Kas sieja „Nostra aetate“ ir Sinodą šeimos tema?

Spalį vykęs eilinis vyskupų sinodas, kuriame buvo diskutuojama tokiais jautriais santuokinės moralės klausimais, kaip Komunijos teikimas...


Spalį vykęs eilinis vyskupų sinodas, kuriame buvo diskutuojama tokiais jautriais santuokinės moralės klausimais, kaip Komunijos teikimas antrą kartą susituokusiems išsiskyrėliams ir homoseksualūs santykiai, sulaukė išskirtinio katalikiškos ir pasaulietinės žiniasklaidos dėmesio. Konservatyvūs katalikai pagrįstai nuogąstauja, kad baigiamasis Sinodo dokumentas netiesiogiai leidžia Bažnyčios moralinį mokymą griaunančią praktiką. Taip pat iš daugelio pranešimų paaiškėjo, kad Sinodo metu vyskupai buvo spaudžiami priimti moralinį reliatyvizmą ir subjektyvizmą. Deja, tik nedaug konservatyvių komentatorių pastebi, kad šie bandymai anaiptol nėra nauji ir kad jie turi visą eilę Bažnyčios gyvenime tvirtai įsišaknijusių precedentų. Reikšmingiausi jų: liturginė reforma, religijos laisvė, ekumenizmas, tarpreliginis dialogas. Jie pagrįsti tuo pačiu reliatyvizmo principu, tik ne moralinėje, o liturgijos, Bažnyčios mokymo ir politikos srityse. Jeigu priimame religinį ekumenizmą, turime pripažinti ir santuokinį ekumenizmą. Juk jei nėra klaidos, o tik mažiau tiesa (ekumenizmo principas), tai nėra ir nuodėmės, o tik mažesnis moralinis gėris (Sinodo revoliucionierių principas). Tai patvirtina ir pats kard. Kasperis, savo teorijas grįsdamas naująja Vatikano II Susirinkimo ekleziologija.

Neseniai kaip tik sukako 50 metų nuo Vatikano II Susirinkimo dokumento „Nostra aetate“, skirto santykiui su nekrikščioniškomis religijomis, priėmimo. Būtent šiame dokumente buvo padėti klaidingo tarpreliginio dialogo pamatai. Ta proga, spalio 28 d., bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus susirinkusiai įvairių religijų atstovų miniai sakė: „Kviečiu jus atnaujinti savo maldas ir įsipareigojimą siekiant užvesti brolišką, vaisingą dialogą su kitoms religijoms priklausančiais asmenimis, kad, padedami Dievo malonės, kartu statytume teisingumo ir taikos pasaulį.“ Gražūs žodžiai, tačiau jie prieštarauja dviejų tūkstantmečių Bažnyčios mokymui ir visiškai atitinka masonų idealą: kad visų religijų atstovai ir netikintieji, pamiršę tarpusavio skirtumus, kartu siektų žemiško rojaus.

Pop. Pijus XI enciklikoje „Mortalium animos“ rašo:

„Katalikai jokiu būdu negali pritarti tokioms pastangoms. Jos pagrįstos klaidinga nuomone, kad visos religijos esą daugiau ar mažiau geros ir girtinos, nes visos, kad ir skirtingais būdais, vienodai išreiškiančios mums įgimtą polinkį siekti Dievo ir paklusniai atsiduoti jo visagalybei. Tie, kurie laikosi tokio požiūrio, ne tik klysta, bet ir iškreipia pačią religijos esmę, žingsnis po žingsnio artėdami prie natūralizmo ir ateizmo. Tad pritarti tokiam požiūriui ir stengtis jį skleisti reikštų visiškai atsisakyti Dievo apreikštos religijos.“ (§ 2)

Regis, turime pripažinti, kad šiandien didelė dalis katalikų ‒ dvasininkų ir pasauliečių ‒ tyčia ar netyčia „visiškai atsisako Dievo apreikštos religijos“.

