Jonas Švagžlys. Ginčas dėl pabėgėlių (I). Liaukimės manipuliuoti istorinėmis tragedijomis

Jau keletas mėnesių, kai visoje Europoje svarbiausia diskusijų tema tapo į Europą plūstančių migrantų iš Azijos bei Afrikos šalių klausi...


Jau keletas mėnesių, kai visoje Europoje svarbiausia diskusijų tema tapo į Europą plūstančių migrantų iš Azijos bei Afrikos šalių klausimas, spėjęs užgožti netgi tebesitęsiantį karą Ukrainoje. Dar prieš pusmetį Lietuvos laikraščiuose ir naujienų portaluose mirgėjo antraštės apie prorusiškų separatistų išpuolius, Vladimirą Putiną ir ES sankcijas Rusijai. Dabar net ir tai atsidūrė antrame plane, ką jau kalbėti apie tokius klausimus kaip šauktinių kariuomenė, sveikatos apsauga bei švietimas ar naujojo darbo kodekso privalumai ir trūkumai.

Apie pabėgėlius diskutuojama labai daug. Tik bent jau minimalaus sutarimo, kaip šios krizės kontekste turėtų elgtis Lietuva ir visa ES, dar nepavyko pasiekti. Viena pusė teigia, kad priimti pabėgėlius – krikščioniška ar šiaip bendražmogiška kiekvieno europiečio pareiga, ir dar priduria, kad kam jau kam, o lietuviams, kurie po Antrojo pasaulinio karo masiškai bėgo į Vakarų Europą ar JAV, derėtų būti jautresniems kariaujančių šalių gyventojams, juolab kad augančio Rusijos imperializmo akivaizdoje negalime būti tikri, jog ir patiems neteks atsidurti pabėgėlių vietoje. Jiems oponuojantieji atkerta, kad anaiptol ne visi vadinamieji pabėgėliai atvyko gelbėdamiesi nuo karo ar terorizmo, ir kad daugelis jų tiesiog ieško sotaus gyvenimo saugioje ir turtingoje Europoje.

Politinės diskusijos – demokratijos įrodymas ir puikus būdas surasti visiems priimtiną išeitį iš problemos ar bent jau kompromisą. Deja, diskusijose dėl pabėgėlių pasigendu konkrečių siūlymų, kaip spręsti šią problemą, o vietoj rimtų argumentų dažnai tenka skaityti sentimentalius pasakojimus apie likimo nuskriaustus pabėgėlius, kaltinimus rasizmu bei ksenofobija ar tiesiog banalų tyčiojimąsi iš politinių oponentų. Ar tai prisideda prie šios aktualios problemos sprendimo? Drįsčiau tuo abejoti.

Šįsyk norėčiau aptarti vieną dažniausiai diskusijose pasitelkiamų argumentų, kodėl Lietuva turėtų priimti didesnį skaičių atvykėlių iš Afganistano, Sirijos ir kitų šalių. Dažnas pabėgėlių priėmimo šalininkas teigia, jog Lietuva, kurios šimtai tūkstančių gyventojų pokario metais pasitraukė į Vakarus ir ten gavo prieglobstį, turėtų rodyti daugiau solidarumo šiandien kariaujančių valstybių gyventojams. Kartu primenama ir apie Holokausto tragediją, kai dalis lietuvių kolaboravo su nacistiniu režimu ir prisidėjo prie šios tragedijos, o likusieji, bijodami represijų, nesiryžo padėti persekiojamiems ir naikinamiems savo bendrapiliečiams. Toks apeliavimas į skaudžią istorinę patirtį atrodo įtaigiai ir gali paveikti dažną skaitytoją bei diskusijų dalyvį. Bet ar tikrai galima įžvelgti analogiją tarp nuo nacių bėgusių žydų bei po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusių lietuvių ir šiandieninių pabėgėlių? Pažvelkime įdėmiau.

Neginčytinas faktas, jog prieš 70 metų patys lietuviai masiškai traukėsi į Vakarus, ir rinkosi emigruoti būtent į turtingas šalis, tokias kaip Australija bei JAV (ką nuolat pabrėžia pabėgėlių priėmimo šalininkai, taip atsakydami į priešininkų argumentą, kad šiandienių pabėgėlių žūtbūtinis siekis patekti į tokias šalis kaip Švedija ar Vokietija rodo, jog didelė jų dalis nėra tikri karo pabėgėliai, o veikiau ekonominiai imigrantai, siekiantys gauti didesnes išmokas bei europietišką pragyvenimo lygį). Bet jei pažvelgtume įdėmiau, pamatytume, kad šie atvejai yra labai jau skirtingi.

