Jonas Vaitkus. Geriau jau viešai klysti, negu tylėti, šaipytis ir nieko nedaryti

E. Levin nuotrauka Prieš ketvirtį amžiaus inteligentijos atstovai žadino tautiečius prabusti, n...

E. Levin nuotrauka
Prieš ketvirtį amžiaus inteligentijos atstovai žadino tautiečius prabusti, nebijoti ir prisiimti atsakomybę už savo valstybę. Anuomet tai pavyko ir būtent inteligentijos įkvėptas ir apie ją susibūręs Sąjūdis tapo kovos už nepriklausomybę vėliavnešiu. Šiandieną inteligentijos balso pasigendama. Viešumoje jau pasigirsta tokių atvirų pasvarstymų, kad inteligentija mūsų valstybei ir visuomenei gali būti netgi žalinga. Ar tai reiškia, kad inteligentija Lietuvai jau nebereikalinga? Apie tai, kaip  ir kodėl visuomenę išbudinti galinti jėga paverčiama jos priešu, Paulius Stonis ir Monika Morkūnaitė Laisvosios bangos“ radijuje kalbėjosi su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Sąmoningo jaunimo vedamų laidų klausykitės kiekvieną pirmadienį, 20 val.

- Ką galima vadinti inteligentu? Šiandien dažnai teigiama, kad tai yra gerai išsilavinęs, daug žinantis žmogus, tomis žiniomis besidalinantis ir su visuomene. Visai nesvarbu, kas tas žmogus yra pagal profesiją – ekonomistas, medikas, aktorius ar net dainininkas. Kitaip tariant, visus juos mėgstama suversti į krūvą ir sakyti: „štai čia yra inteligentai“. Tačiau ar jums neatrodo, kad toks apibrėžimas yra per daug paviršutiniškas? Juk inteligentija priimta laikyti tuos, kurie rūpinasi bendruoju valstybės gėriu, jos išlikimu. Ką jūs pats galėtumėte pavadinti inteligentu ir ar matote tokių žmonių šiandieninėje Lietuvoje?

- Man sunku pasakyti, kokį tiksliai turinį talpina inteligento sąvoka. Aš net pats save bijočiau pavadinti inteligentu. Aš tik žmogus, kuris bando gilintis į tam tikrus dalykus, į mane supantį pasaulį. Inteligentą nuo intelektualo, turbūt, skiria tam tikras jausmų spektras. Manau, kad net paprastas bitininkas galėtų būti inteligentu, jei jis turi tam reikalingo jautrumo.

Dabar visuomenėje, o ypač televizijoje, gausėja žmonių, kurie turi emocinių ir jausminio spektro trūkumų. Šią, pavadinčiau, negalią turintys žmonės pasižymi agresija, greitu ir lengvabūdišku žmonių skirstymu į gerus ir blogus, protingus ir kvailus. Seniau liaudyje jie būdavo vadinami atžindais, čia siejant su ankstyvu ryšio su motina praradimu. Žindymo laikotarpiu per anksti nuo motinos atitrauktas vaikas, kuris netenka to jam būtino ryšio, jaučiasi nemylimas ir todėl atitinkamai vėliau pradeda megzti panašų santykį su kitais žmonėmis. Tas santykis su kitais pasidaro labai bukas, tada lengva dalinti žmones į kvailus ir protingus. Tokiais pat laikyčiau ir veidmainiškai diplomatiškus žmones.

Tikrų inteligentų yra mažai, reiktų su žiburių jų paieškoti. Aš gal vieną kitą tik pažįstu, bet net ir tuos įvardinti baisu, nes tuoj užsipuls kas - koks čia inteligentas?! Pradės naršyt po biografiją, ieškot trūkumų, nors iš tiesų visi jų pasiilgsta. Dėl jam būdingo sielos jautrumo, inteligentas yra nuskriaustų ir pažemintų užtarėjas. Bent ilgą laiką taip būdavo. Dabar pirmose eilėse dažniau stovi tas, kuris sugeba atsisakyti tų tikrųjų žmogiškų vertybių: yra gudresnis, stipresnis, agresyvesnis už kitus, nepakantus. Manau, arčiau inteligento statuso yra tie, kurie nesugeba gudrauti, meluoti, vogti, geba sąžiningai dirbti.