Susiję straipsniai

Religija 7624315307168206963

Rašyti komentarą

  1. Na, čia jau nesąmonė, ir beje, labai didelė nesąmonė. Nors aš kai kuriems Sinodo šeimai baigiamojo dokumento punktams nepritariu, tačiau šitoks persūdymas, vertinant šį dokumentą, yra daugiau negu kvailas. Jau vien klaidingai vartojamos sąvokos (ekumenizmas ir tarpreliginis dialogas yra du skirtingi dalykai) daug ką pasako apie teksto autorių neišmanymą. Aš neįtarinėju šio teksto autorių piktavališku melavimu, nes jie rašo tikrai gerų ir teisingų kritinių straipsnių, tad tikrai nėra piktavaliai sukčiai. Bet jų neišmanymas ir netgi, sakyčiau, didžiavimasis savo nuosavu bukumu šiame straipsnyje tikrai lenda į akis. Sorry, nesusilaikiau. :(

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-11-11 16:22

      Įdomu būtų gerb. Augustino ne jausminiai o loginiai argumentai.

      Panaikinti
    2. O.K. Pirma, kas krinta į akis, yra ši ištrauka:
      "Juk jei nėra klaidos, o tik mažiau tiesa (ekumenizmo principas), tai nėra ir nuodėmės, o tik mažesnis moralinis gėris (Sinodo revoliucionierių principas)."
      1) Šis principas nėra ekumenizmo principas. :)
      2) "Mažiau tiesa" jau savaime reiškia "daugiau klaida". T.y., kuo teiginys yra mažiau teisingas, tuo labiau jis yra klaidingas.
      3) Neskiriamos nuodėmės ir klaidos sąvokos. Nuodėmė yra tyčinė veika, padaryta sąmoningai suprantant, kad daromas blogis. Klaida visad yra netyčinis dalykas, todėl nuodėme nelaikomas, nors ir išlieka moralinis įpareigojimas rūpintis atitaisyti klaidingu sprendimu padarytą žalą.
      4) Nėra absoliutaus blogio, nes tik gėris gali būti absoliutus. Blogis visada yra santykinis dalykas. Tai reiškia, kad net ir pačioje blogiausioje situacijoje turi būti bent mažytė kruopelytė gėrio. Net didžiausioje klaidoje turi būti bent kruopelytė tiesos. Kitas klausimas, ką mes konkrečioje situacijoje turim suprasti patys ir kokią politiką vykdysim (netyčia) klystančiųjų atžvilgiu ir kokią politiką vykdysim tyčia blogį (t.y., nuodėmę) darančiųjų, bet nenorinčių to pripažinti žmonių atžvilgiu (išsiskyrę ir antrą kartą tik civiliškai susituokę katalikai patenka į antrąją grupę).
      Kokia politika būtų veiksminga abiejų grupių atžvilgiu, pasakykit patys.
      Štai tokia mažytė ištraukėlė iš teksto, o jau aptiktos net keturios klaidos, padarytos iš bukumo.

      Antra ištrauka:
      "Taip pat iš daugelio pranešimų paaiškėjo, kad Sinodo metu vyskupai buvo spaudžiami priimti moralinį reliatyvizmą ir subjektyvizmą. Deja, tik nedaug konservatyvių komentatorių pastebi, kad šie bandymai anaiptol nėra nauji ir kad jie turi visą eilę Bažnyčios gyvenime tvirtai įsišaknijusių precedentų. Reikšmingiausi jų: liturginė reforma, religijos laisvė, ekumenizmas, tarpreliginis dialogas."
      Dėl komentatorių, pastebinčių tokius dalykus, skaičiaus nesiginčysiu. Ne juose esmė. :) Čia man užkliuvo pirmiausia religinės laisvės, ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo principai, tiksliau, šių principų suplakimas su subjektyvizmu ir moraliniu reliatyvizmu.
      1)Nei religijos laisvė, nei ekumenizmas, nei tarpreliginis dialogas nereiškia nei subjektyvizmo, nei moralinio reliatyvizmo. Religijos laisvė reiškia, kad Kristus ir Jo mokymas turi būti priimamas laisvai, be išorinės prievartos. Kur čia yra subjektyvizmas ir moralinis reliatyvizmas? Ekumenizmas reiškia regimos vienybės siekį tarp skirtingų krikščionybę išpažįstančių denominacijų ir bažnyčių. Kitaip tariant, ekumenizmas reiškia siekį visus krikščionis suvienyti doktrininiu ir administraciniu požiūriu į vieną, šventą, visuotinę Katalikų Bažnyčią su Romoje reziduojančiu vyriausiuoju vyskupu. O kur čia yra subjektyvizmas ir moralinis reliatyvizmas? Tarpreliginis dialogas nereiškia misijų veiklos atsisakymo.Tai pirmiausia reiškia smurto atsisakymą tarp skirtingų religijų. Kitaip tariant, atsisakoma religinių karų ir pasisakoma už taikų, nesmurtinį konfliktų sureguliavimą. Dar kitaip tariant, pasakoma, kad Katalikų Bažnyčia kryžiaus žygių anei karų niekam neskelbs. O kur čia yra moralinis reliatyvizmas ir subjektyvizmas?

