Jonas Švagžlys. Ginčas dėl pabėgėlių (II). Koks turėtų būti krikščioniškas solidarumas?

Šiame straipsnių cikle nagrinėju pabėgėlių krizę Europoje ir jos sprendimo būdus. Praeitame savo...


Šiame straipsnių cikle nagrinėju pabėgėlių krizę Europoje ir jos sprendimo būdus. Praeitame savo tekste rašiau apie diskusijose dažnai pastebimą manipuliavimą nacistinių bei sovietinių režimų sukeltomis istorinėmis tragedijomis, šiandienių pabėgėlių lyginimą su nuo nacių į kitas šalis bėgusiais žydais arba po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusiais lietuviais ir tokių palyginimų absurdiškumą. Šįsyk norėčiau aptarti kitą svarbų klausimą – krikščioniško solidarumo principą pabėgėlių krizės kontekste.

Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas nėra sudėtingas. Krikščioniškas artimo meilės principas turėtų skatinti Europos šalių krikščionis užjausti kariaujančių šalių gyventojus ir suteikti jiems prieglobstį savo šalyse. Rugsėjo pradžioje popiežius Pranciškus su ypatingu prašymu kreipėsi į visas Europos katalikų parapijas, kviesdamas jas priimti po vieną pabėgėlių šeimą. Šie popiežiaus žodžiai akimirksniu apskriejo visą pasaulį ir tapo dažnai pasitelkiamu argumentu diskutuojant, kokia turėtų būti Lietuvos ir apskritai visos Europos Sąjungos pozicija pabėgėlių klausimu. Panašias mintis yra išsakę ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai. Pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas birželio viduryje sakydamas homiliją Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Gedulo ir vilties dienai skirtose šv. Mišiose ragino tikinčiuosius neatstumti pabėgėlių iš karo siaubiamų šalių, kaip praėjusio amžiaus viduryje kitų tautų žmonės neatstūmė nuo okupacijos pabėgusių ar ištremtų lietuvių.

Bažnyčios hierarchų žodžiai turėtų būti svarbūs kiekvienam, laikančiam save krikščionimi, kaip ir artimo meilės, atjautos kenčiančiam principas. Tačiau šios krikščioniškos dorybės dažnai suvokiamos itin primityviai, ir diskusijose pabėgėlių klausimu popiežiaus bei Lietuvos vyskupų žodžiai neretai cituojami ignoruojant kelis esminius dalykus

Kam skirti popiežiaus ir vyskupų žodžiai?

Pažymėtina, jog, kalbėdami apie solidarumą su kariaujančių šalių gyventojais, tiek popiežius, tiek Lietuvos vyskupai pirmiausia kreipėsi į krikščionis kaip atskirus žmones bei jų religines bendruomenes, o ne į ES migracijos politiką formuojančius politikus bei institucijas. Diskutuojant, kokia turėtų būti Lietuvos pozicija ir kokie sprendimai turi būti priimami europiniu lygmeniu, šis skirtumas tampa esminis. Viena yra geranoriškas atskiro žmogaus ar bendruomenės poelgis, o visai kas kita – sprendimai, įpareigojantys kitus imtis tam tikrų veiksmų.

Religinė bendruomenė ar krikščionių šeima, priimdama nuo karo bėgančius žmones, prisiima už juos atsakomybę, skiria asmeninį laiką bei lėšas, kad padėtų tiems, kurie dėl karo ar terorizmo grėsmės buvo priversti palikti savo gimtinę. Toks jų elgesys yra vertas didelės pagarbos ir puikiai atitinka artimo meilės principą. Tas pat pasakytina ir apie krikščioniškas labdaros organizacijas, tokias kaip „Caritas“, „Jaunieji maltiečiai“, teikiančias paramą skurstantiesiems.

Visai kas kita – aukščiausiu politiniu lygmeniu priimami sprendimai, tokie kaip ES narėms numatytos pabėgėlių priėmimo kvotos. Skirtingai nei prieglobstį pabėgėliams suteikiančios religinės bendruomenės ar labdarą teikiančios organizacijos, tokius sprendimus priimantys politikai dėl jų neaukoja savo asmeninių lėšų bei laiko, todėl jų priimami pabėgėliams palankūs sprendimai negali būti laikomi krikščioniško pasiaukojimo pavyzdžiu. Skirdama lėšų pabėgėlių priėmimui bei integracijai, valstybė panaudoja jos gyventojų sumokamus mokesčius ir tam tikslui skiria lėšas, kurios galėtų būti panaudotos ir kitiems tikslams, pavyzdžiui, sveikatos apsaugai, daugiavaikių šeimų rėmimui (kalbant apie Lietuvą, nereikia pamiršti, jog, skirtingai negu Vakarų Europoje, didelė dalis žmonių gyvena gana skurdžiai, ir, skirtingai nei mėgsta aiškinti vadinamieji „interneto troliai“, daugelis jų tokioje padėtyje atsidūrė ne dėl tinginystės ar pomėgio taurelei, o dėl nepalankiai susiklosčiusių socialinių aplinkybių), todėl kalbėti apie krikščionišką solidarumą politinių sprendimų kontekste galima būtų tik tokiu atveju, jei pabėgėlių priėmimui ir jiems skiriamai valstybės ekonominei paramai pritartų absoliuti dauguma Lietuvos ir kitų ES šalių gyventojų. Tačiau taip toli gražu nėra.