- Taip išeina, kad inteligentu gali būti ir paprastas žmogus?

- Tam tikra prasme, inteligentas turi turėti širdies ydą, kuri jam neleidžia praeiti, neužstoti, likti abejingu, kai aplinkui dedasi blogi, jo sielai nepriimtini dalykai. Tos savybės nyksta, o taip yra ypač dėl to, kad vieša erdvė pilna kitokio pavyzdžio.

Kai į pirmas eiles prasibrauna tik gudrieji ir agresyvieji, nebesimato, kad aplink yra ir tylių žmonių, pavyzdžiui, tokių kaip poetas Jonas Juškaitis. Tokių yra, tačiau ar jie televizijoje? Jie, man atrodo, netgi bijo tos televizijos. Bet ar jie būdami tylūs yra ir niekam neįdomūs?

- Kaip manote, kodėl inteligentai buvo išstumti iš viešosios erdvės? Ar tai buvo padaryta tyčia, o gal tai tiesiog atspindi šiuolaikinio pasaulio poreikį visai kitokiam žmogaus tipui – agresyviam, konkurencingam, vartotojiškam?

- Manau, kad pasauliui ir visuomenei patys vertingiausi žmonės yra tie, kurie bet kokioje situacijoje ir bet kokioje santvarkoje sugeba išlaikyti padorumą. Visuomenė ir laikosi ant tyliai dirbančių, padorių žmonių. Kitaip turbūt greitai paskęstume mele ir veidmainystėje.

Tiesos sakymas irgi yra inteligento požymis. Prisitaikėliškumas, baimė stovėti už savo tiesą prieš agresyvios daugumos komentarus ir išpuolius rodo žmogaus pažeidžiamumą. Aišku, visi drąsūs nebus. Reikia ir tuos bijančius branginti, jie kažkur kitur labai vertingi, ir svarbiausia, kad nedaugina blogio. Ta drąsa, manau, kyla iš žmogaus prigimties, kaip ir bailumas.

Kitas dalykas, dėl ko inteligentai nematomi viešoje erdvėje, yra tas, kad jie laikosi po vieną. Yra sakoma, kad gėris vaikšto po vieną, o blogis visad būna kartu. Pavienį blogį, kaip ir pavienį gėrį, sunaikinti lengva. Jei viena ar kita sistema susitepusi ar susikorumpavusi, akivaizdu, kad joje nepageidaujami žmonės, kurie sako tiesą. Mafija, klanai, kažkokios tai partijos veikia kolektyviai. Prieš tuos pavienius tiesos sakytojus stoja visi: nuo valstybės iki advokato, teisėjo, prokuroro. Visi jie žino, ką gina.

- Esate režisierius, su kokia situacija susiduriate toje kultūrinėje aplinkoje, kurioje dirbate? Ar ten dirbantys žmonės pasidalina savo mintimis apie valstybės problemas, sprendimų trūkumą daugiau tik viduje, ar nevengia ir viešumo? O gal iš viso nesidalina?

- Ne taip plačiai esu susidūręs su kitų profesijų žmonėmis, bet su teatro – tikrai plačiai. Mane visad stebino, kad žmonės, kurie užsiima žmogaus sielos analize ir bandymu perteikti scenoje tai, kas labai reikšminga ir svarbu analizuojant ir gėrį, ir blogį, tie žmonės, kurie iš pažiūros turėtų būti labiausiai gerąja prasme progresyvūs, yra labiausiai bijantys naujovių.

Pamenu 1990-1991 metų įvykius. Ten dalyvavusius aktorius aš galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai mane stebina ir liūdina, kad teatre žmonės garsiai kalbantys Hamleto, Ibseno tekstais, gyvenime tampa patys didžiausi prisitaikėliai, abejingumo nešiotojai, užsidarę savam kiaute.