      Panaikinti
    3. Trečia ištrauka:
      "Ta proga, spalio 28 d., bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus susirinkusiai įvairių religijų atstovų miniai sakė: „Kviečiu jus atnaujinti savo maldas ir įsipareigojimą siekiant užvesti brolišką, vaisingą dialogą su kitoms religijoms priklausančiais asmenimis, kad, padedami Dievo malonės, kartu statytume teisingumo ir taikos pasaulį.“ Gražūs žodžiai, tačiau jie prieštarauja dviejų tūkstantmečių Bažnyčios mokymui ir visiškai atitinka masonų idealą: kad visų religijų atstovai ir netikintieji, pamiršę tarpusavio skirtumus, kartu siektų žemiško rojaus."
      Klaidos, esančios šioje ištraukoje:
      1) Popiežius nesakė: "Siekim žemiškojo rojaus". Mes visi, o popiežius ypač, puikiai suprantame, kad rojaus šioje žemėje nebus. Popiežius sakė: "Kurkim teisingumo ir taikos pasaulį". O tai tikrai ne tas pats, kas siekti žemiškojo rojaus, nes žemiškasis rojus reiškia visiškai ką kita, nei popiežiaus minėtas teisingumo ir taikos pasaulis. :)
      2) Apskritai krinta į akis argumentavimo klaida "ad hominem". Atseit, pasakė masonai, vadinasi, tai klaidinga. Žinoma, ši masonų svajonė apie žemiškąjį rojų yra klaidinga, bet ji yra klaidinga dėl kitų priežasčių, o ne todėl, kad ši svajonė yra masonų.

      Tai kol kas tiek bukų klaidų. Jei Tamstai, gerb. Anonime, reikės detalesnio pagvildenimo, prašom nesidrovėti ir klausti, kas, kodėl ir kaip. Pamėginsiu užganėdinti Tamstą. :)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-11-11 23:47

    Esu kitas anonimas. Sakykit, Augustinai, o kas anot jūsų yra tas žemiškas rojus ir kodėl jūs toks tikras, kad jo nebus? Ar tik dėl to, kad esate katalikas, ar yra ir kitų priežasčių?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žemiškasis rojus yra rojus šioje puikioje Žemės planetoje, šioje nuostabioje Visatoje, kurioje ir mes dabar gyvename. :) O žodis "rojus" reiškia tiek atskiro žmogaus, tiek visos žmonijos būklę be kančių ir mirties. :) Ar įmanoma tokia būklė tokioje Visatoje, kokioje mes gyvename? Turbūt ne, kad ir ką apie tai sakytų šiuolaikiniai gnostikai, masonai ar dar kokie nors utopinių kūrinių autoriai. :) Kad ir kaip būtų gaila, bet tokia tiek atskiro žmogaus, tiek ir visos žmonijos būklė neįmanoma jau vien dėl to, kad šioje nuostabioje mūsų Visatoje egzistuoja reiškinys, kurį mes vadiname entropija ir kuris savo ruožtu reiškia, kad ši nuostabi mūsų Visata vieną kartą baigsis, ir mes kartu su ja irgi.
      Ar atsakiau į Tamstos klausimą, gerb. kitas Anonime? :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-11-13 22:18

      Taip, aiškiai išdėstėte savo požiūrį :)

      Panaikinti
  3. Augustino reakcija į fsspx teiginius tik rodo, iki kokio lygio jau nusmukdyta katalikybė. Būsena tokia, kad regis, daugelis yra kietai įmigę, o kai kas nors baksteli į šoną ir ima žadinti, sulaukia piktos nuostabos ir piršto sukiojimo apie smilkinį.