Nėra bendro sutarimo, kokia ekonominė politika geriausiai atitinka krikščionišką socialinį mokymą. Pavyzdžiui, JAV krikščionišką moralę akcentuojantys respublikonai gina laisvosios rinkos idėjas, teigdami, jog parama vargstantiems yra ne valstybės, o religinių ir kitokių visuomeninių organizacijų moralinė pareiga. Europos krikščionys demokratai paprastai pasisako už labiau socialiai orientuotą ekonomiką. Tačiau netgi pripažįstant didesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje bei jos pareigą užtikrinti piliečiams tam tikrus pragyvenimo lygio standartus, reikia suvokti esminį dalyką. Viena yra valstybės teikiama būtiniausioji pagalba vargstantiesiems, o visai kas kita – piktnaudžiavimas valstybės teikiama parama. Esant socialiai orientuotai ekonomikai, valstybė suteikia gyventojams galimybę pragyventi ir įrankius gerovei susikurti, tačiau tą gerovę žmogus turi susikurti pats. Kalbant konkrečiau, visi tokios valstybės piliečiai turi teisę į nemokamą sveikatos apsaugą bei švietimą, jiems užtikrinamas minimalus atlygis už darbą ir, esant reikalui, būtiniausiems poreikiams skirta pašalpa, tačiau, norėdamas gyventi komfortabiliai, žmogus turi užsidirbti pats.

Kalbant apie pabėgėliams skiriamas lėšas, jos yra akivaizdžiai neproporcingos Lietuvos pragyvenimo lygiui. Vieno Lietuvoje apsigyvenusio pabėgėlio išlaikymas per mėnesį kainuos maždaug 600 eurų. Tokia suma nedaug skiriasi nuo vidutinio darbo užmokesčio Lietuvoje ir kone dvigubai didesnė už nustatytą minimalią algą bei vidutinę pensiją. Nors didelė dalis šių išlaidų bus finansuojama ES lėšomis, bet dalis jų turės būti padengta iš Lietuvos biudžeto. Todėl šiuo atveju visiškai pagrįstas yra Lietuvos gyventojų pasipiktinimas, jog asmenims, kol kas niekuo neprisidėjusiems prie šalies gerovės kūrimo, suteikiami aukštesni gerovės standartai negu daugeliui dirbančių ir mokesčius mokančių (arba visą gyvenimą dirbusių ir mokesčius mokėjusių) Lietuvos piliečių. Toks iškreiptas teisingumo ir solidarumo įgyvendinimas neturi nieko bendro su krikščionišku solidarumu.

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“

Kalbant apie pabėgėlių krizę, būtina apsibrėžti sąvokas. Pabėgėliais gali būti laikomi tie asmenys, kurie palieka savo šalį jausdami baimę dėl savo gyvybės. Apsistojęs pirmoje saugioje valstybėje, kurioje negresia pavojus jo gyvybei, toks asmuo nustoja būti laikomas pabėgėliu. Svarbu suvokti, jog didelė dalis į Europą plūstančių atvykėlių jau anksčiau buvo apsistoję saugiose valstybėse, todėl jie gali būti traktuojami kaip migrantai, bet ne kaip pabėgėliai. Neseniai visą pasaulį apskriejusi nuskendusio berniuko nuotrauka privertė pakeisti nuomonę netgi anksčiau neigiamai į pabėgėlių priėmimą žiūrėjusius žmones, bet iš tiesų šio vaiko šeima nebuvo tikri pabėgėliai, nes jie mėgino pasiekti Europą ne iš karo draskomos Sirijos, o iš Turkijos, t. y. saugios valstybės. Tiek popiežius, tiek Lietuvos vyskupai ragino krikščionis suteikti prieglobstį pabėgėliams, tačiau nebuvo net užsiminę apie paprastus nelegalius imigrantus.

