Eugenijus Jovaiša. Talkos pasiūlymas Seimui

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka Akademiko, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekano prof. Eugenijaus Jovaišos ka...

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka
Akademiko, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekano prof. Eugenijaus Jovaišos kalba, pasakyta lapkričio 19 dieną Seimo plenariniame posėdyje pristatant parlamentarams TALKOS už Lietuvos valstybinę kalbą Seimui privalomai svarstyti pateiktą projektą.

Gerbiamoji Seimo pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai,

dėkojame Jums už kantrybę, laukiant Pilietinės iniciatyvos rezultatų. Man tenka garbė Piliečių iniciatyvinės grupės vardu pateikti Jūsų svarstymui projektą, kuriam pritarė beveik septyniasdešimt tūkstančių Lietuvos piliečių. Jo turinys yra trumpas ir Jums žinomas. Tai projektas Jūsų apsisprendimui, kurį padarius, būtų nesunku priderinti kitus teisės aktus, išsaugant konstitucinį valstybinės kalbos statusą ir išvengiant sumaišties.

Vardas ir pavardė nėra tik asmens nuosavybė – juos vartoja ne tik pats asmuo, bet ir visuomenė. Jie reikalingi asmeniui įvardyti ir išskirti iš kitų. Vardas ir pavardė nuolat „išeina iš namų“ ir patenka į viešąją erdvę. Jie funkcionuoja įvairiose institucijose: iš asmens dokumentų pereina į darboviečių, bankų, Sodros, sveikatos apsaugos, nekilnojamojo turto, transporto priemonių, savivaldybių, policijos dokumentus bei registrus. Todėl jų rašyba turi būti patogi piliečių daugumai.

Dabar vardo ir pavardės rašymą Lietuvos piliečio asmens dokumentuose reglamentuoja Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų nutarimas (1991-01-31, Nr. I-1031) „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“. Jame pasakyta, kad vardai ir pavardės Lietuvos piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba.

Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą, o taip pat ir 2014-02-27 byloje Nr. 14/98 patvirtino pagrindinį principą – vardai ir pavardės Lietuvos piliečių asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, turi būti paisoma konstitucinio imperatyvo valstybinę kalbą saugoti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad asmenvardžių rašymas valstybine kalba piliečių teisių nepažeidžia. Europos Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad kiekviena valstybė turi teisę nustatyti tokią vartojimo tvarką, kad jų rašyba būtų patogi piliečių daugumai.

„TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ tokią tvarką ir siūlo: pagrindinis – oficialus – įrašas ir toliau būtų rašomas valstybine lietuvių kalba. Jis funkcionuotų ir kituose dokumentuose bei informacinėse sistemose. Papildomas įrašas, jei asmuo pageidautų, galėtų būti įrašytas originalo kalba. Kokie tokio varianto privalumai?

Pagal Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės parengtą „Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą (XIIP-1653(2)“ dalis dabartinių Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių asmens dokumentuose būtų rašomi nevalstybine kalba. Tai visuomenė supranta kaip mėginimą išstumti valstybinę lietuvių kalbą, siaurinti jos vartojimo ribas. Ir išstumti ne iš bet kur, o iš itin svarbios viešojo gyvenimo srities: piliečių ir valstybės nuolatinių teisinių ryšių fiksavimo.

Visose valstybėse valstybinė kalba yra piliečius vienijanti bendra kalba. Šią kalbą bent minimaliai moka visi piliečiai, todėl parašyti nelietuvišką pavardę pagal tarimą, o parašytą perskaityti taip pat gali visi. Jei piliečių vardai ir pavardės būtų rašomi įvairiomis pasaulio kalbomis, tai juos užrašyti ir perskaityti mokėtų ne visi – net jei abėcėlę ir sudarytų lotyniško pagrindo rašmenys. Beveik kiekviena kalba turi tik jai būdingų rašmenų. Maža to, jie rašomi pagal istoriškai nusistovėjusius tos kalbos rašybos principus.