    Pirmiausia, nemanau, kad Brolijos straipsniuose gali būti bukumo, nes juos rašo daugiausia profesionalūs kunigai ir juo labiau išėję ne kokį nors šiuolaikinės modernistinės ir karikatūriškos katalikybės kursą.

    Išdidus Augustino tvirtinimas, jog ekumenizmas skiriasi nuo tarpreliginio dialogo sukelia šypseną, - tereikėjo pasiskaityti toliau:http://fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=235&Itemid=65 - "Ekumenizmu vadinamas nekatalikiškuose sluoksniuose XIX a.kilęs judėjimas, kuris siekia skirtingų k r i k š č i o n i š k ų konfesijų suartėjimo ir bendradarbiavimo". O jau tvirtinti, kad Brolijos kunigai neskiria ekumenizmo nuo tarpreliginio dialogo tikrai yra mažų mažiausiai lengvabūdiška. Juoką kelia ir teiginys, kad Brolija neskiria nuodėmės ir klaidos sąvokų. Paprasčiausiai Augustinui derėtų labiau įeiti į visą Brolijos (tiksliau - tradicinės katalikybės) kontekstą, kad aiškiau suprastų kai kuriuos sąvokų vartojimo akcentus, tarkim, kad ir galėjusį pasitaikyti ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo vartojimą plačiąja ir siauresne prasme.

    Toliau: derėtų suvokti ir religinės laisvės esmę: tai nėra laisvė išpažinti bet kurią religiją kaip lygiavertę, o tik laisvė apsispręsti už gėrį. Šiame kontekste ir vartojamos klaidos (klaidingo mokymo) ir nuodėmės - klaidingo pasirinkimo sąvokos.

    O subjektyvizmas bei moralinis reliatyvizmas randasi iš religinės laisvės bei ekumenizmo praktikavimo. Imamos kurti subjektyvios katalikiško mokymo sampratos, vienodai traktuojant tiesą ir klaidą reliatyvizmo neįmanoma išvengti, t.p. kuriamos visokios sinkretinės struktūros ir pan. Jei ekumenizmas būtų vienakryptis, t.y. nukreiptas į Katalikų Bažnyčią, viskas būtų gerai. Deja, praktikoje nieko panašaus nėra, o KB virsta t i k viena iš krikščioniškš konfesijų.

    O popiežiaus Pranciškaus veiklos, manau, nereikia išplėšti iš konteksto. Jau pakankamai apie jį žinome labai prieštaringų teiginių.

    Taigi gerb. Augustinai, parodykit daugiau geros valios ir supratingumo. Aš asmeniškai tik džiaugiuos, kad Brolija dar laiko kursą ir neleidžia Petro laivui nuskęsti galutinai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū Jotai už pastabas. Manau, kad reikia pasakyti, jog aš neskaičiau fsspx.lt tinklalapio. Aš skaičiau tik šį straipsnį ir komentavau šiame straipsnyje pastebėtus trūkumus.
      Ir dar turiu prašymą Jotai, kad nepriskirtų man teiginių, kurių aš nerašiau. Pvz., Jota rašo, kad aš neva parašęs, jog FSSPX kunigai apskritai neskiria nuodėmės ir klaidos sąvokų. Aš taip nerašiau. Aš rašiau, kad toje ištraukoje aptikau tą nuodėmės ir klaidos neatskyrimą. Ir viskas. :) Dar vienas tokio klaidingo teiginių priskyrimo man pavyzdys yra šis Jotos komentaro fragmentas: "O jau tvirtinti, kad Brolijos kunigai neskiria ekumenizmo nuo tarpreliginio dialogo tikrai yra mažų mažiausiai lengvabūdiška. " Patys suraskite, kur šioje ištraukoje klaidingas teiginio priskyrimas man. :)
      Sorry, kitu komentaru vėliau atsakysiu į kitas Jotos pastabas, dabar laikas spaudžia. :)

