbiančius nevaisingumo gydymo būdus. Galbūt ne tiek pelningus, galbūt Lietuvos gydytojų dar nevisiškai įsisavintus, bet panašiai veiksmingus ir saugius.