Kitas labai svarbus motyvas: rašymas valstybine kalba sudaro vienodas sąlygas lietuviams ir visiems tautinių bendrijų nariams rašyti tais pačiais rašmenimis. Jokios piliečių grupės, susidarančios tautiniu pagrindu, neturi privilegijų dėl asmenvardžių rašymo. Mūsų valstybė visada buvo suinteresuota visuomenės pilietine integracija, todėl neturėtų ir dabar skirstyti piliečių pagal tautybę, neturėtų taikyti jiems skirtingų asmenvardžių rašymo taisyklių.

„TALKOS“ siūlomas variantas originalo kalba rašyti tik papildomą įrašą užkirstų kelią nelietuviškų asmenvardžių iškraipymui. Iškraipymų nebūtų išvengta, jei vardas ir pavardė būtų rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis kaip, sakysime, aviacijos bilietuose. Remiantis tokiomis taisyklėmis vardas ir pavardė asmens dokumente būtų rašomi be diakritinių ženklų, rašomų virš raidės, po raide arba perbraukiant raidę. Bet ar to tikisi tie žmonės, kurie nori, kad jų pavardės būtų rašomos originalo kalba? Juk ir asmens dokumentuose, ir informacinėse sistemose, ir spaudoje funkcionuotų iškraipytos, originalo rašybos neatitinkančios formos. Taip žmonės jas ir skaitytų. Tokiam nelietuviškų asmenvardžių darkymui nepritaria kalbininkai. Ir negali pritarti, nesvarbu kokia kalba jie būtų parašyti.

Jei būtų priimtas „TALKOS“ siūlymas, tas papildomas įrašas originalo kalba būtų įrašomas taisyklingai – rašmenimis su diakritiniais ženklais. Valstybiniams duomenų registrams ir informacinėms sistemoms tai jokio pavojaus nekeltų, nes į juos, kaip ir iki šiol, patektų tiktai įrašai valstybine kalba. Teikdami siūlymą vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti valstybine kalba, atsižvelgėme ir į tai, kad įstatymas derėtų su lietuvių kalbos tradicija, nepažeistų lietuvių kalbos sistemos ir lietuvių kalbos savitumo. Atsižvelgti į šiuos principus prieš priimant sprendimą dėl asmenvardžių rašymo įpareigojo Konstitucinis Teismas.

Asmenvardžiai yra kalbos dalis (tikriniai daiktavardžiai). Jie funkcionuoja bendrame žodžių sraute tiek sakytinėje, tiek rašytinėje kalboje, todėl rašomi pagal bendrąsias rašybos taisykles. Lietuvių kalboje vieną garsą atitinka viena raidė. Jei į asmens dokumentus ateitų daug nelietuviškų rašmenų, tai problemų atsirastų dėl to paties garso perteikimo keliais rašmenimis. Jie konkuruotų tarpusavyje ir keltų painiavą. Antai garsas ž būtų perteikiamas vienu lietuvišku ž ir trimis lenkiškais: ż, ź ir rz. Garsą ž žyminčių rašmenų ateitų dar ir iš kitų kalbų. Dauguma svetimų rašmenų būtų dviraidžiai, kai kurie triraidžiai, o kartais ir keturraidžiai (pvz., vokiečių tsch, reiškiantis č). Rašybos variantų atsiradimas pradėtų ardyti lietuvių rašybos sistemą. Jai nuolat darytų įtaką ne tik kitų kalbų rašmenys, bet ir rašybos principai. Kitaip sakant, visus Lietuvos žmones reikės permokyti naujos valstybinės kalbos.