      Panaikinti
  4. Na, dabar jau turiu šiek tiek daugiau laiko ir galiu pamėginti atsakyti į kitas Jotos pastabas. :)

    1) O subjektyvizmas bei moralinis reliatyvizmas randasi iš religinės laisvės bei ekumenizmo praktikavimo. Imamos kurti subjektyvios katalikiško mokymo sampratos, vienodai traktuojant tiesą ir klaidą reliatyvizmo neįmanoma išvengti, t.p. kuriamos visokios sinkretinės struktūros ir pan. Jei ekumenizmas būtų vienakryptis, t.y. nukreiptas į Katalikų Bažnyčią, viskas būtų gerai. Deja, praktikoje nieko panašaus nėra, o KB virsta t i k viena iš krikščioniškš konfesijų.

    Ar subjektyvizmas randasi iš religinės laisvės praktikavimo? Man atrodo, kad ne. Juk teiginys "Atsivertimas į Kristų turi būti laisvai pasirinktas" visai netolygus teiginiui "Visos religijos lygios ir visos religijos vienodai teisingos", kas tikrai būtų subjektyvizmas. :) Analogiškai ir su moraliniu reliatyvizmu. :)

    2)Toliau: derėtų suvokti ir religinės laisvės esmę: tai nėra laisvė išpažinti bet kurią religiją kaip lygiavertę, o tik laisvė apsispręsti už gėrį.

    Sutinku su šiuo teiginiu, tik jį dar patikslinu, kad tas gėris, už kurį turime apsispręsti laisvai, turi konkretų Vardą ir Veidą - Jėzaus Kristaus Vardą ir Veidą. :)

    3) Šiame kontekste ir vartojamos klaidos (klaidingo mokymo) ir nuodėmės - klaidingo pasirinkimo sąvokos.

    Klaidingas mokymas yra klaida, ir klaidingas pasirinkimas irgi tėra klaida, bet ne nuodėmė.Juk jei aš sekdamas buitinio prietaiso (klaidingai surašyta) instrukcija sulaužau prietaisą, tai aš padariau klaidingą pasirinkimą. Ar tokiu atveju galima vadinti mano padarytą klaidingą sprendimą, kurį lėmė klaidingai surašyta to prietaiso naudojimo instrukcija, nuodėme? Kodėl taip arba kodėl ne? :)

    3) O popiežiaus Pranciškaus veiklos, manau, nereikia išplėšti iš konteksto. Jau pakankamai apie jį žinome labai prieštaringų teiginių.

    O aš ir neišplėšinėju popiežiaus Pranciškaus veiklos iš konteksto. :) Aš žinau, kad jis yra leftistinių pažiūrų ir už tai jį kritikuoju irgi. Bet šiame straipsnelyje jis užsipuolamas už tai, ko nesakė ir tikriausiai net negalėjo sakyti. Todėl aš jaučiau pareigą nurodyti tai, kad daugiau panašių klaidų nepasikartotų. Sorry, jei ką nors savo komentarais užgavau. Man pačiam tikrai buvo skaudu skaityti šitokį klaidingą užsipuolimą. Todėl ir reagavau taip emocingai.

    4) Taigi gerb. Augustinai, parodykit daugiau geros valios ir supratingumo. Aš asmeniškai tik džiaugiuos, kad Brolija dar laiko kursą ir neleidžia Petro laivui nuskęsti galutinai.

    Aš irgi džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių ir bendruomenių, kurioms rūpi Bažnyčia, kurie neabejingi jos likimui. Ačiū Jums, Jota, ir visiems kitiems už rūpestį. Man tikrai labai malonu, kad Brolija rašo daug gerų ir teisingų straipsnių, o šis straipsnis, manau, yra nelemta išimtis, kuri, labai to norėčiau, nepasikartos. Atsiprašau už savo nemalonią reakciją į šį straipsnį.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item