Ar čia tokia profesija, ar tai anų laikų palikimas? Bet net juokdariai prie karalių dvarų būdavo drąsesni. Jie iki mirties nueidavo, nes nebijodavo pasakyti tiesos.

- Ar matote jaunosios kartos kultūros veikėjų tarpe daugiau drąsos?

- Aš surinkau du kursus režisierių ir aktorių, daug jaunuolių praėjo per konkursus ir susitikimus, ir jaučiu, kad galbūt ateina karta, kuri bus daug jautresnė tiems tiesos ir netiesos dalykams. Tačiau vėlgi, labai daug priklauso nuo tėvų, nuo mokyklos. Matosi, kad mąstyti žmonės nelabai mokomi.

Dažnas neturi to suvokimo, kad kiekvieną dalyką reikia perleisti per save, per kažkokias įgimtas savo gerąsias savybes ir netgi savo nuodėmes, ir tik tada kažkaip pradėti dalyvauti ir komunikuoti su aplinka, mokytojais, su pasauliu.

Jautrumas tiesai ir netiesai lyg ir didėja, bet kartu matyti ir daug baimės pastovėti už tai ir būti įžeistiems, priskirtiems prie vienos ar kitos grupės. Geriau nutyli, stebi iš šalies...Galbūt tai savotiška tradicija iš anksčiau, gal čia reikia dešimtmečio ar net šimtmečio, kad atsirastų kita tradicija: reikšti savo poziciją, nebijoti jos, nebijoti būti priskirtam prie vienos ar kitos stovyklos.

Ta baimė ir prisitaikymas iš tiesų trukdo mąstyti ir pilnavertiškai bendrauti. Baimėje niekada negimsta kūrybiškas minties polėkis. Kažkodėl manau, kad tai mūsų švietimo dalykai – mūsų pradinės mokyklos, darželiai – reformos, kurios nuvedė į dar didesnę aklavietę, o ne į žmonių sąmonės pažadinimą.

[Klausytojo skambutis] Ar ne per daug šiandien skirstymo į juodą ir baltą? Atrodo, jog viskas, kas buvo iki nepriklausomybės atgavimo, priskiriama blogiui. Net susidaro įvaizdis, kad toks įvykių pateikimas yra specialiai organizuotas. Juk istorijos įvykiai parodo, kad tokioj tautoj neįmanoma inteligentijos sunaikinti, jinai bet kada iš pelenų atgims.

- Negeras tas skirstymas, tačiau jis kyla labai natūraliai. Žmonės svarsto, sveria. Tarpukario Lietuvoje ekonomikos, švietimo bei kitose srityse vyko stebuklai. Stebuklingas buvo ir žmonių suinteresuotumas, platus požiūris į žemę, kalbą, valstybę. O vis dėlto, kaip juodai spalvinamas tas laikotarpis, ypač susijęs su Smetona. Man atrodo, kad Smetona buvo vienas iš tos epochos šviesuolių. Kiek dabar tokių mūsų vyriausybėse būna?

O sovietinis periodas? Irgi negalima visko nujuodinti ir sakyti, kad visi toje epochoje augę žmonės yra sovietinės atgyvenos, o dabar visi tik šviesūs. Dabar nemažiau purvo.

Manau, kad tas juoda-balta skirstymas dažnai kyla ir iš nusivylimo, sekusio po Sąjūdžio. Keliami klausimai: kur pasuko tautos lyderiai? Kodėl jie užsimerkė prieš žmonių lūkesčius? Daug paprastų žmonių pasijuto apgauti, ypač tie, kurie ėjo į Baltijos kelią, stovėjo prie Parlamento, ir tie, kurie tikėjosi, kad pagaliau bus pagerbti, įvertinti tremtiniai, kovotojai už laisvę, o ne visiškai nustumti į pagarbos paribį.

Tą pasitikėjimą gražinti sunku. Ypač, kai dar paklausi savęs, kas nutiko su buvusiais, pavyzdžiui, KGB darbuotojais? Kokia jų padėtis dabar? Apie 3000 jų taip ir neprisipažino. Ką jie veikia? Kur jie? Ką jie daro? O prisipažinusieji pakliuvo tarsi po stogu. Blogio nešėjų nėra tiek daug, bet jie labai įtakingi.

