Kas sieja „Nostra aetate“ ir Sinodą šeimos tema?

Spalį vykęs eilinis vyskupų sinodas, kuriame buvo diskutuojama tokiais jautriais santuokinės moralės klausimais, kaip Komunijos teikimas...


Spalį vykęs eilinis vyskupų sinodas, kuriame buvo diskutuojama tokiais jautriais santuokinės moralės klausimais, kaip Komunijos teikimas antrą kartą susituokusiems išsiskyrėliams ir homoseksualūs santykiai, sulaukė išskirtinio katalikiškos ir pasaulietinės žiniasklaidos dėmesio. Konservatyvūs katalikai pagrįstai nuogąstauja, kad baigiamasis Sinodo dokumentas netiesiogiai leidžia Bažnyčios moralinį mokymą griaunančią praktiką. Taip pat iš daugelio pranešimų paaiškėjo, kad Sinodo metu vyskupai buvo spaudžiami priimti moralinį reliatyvizmą ir subjektyvizmą. Deja, tik nedaug konservatyvių komentatorių pastebi, kad šie bandymai anaiptol nėra nauji ir kad jie turi visą eilę Bažnyčios gyvenime tvirtai įsišaknijusių precedentų. Reikšmingiausi jų: liturginė reforma, religijos laisvė, ekumenizmas, tarpreliginis dialogas. Jie pagrįsti tuo pačiu reliatyvizmo principu, tik ne moralinėje, o liturgijos, Bažnyčios mokymo ir politikos srityse. Jeigu priimame religinį ekumenizmą, turime pripažinti ir santuokinį ekumenizmą. Juk jei nėra klaidos, o tik mažiau tiesa (ekumenizmo principas), tai nėra ir nuodėmės, o tik mažesnis moralinis gėris (Sinodo revoliucionierių principas). Tai patvirtina ir pats kard. Kasperis, savo teorijas grįsdamas naująja Vatikano II Susirinkimo ekleziologija.

Neseniai kaip tik sukako 50 metų nuo Vatikano II Susirinkimo dokumento „Nostra aetate“, skirto santykiui su nekrikščioniškomis religijomis, priėmimo. Būtent šiame dokumente buvo padėti klaidingo tarpreliginio dialogo pamatai. Ta proga, spalio 28 d., bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus susirinkusiai įvairių religijų atstovų miniai sakė: „Kviečiu jus atnaujinti savo maldas ir įsipareigojimą siekiant užvesti brolišką, vaisingą dialogą su kitoms religijoms priklausančiais asmenimis, kad, padedami Dievo malonės, kartu statytume teisingumo ir taikos pasaulį.“ Gražūs žodžiai, tačiau jie prieštarauja dviejų tūkstantmečių Bažnyčios mokymui ir visiškai atitinka masonų idealą: kad visų religijų atstovai ir netikintieji, pamiršę tarpusavio skirtumus, kartu siektų žemiško rojaus.

Pop. Pijus XI enciklikoje „Mortalium animos“ rašo:

„Katalikai jokiu būdu negali pritarti tokioms pastangoms. Jos pagrįstos klaidinga nuomone, kad visos religijos esą daugiau ar mažiau geros ir girtinos, nes visos, kad ir skirtingais būdais, vienodai išreiškiančios mums įgimtą polinkį siekti Dievo ir paklusniai atsiduoti jo visagalybei. Tie, kurie laikosi tokio požiūrio, ne tik klysta, bet ir iškreipia pačią religijos esmę, žingsnis po žingsnio artėdami prie natūralizmo ir ateizmo. Tad pritarti tokiam požiūriui ir stengtis jį skleisti reikštų visiškai atsisakyti Dievo apreikštos religijos.“ (§ 2)

Regis, turime pripažinti, kad šiandien didelė dalis katalikų ‒ dvasininkų ir pasauliečių ‒ tyčia ar netyčia „visiškai atsisako Dievo apreikštos religijos“.

Susiję

Religija 7624315307168206963
item