Taip pat svarbu suvokti ir kitą dalyką. Dauguma per Viduržemio jūrą Europą mėginančių pasiekti žmonių yra ne iš kariaujančių ir islamistų terorą patiriančių šalių, tokių kaip Sirija, bet iš Eritrėjos, Nigerijos ir kitų Afrikos šalių. Taip, Eritrėjoje bei kitose šalyse politinė situacija nėra stabili, nedemokratiniai valdantieji režimai taiko brutalias represijas prieš jiems nepritariančius piliečius. Tačiau tai nėra tapatu, kas musulmonų kraštuose faktiškai genocidą patiriančios religinės mažumos. Žinoma, nedemokratiškose bei skurdžiose šalyse gyventojų padėtis taip pat nėra pavydėtina, tačiau reikia suvokti, kad milijardai pasaulio žmonių gyvena anaiptol ne pačiose turtingiausiose, stabiliausiose ir demokratiškiausiose šalyse, ir tikėtis, jog visus juos priglaus Europa, yra daugiau nei naivu. Daugelis Afrikos vyskupų taip pat pripažįsta, kad žūtbūtinis noras pasiekti Europą nėra išeitis, ir kviečia Afrikos jaunimą pasilikti savo šalyse ir prisidėti prie jų gerovės kūrimo.

Nigerijoje siautėja islamistinė „Boko Haram“, tačiau ji yra įsitvirtinusi tik atskiruose šalies regionuose. Tuose regionuose gyvenantiems žmonėms iš tiesų kyla rimtas pavojus, tačiau, norėdami jo išvengti, jie turi galimybę apsistoti saugesnėse šalies teritorijose arba kaimyninėse šalyse. Nesunku nuspėti, jog bent jau daugumos į Europą plūstančių Nigerijos gyventojų pagrindinis motyvas yra ne siekis išsigelbėti nuo mirties, o aukštas Europos šalių pragyvenimo lygis.

Visai kitokia yra Sirijos pabėgėlių, ypač krikščionių bei kitų religinių mažumų atstovų, situacija. Šios šalies gyventojai patiria tiek valdančiojo režimo represijas, tiek ISIS bei kitų islamistų atakas. Kitaip sakant, nėra vieno aiškaus ir konkretaus priešo, su kuriuo reikėtų kovoti. Be to, Sirijoje, kaip ir Irake bei kitose musulmoniškose šalyse, krikščionys patiria didelę diskriminaciją bei daugumą gyventojų sudarančių musulmonų priešiškumą, todėl, netgi numalšinus karinius konfliktus bei pažabojus islamistines grupuotes, vargai tikėtina, jog krikščionys galės grįžti atgal į tėvynę ir ten saugiau gyventi visaverčius gyvenimus. Lygiai taip pat abejotina, ar Sirijos krikščionys galėtų saugiai apsistoti kaimyninėse šalyse, nes krikščionių persekiojimai didesniu arba mažesniu mastu būdingi ir kitoms musulmoniškoms Artimųjų Rytų šalims. Todėl šiems pabėgėliams emigracija į Europą yra bene vienintelė išeitis. Be to, dėl kultūrinių ypatumų bei aukšto išsilavinimo lygio Sirijos krikščionys galėtų Europoje daug lengviau integruotis nei musulmonų atvykėliai.

Politinis korektiškumas reikalauja vienodai gerbti visas religijas bei kultūras, o bet kas, išdrįsęs kritiškai atsiliepti apie kurią nors religiją ar jos išpažinėjus, rizikuoja būti apkaltintas ksenofobija. Būtent todėl Vakarų pasaulyje jau tapo įprasta neigti bet kokius civilizacinius skirtumus ir dėl jų iškylančias problemas. Akivaizdu, jog daugiausia problemų visos Vakarų Europos valstybės patiria būtent dėl musulmonų imigrantų. Aišku, galime naiviai aiškinti, jog tai lemia kultūriniai skirtumai ir nevykusi integracijos politika, tačiau nemažai kultūrinių skirtumų esama ir lyginant Europos, ir, tarkime, Rytų Azijos šalis, tačiau su kinų ar vietnamiečių imigrantų keliamomis problemomis Europos šalys vis dėlto nesusiduria. Popiežius Benediktas XVI taip pat yra kalbėjęs apie islamui būdingą polinkį į prievartą. Tai sukėlė didelę pasipiktinimo bangą, dėl kurios pontifikas vėliau turėjo atsiprašyti. Todėl teigti, jog Bažnyčia palaiko Europos kairiųjų (paradoksas, bet daugelis politikų bei apžvalgininkų, pabėgėlių krizės kontekste mėgstančių cituoti popiežių bei apeliuoti į krikščionišką moralę, priešinasi bet kokiam Bažnyčios dalyvavimui viešajame gyvenime, o krikščioniškajai demokratijai atstovaujantiems politikams nuolat klijuoja „talibų“ ir panašias etiketes) propaguojamas multikultūralizmo idėjas, yra melaginga.