Pirmiausia, po Antrojo pasaulinio karo lietuviai traukėsi į jiems kultūriškai artimas šalis – Vakarų Europą, Šiaurės Ameriką, Australiją. Nors šios šalys yra skirtingos, tačiau visos jos priklauso tai pačiai krikščioniškai (arba pokrikščioniškai) europietiškai civilizacijai. Neteko girdėti, kad tūkstančiai lietuvių būtų plūdę į Azijos arba Afrikos šalis. Ieškant analogo, šiandieniai pabėgėliai iš Afganistano, Sirijos, Sudano pirmiausia turėtų ieškoti prieglobsčio ne Europoje, bet jiems kultūriškai artimesnėse turtingose Persijos įlankos šalyse – Kuveite, Saudo Arabijoje, Katare ir t. t. Paradoksas, bet šios šalys pačios beveik nėra priėmusios pabėgėlių, ir, užuot pasisiūliusi dalį jų pakviesti pas save, Saudo Arabija žada finansuoti... mečečių statybą Vokietijoje. Dar keisčiau, jog ES institucijų vadovai, tokie kaip Europos Parlamento pirmininkas Martinas Šulcas, priekaištauja Vidurio Europos šalims ir grasina sankcijomis dėl jų nenoro priimti didesnį skaičių pabėgėlių, daugybė apžvalgininkų keiksnoja Vengrijos „diktatorių“ Viktorą Orbaną, tačiau visiškai nutylima apie amoralų turtingų arabų šalių vadovų elgesį su sunkumus patiriančiais savo tautiečiais.

Antra, atsidūrę specialiose pabėgėlių stovyklose, lietuviai laikydavosi nustatytų taisyklių, ir iš Vokietijos į JAV ar kitas šalis emigruodavo tiktai gavę tam reikalingus leidimus, ko tikrai negalima pasakyti apie ES šalių sienas nelegaliai kertančius ir per pasienio tvoras laipiojančius šiandienius pabėgėlius. Be to, svetur pasitraukę lietuviai nesiekdavo gauti pašalpų ir netgi buvę mokslininkai, bankininkai, gydytojai ar teisininkai ten dirbdavo pačius „juodžiausius“ darbus. Ar tai yra analogiška situacija, kai kalbama apie atvykėlius, siekiančius apsistoti didžiausias pašalpas mokančiuose ES šalyse ir atvirai sakančius, jog „geriau nusikirs ranką, nei liks gyventi Vengrijoje, nes ten žemas pragyvenimo lygis“?

Tokiose diskusijose mėgstama apeliuoti ir į Holokausto tragediją. Girdi, jausdami kaltę dėl šimtų tūkstančių bendrapiliečių žūties ir su naciais kolaboravusių tautiečių, lietuviai lyg ir turėtų pamiršti tokius dalykus kaip tautiškumas, nacionalinė valstybė ir tapti dar vienu „tautų katilu“. Be abejonės, Holokaustas – viena didžiausių istorinių Lietuvos ir viso pasaulio tragedijų, o dalies lietuvių dalyvavimas jame – juoda dėmė Lietuvos istorijoje. Vargu ar atsirastų bent vienas protingas žmogus, kuris galėtų tai neigti. Tačiau sunku suvokti, ką bendro turi Holokausto tragedija ir šiandienių pabėgėlių klausimas.