- 2014-tais metais, kilus Ukrainos krizei, nutraukėte gastroles Sankt Peterburge. Kokie buvo šio poelgio motyvai? Kokių vertinimų sulaukėte iš kolegų, buvo kaltinimų politikavimu?

- Žmogaus gyvenimo negalima atskirti nuo politikos. Ji neišvengiamai nuolat formuoja ir veikia mūsų gyvenimą ir tuo pačiu mus. Žmonės kalba, kad reikia nusišalinti nuo dalyvavimo politikoje, neinant į partijas, nebalsuojant, neveikiant valdžios struktūrose, bet akivaizdu, kad net ir tada ji nenustoja veikusi jų gyvenimų. Mes neturėtume atsisakyti daryti įtaką politikai.

Aš nesakau, kad būtinai reikia eit į kokią nors partiją ar valdžios struktūras, bet apie aiškų savo pozicijos reiškimą. 2014-taisiais aš asmeniškai būtent ir pareiškiau poziciją, kad nenoriu dalyvauti tokiuose festivaliuose, viešai remiančiuose jėgos ir agresijos politiką, kuriai nepritariu.

Žmonės po to galėjo mane pašalinti iš pareigų, atsisakyti kaip vadovo. Juo labiau rusakalbiai, jie irgi galėjo reikšti savo mintis, nepasitenkinimą, bet kaip matot, nieko neatsitiko. Viskas buvo priimta, apgalvota ir pasvarstyta, o ir aš galėjau ramiai miegoti ir žiūrėti žmonėms į akis, nes nedalyvavau tose akcijose.

- Pastaruoju metu vyko keletas pastebimų akcijų, kuriose labiau nei anksčiau  viešoje erdvėje buvo matomas Lietuvos inteligentijos susitelkimas. Pavyzdžiui, nemažai Lietuvos visuomenininkų, kultūros atstovų išreiškė palaikymą piliečių judėjimo „Talka“ inicijuotam įstatymo siūlymui, kuriam reikėjo surinkti 50 000 parašų, kad Seimas privaloma tvarka galėtų tą įstatymą svarstyti. Kaip pats vertinate tokias akcijas bei inteligentų reakcijas?

- Manau, tai yra geras ženklas. Pažiūrėsim, aišku, kiek jėgų, kiek valios, kantrybės, supratimo bus, kad tai ilgalaikis procesas, kad jis neturi baigtis paviene akcija. Tie parašai - kvietimas žmonėms pagalvoti, kas vyksta su mūsų abėcėle. Kiek sąmoningai dalyvaujame savo kalbos formavime? Gal kitą sykį mes patys panorėsim raidžių tokių, kokių pritrūks, ir patys jas priimsime. O šis siūlymas buvo labai humaniškas ir tolerantiškas kitų tautų atžvilgiu. Jis leidžia rašyti savo kalba kitame puslapyje, kad nuvažiavęs į kitą šalį galėtum parodyti savo pavardę ir originalo kalba. O Lietuvoje ne visi gali paskaityti kitomis kalbomis.

Kai kurie sako, kad toks variantas pažemina, tačiau iš tiesų koks skirtumas – antrame ar trečiame puslapyje, bet juk yra. Kitose valstybėse apskritai ir to neleidžia. Aš palaikau tą idėją, nes vis tik svarbus yra žmogaus ryšys su jo tautiškumu, istoriškumu.

Manau, kad tokios akcijos naudingos pačiai valstybei. Jos įtraukia žmones į jiems svarbių klausimų svarstymą. Visiems leidžiama klysti, gal atsiras dar protingesnių, kurie tikrai įrodys, kad tai, ką padarei – blogai, ir padarys savaip, tačiau geriau jau viešai klysti, negu tylėti, šaipytis ir nieko nedaryti.

Susiję straipsniai

Politika 772366098962150206

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item