Nors dauguma pabėgėlių teigia, jog jie bėga nuo jų šalyse siautėjančių islamistų, tačiau ne viskas taip paprasta. Net patys ISIS atstovai neneigia, jog tarp pabėgėlių yra sėkmingai infiltravę daugybę savo kovotojų . Todėl potencialios terorizmo grėsmės jokiu būdu negalima ignoruoti, kai kalbama apie pabėgėlių priėmimą bei integraciją. Artimo meilės principas toli gražu neatima teisės valstybėms ginti savo piliečius nuo terorizmo grėsmės.

Galiausiai reikia pažvelgti į dar vieną akivaizdų dalyką. Internete galima išvysti daugybę vaizdo įrašų, kuriuose matoma, kaip „pabėgėliai“ nelegaliai pereina valstybių sienas, siekdami patekti į tokias šalis kaip Vokietija ar Švedija. Kai kurie jų kone atviru tekstu sako, jog „geriau leis nukirsti jiems ranką, negu duos pirštų antspaudus, nes tokiu atveju tektų apsistoti Vengrijoje, kurioje žemas pragyvenimo lygis“. Dalies vadinamųjų pabėgėlių netenkina ne tik Vidurio Europos šalys, bet netgi Danija, kadangi ši šalis neseniai gerokai apkarpė socialinės išmokas. Šioje vietoje verta sugrįžti prie esminis šio straipsnio temos – krikščioniškojo solidarumo pabėgėlių krizės akivaizdoje. Krikščionybė moko, jog reikia mylėti savo artimą, tačiau taip pat reikalauja laikytis žmonių nustatytų įstatymų („Kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“). Be to, kaip jau minėta, moralinė pareigia padėti vargstantiesiems  įpareigoja užtikrinti būtiniausius jų poreikius bei sudaryti sąlygas dirbti bei siekti gerovės, tačiau tai nereiškia, jog būtina leisti jiems piktnaudžiauti turtingų šalių teikiamomis socialinėmis garantijomis.

Visa tai galima iliustruoti paprastais gyvenimiškais pavyzdžiais. Tarkime, eidamas gatve jūs sutinkate išmaldos prašantį vaiką. Suvokdamas, jog jam iš tikro reikia pagalbos, jūs nuperkate jam bandelių ar obuolių. Tačiau kaip reaguotumėte, jei, užuot padėkojęs, toks vaikas pasakytų, jog nori ne bandelės, o torto, ir dar imtų įkyriai prašyti, kad vestumėtės jį į kiną ar atrakcionų parką? Tokiu atveju jūs veikiausiai tiesiog numotumėte ranka į prašalaitį ir nueitumėte savo keliais. Kitas pavyzdys – neseniai apvogė jūsų kaimyno butą. Tokiu atveju jūs stengtumėtės padėti nelaimės ištiktam kaimynui, pavyzdžiui, paskolindamas arba dovanodamas jam reikalingų namų apyvokos daiktų. Tačiau kaip reaguotumėte, jei staiga prie jūsų durų išsirikiuotų šimtai pagalbos prašytojų? Tokiu atveju jūs galiausiai pasiūlytumėte jiems ieškoti pagalbos kitur ir užtrenktumėte savo buto duris. Pavyzdžiui, jeigu turite kelis televizorius, gražu ir krikščioniška būtų vieną jų paskolinti arba dovanoti pažįstamam, kuris televizoriaus neturi ir neišgali jo nusipirkti. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad pats, turėdamas vieną televizorių, privalote jį atiduoti kam nors kitam, juolab, jei gyvenate ne vienas ir tokiu atveju be televizoriaus liktumėte ne tik jūs, bet ir jūsų šeima.

Išvados

Apibendrinant svarbu suvokti kelis esminius dalykus. Pirma, krikščioniškas solidarumas reiškia įpareigojimą padėti vargstančiam, tačiau tai nereiškia, jog būtina kiekvienam suteikti vienodai patogų gyvenimą ir dėl kitų atsisakyti visos savo paties gerovės. Antra, svarbu atskirti tuos, kam išties reikia pagalbos, ir tuos, kurie nori piktnaudžiauti aplinkinių gerumu. Pastarieji pabėgėlių krizės kontekste prisideda prie to, jog vis daugiau europiečių neigiamai žiūri į visus pabėgėlius apskritai, ir taip kenkia tiems, kurie iš tiesų bėga į Europą iš pavojingų kraštų neturėdami kitos išeities. Kitaip sakant, „pabėgėlių“ dėka diskredituojami yra tikri pabėgėliai.

Tad kokias išvadas turėtų padaryti Lietuvos ir kitų ES šalių politikai? Galimybių yra įvairių, bet apie jas pakalbėsiu jau kitame tekste.


Susiję straipsniai

Užsienio politika 740426886688174155

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item