Kaip ir kitose Europos šalyse, žydai Lietuvoje gyveno ištisus šimtmečius, buvo ir yra visateisiai jos piliečiai. Todėl jų, kaip ir kitų piliečių, saugumo bei gerovės užtikrinimas yra kiekvienos civilizuotos valstybės pareiga. Be to, iš kartos į kartą gyvendami Europoje, žydai yra puikiai integravęsi į jos šalių visuomenės, dauguma jų yra išsilavinę ir pasiturintys žmonės, tad emigravę iš vienos valstybės į kitą (Antrojo pasaulinio karo metais bėgdami nuo nacių daug žydų išvyko į saugesnes Europos šalis – Švediją, Šveicariją) jie lengvai prisitaiko prie naujos šalies gyvenimo būdo ir joje integruojasi, ko tikrai negalėčiau pasakyti apie musulmonų imigrantus Vakarų Europoje. Sovietiniais laikais, pasinaudodami galimybe išvykti, didelė dalis žydų emigravo į Izraelį, JAV arba Vakarų Europos šalis. Tačiau neteko girdėti, kad iš tuometinės SSRS žydai būtų masiškai emigravę į Japoniją, Pietų Korėją ar jau minėtas Persijos įlankos šalis. Tad jei jau ieškome panašumų su lietuviais arba žydais, turėtume kalbėti ne apie būtinybę Europos šalims priimti pabėgėlius iš arabų kraštų ir gėdinti „ksenofobiškus“ lietuvius, danus ar vengrus, o kelti klausimą: kodėl bėgantieji iš Sirijos ir panašių šalių nenori apsistoti saugiose kaimyninėse arabų valstybėse (Libane, Maroke, Alžyre) ir kodėl turtingos musulmoniškos arabų valstybės (Kuveitas, Omanas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija) nenori suteikti prieglobsčio nuo karo bėgantiems savo tautiečiams bei „tikėjimo broliams“?

Apskritai dažnam liberalui ar kairiųjų pažiūrų kosmopolitui būdingas noras tapatinti antisemitizmą ir skeptišką požiūrį į multikultūralizmą bei musulmonų imigrantus neatlaiko jokios kritikos. Daugelyje Europos šalių (Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje) daugėja antisemitinių išpuolių (to pavyzdys – sausio pradžioje islamistų surengtas išpuolis košerinio maisto parduotuvėje Paryžiuje), už kuriuos atsakingi yra būtent musulmonų imigrantai. Todėl daugelis Vakarų Europos žydų renkasi emigruoti į Izraelį, dalis jų, nepaisydami joms klijuojamų „fašistų“ ir panašių etikečių, ima balsuoti už vadinamąsias radikalios dešinės partijas, tokias kaip Prancūzijos Nacionalinis frontas. Pernai atliktos apklausos duomenimis, beveik 14 proc. Prancūzijos žydų teigė rinkimuose balsuosiantys už Marine Le Pen vadovaujamą partiją, ir šis skaičius nedaug skiriasi nuo bendro šios partijos palaikymo Prancūzijos visuomenėje.

Galiausiai pasižiūrėkime į Izraelio vykdomą imigracijos politiką. Pagal šalyje galiojančią „sugrįžimo teisę“, šalies pilietybė yra suteikiama visiems svetur gyvenantiems žydams, jų vaikams, anūkams bei jų sutuoktiniams, taip pat priėmusiems ortodoksinį judaizmą. Kitiems atvykėliams taikomos gana griežtos pilietybės suteikimo taisyklės, siekiant užkirsti kelią potencialiems teroristams, Izraeliui nelojaliems atvykėliams gauti šalies pilietybę ir norint išsaugoti žydišką Izraelio tapatybę. Pastaruoju metu Lietuvoje Izraelis dažnai pateikiamas kaip pavyzdys mums dėl savo vykdomos puikios gynybos, ekonominės politikos ir t. t. Tad, jeigu laikome Izraelį pavyzdžiu Lietuvai, ar negalėtume kartu atsižvelgti ir į jo vykdomą imigracijos politiką ir stengtis įgyvendinti panašią praktiką Lietuvoje? Rugsėjo pradžioje Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pareiškė neleisiantis, kad Izraelį „užtvindytų“ pabėgėliai iš Sirijos. Pasak jo, Izraelis nėra abejingas žmogiškai Sirijos bei Afrikos pabėgėlių tragedijai, tačiau šalis yra per maža, kad galėtų priimti užsienio pabėgėlius, be to, jų priėmimas padidintų terorizmo grėsmę, todėl Izraelis turėtų griežčiau kontroliuoti savo sienų apsaugą.

Taigi, apeliavimas į minėtas istorines tragedijas yra išties demagogiškas, o šiandieniai pabėgėliai neturi nieko bendro nei su nuo nacių bėgusiais žydais, nei su į Vakarus pasitraukusiais lietuviais. Aišku, toks primityvus apeliavimas į skaitytojų emocijas gali paveikti daug situacijos nežinančių ir tvirtos nuomonės neturinčių žmonių. Bet jeigu norime nagrinėti pabėgėlių klausimą rimtai ir surasti tinkamą problemos sprendimą, turime analizuoti faktus ir vadovautis sveiku protu, o ne emocijomis.


Susiję

Užsienio politika 8849013212793400000
item