Literatūroje, ypač mokslinėje, užsieniečių asmenvardžiai dabar rašomi ir originalo kalba. Jų rašymo taisyklės pateiktos knygoje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (1992). Kartais keliamas klausimas, kodėl pagal jas negalima rašyti ir piliečių asmenvardžių. Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad skirtumas tarp literatūros ir asmens dokumento didžiulis. Užsieniečių pavardžių rašymas literatūroje prilygsta citatoms kitomis kalbomis (cituojame originalo kalba). Tai būna fragmentiškas svetimvardžio pavartojimas lietuviškame tekste, minimas asmuo paprastai neturi teisinių ryšių su Lietuva, jis yra ar buvo kitos valstybės pilietis. Tuo tarpu Lietuvos piliečių pavardės nuolat cirkuliuoja įvairiose institucijose: iš asmens dokumentų pereina į kitus. Spaudoje ir internete matome daug klaidingai parašytų užsieniečių pavardžių. O štai piliečių dokumentuose ir registruose klaidų būti negali, nes vardas ir pavardė yra asmens tapatybės atpažinimo ženklas. Netinkamai parašyta bent viena raidė neleis identifikuoti asmens. Pavyzdžiui, ištikus nelaimei ar kokiam reikalui, specialiai neapmokytas pareigūnas nepajėgs teisingai užrašyti pavardės ir vardo nevalstybine kalba. Žmogus nebus teisingai identifikuotas, nebus laiku informuoti artimieji ar įvyks kitokie nesusipratimai.

Dėl išimčių. Ir dabar Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarime yra numatyta išimčių kitų valstybių pilietybę turėjusiems piliečiams, užsieniečiams bei jų sutuoktiniams – pavardės gali būti nurašomos iš dokumento į dokumentą. Bet jei būtų apsispręsta dėl „Talkos“ siūlomo asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose modelio, tai nereikėtų ir išimčių. Su užsieniečiais susituokusiųjų bei jų vaikų asmenvardžių rašymo klausimą būtų galima išspręsti taip kaip Latvijoje – visiems piliečiams, kurie to pageidauja, asmenvardžiai kita kalba būtų įrašomi kaip papildomas įrašas, kuris būtų pripažįstamas kitose šalyse.

„Talkos“ siūlomas vardų ir pavardžių rašymas asmens dokumentuose išspręstų visas minėtas problemas, kurios kyla dėl nelietuviškų asmenvardžių rašymo:
1) nebūtų pažeistas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas,
2) nebūtų pažeistas tautinių bendrijų lygiateisiškumo principas,
3) būtų užkirstas kelias nelietuviškų asmenvardžių, rašomų originalo kalba, iškraipymui,
4) derėtų su lietuvių kalbos vartojimo tradicija, nepažeistų lietuvių kalbos sistemos ir lietuvių kalbos savitumo,
5) derėtų su 2011 metų spalio 21 dieną Lietuvos ir Lenkijos intelektualų susitikime su Lietuvos Seimo vadovybe išreikšta pozicija dėl NELIETUVIŠKŲ PAVARDŽIŲ RAŠYMO NE PAGRINDINIAME PUSLAPYJE IDĖJOS ir ją įgyvendintų,
6) prisidėtų prie Lietuvos santykių su kaimyninėmis valstybėmis gerinimo.

Gerbiamieji, čia teikiamas Piliečių siūlymas yra demokratiškas ir aiškus. Tai yra piliečių talka Seimui apsispręsti dėl oficialiosios rašybos principo. Tikimės, kad Seimas gerbs piliečių valią ir priims teisingą sprendimą. Neabejojame, kad čia išdėstyti motyvai, kurie buvo svarbūs 70-čiai tūkstančių piliečių, bus ne mažiau svarbūs Tautos atstovams. Lietuvių kalba yra tai, pagal ką mus atpažįsta pasaulis, yra ir tai, pagal kurios teritorinį paplitimą brėžiama mūsų Valstybės erdvė. UNESCO akcentuojamas mažųjų kalbų išsaugojimo būtinumas, o ypač tokios kaip baltų, siaurinant jos vietą viešoje ir oficialioje erdvėje ateityje gali turėti sunkiai numatomų pasekmių mūsų tapatybei.

Ačiū už dėmesį.

Susiję

Kalbos politika 6109263902080194493
item