Algimantas Zolubas. Nelengva ginti savo garbę ir orumą (apie A.Terlecko teismą)

Taip jau atsitiko, kad Antanas Terleckas – Lietuvos rezistentas, visą gyvenimą kovojęs už tautos teisę turėti savo valstybę, už tai bolševikinės Rusijos imperijos valdžiai sumokėjęs  vienuolikos metų spygliuotų lagerių ir Magadano tremties šalčio būtimi, dvidešimt antraisiais dabartinės Lietuvos Respublikos gyvavimo metais pasiprašė jos užtarimo – kreipėsi į prokuratūrą dėl garbės ir orumo įžeidimo. 

Mat 2012 m. rugpjūčio 23 d. „Lietuvos žinių“ portale pasirodė straipsnis ,,Mitingas, kuriame atmesta baimė“. Ši publikacija su A. Terlecko nuotrauka buvo skirta žymiai sukakčiai – pirmojo antiokupacinio mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo 25-mečiui paminėti. Mitingas, nulėmęs lietuvių tautos išsivadavimo lūžį, sulaukė ypatingo visuomenės dėmesio. 

Tą dieną anonimas Pikasas minėto straipsnio komentaruose prisiminė savaip. Archyvinėse KGB operatyvinio tardymo bylose čekistų vartotu žargonu jis pabirusiais štrichais ėmė revizuoti A. Terlecko ir jo vadovautos Lietuvos laisvės lygos, surengusios minėtą mitingą, istorinį vertinimą. Išpuošęs A. Terlecką asabos, tipo, kabutėmis apglėbtais patrioto ir disidento epitetais, jis įrodinėjo, kad šio rezistento butą, kur rinkdavosi pogrindininkai, KGB naudojo panašiai kaip medžiotojai naudoja guminę antį-vilioklę. Pikasas teigė, kad dėl mitingo „susitarta tikriausiai viskas buvo KGB būstinėje, kur A. Terleckas lankėsi išvakarėse“, pats A. Terleckas turėjęs dvigubą dugną ir stogą, vaidino KGB persekiojamą kalinį, o ,,pati LLL nuo pat jos įsikūrimo buvo griežtoje kagėbistų priežiūroje ir tarnavo kaip lipni juosta potencialaus disidentinio aktyvo sugaudymui“. Šias ,,įžvalgas“, peršančias ,,Lietuvos žinių“ skaitytojams rimtas abejones svarbiomis rezistencinio pasipriešinimo Rusijos okupacijai akcijomis, Pikasas papildė trilerio vertais pasakojimais apie tai, kaip tamsiais okupacijos metais lageryje su A. Terlecku, grįžusiu iš karcerio, kameros draugai dalindavosi menku savo duonos daviniu, o iš tiesų A. Terleckas nebūdavo uždaromas į jokį karcerį, kalėjimo administracijos išleistas, kartu su žmona šildė kojas savo bute, kažkodėl Pikaso valia iš Vilniaus Nemenčinės plento nukeldintame į Kauno Šančius, kur Terleckų šeima niekados negyveno. Negana to, pasakoja Pikasas, ,,tos laiptinės kaimynas ne kartą yra matęs, kaip A.Terlecką atveždavo su juoda „Volga“ namo“ – kaip tik tada, kai jis turėjo būti karceryje...

Ši istorija, kaip ir kiti minėti Pikaso komentarai pačiam A. Terleckui, kaip ir jį gerai pažinojusiems žmonėms, pasirodė absurdiški. Gyvenimas įpratino šį rezistentą nekreipti dėmesio į panašias provokacijas. Juo labiau kad šį kartą purvais taškėsi kažkoks Pikasu apsišaukęs anonimas. Tačiau kitaip nei A. Terleckui, kuriam Pikaso vardas priminė tik ispanų genijaus Pablo Pikaso drobes, nemažai daliai internetinių portalų skaitytojų šio lietuviško Pikaso visažiniai komentarai buvo žinomi ir laukiami. Vieni jų, tokie kaip to paties minėto straipsnio komentatorius kažkoks Paulius, gerbė Pikasą „už jo puikius, logiškai pagrįstus komentarus“ ir jų paveiktas ėmė abejoti A. Terlecko nuoširdumu, kiti, stebėdamiesi jo keista „genialia kompetencija“ bene visais klausimais, gausiais neįtikėtinai greitai tautai siūlomais ,,pastebėjimais“, įtarinėjo šį „menininką“ už Judo skatikus parsiduodantį svetimiesiems. Pikaso fenomenas, pasirodo, domino žurnalistus ir ne tik juos. Dar 2009 m. liepos 30 d. portale ,,Alfa“ pasirodė  L. Pečeliūnienės straipsnis „Kova komentatoriui „Pikasui“ skelbiama iš Rusijos“. Jame buvo rašoma, kad tame portale publikuoto K. Girniaus straipsnio „Nebloga Prezidentės pradžia“ Pikaso komentarai išprovokavo iš Rusijos valstybiniam tinklui priklausiusio kompiuterio įvairiausiais slapyvardžiais pridengtų komentarų pliūpsnį. Iš to reikėjo daryti išvadą, kad Pikaso nuomonė ypač neparanki specialiosioms Rusijos tarnyboms. Kad būtent joms nepatiko Pikaso komentarai, „Alfai“ turėjo atskleisti tai daryti juridinę teisę turinčios institucijos. Ar tikrai jos tai atskleidė?

Ideologinis šmeižtas neteikia ypatingos reikšmės įrodymams. Jo skleidėjams terūpi drumsti vandenis ir paplauti visuomenės pripažintų vertybių pamatus. Tam pasirenkamas paprastas kelias – įvairiausiais prasimanymais bandoma sukompromituoti tas vertybes palaikančias žinomas asmenybes. Gudriai sukurptas melas įterpiamas tarp tikrų faktų. Rašytojas fantastas Robertas Šeklis teigia, jog informaciniame kare pralaimi tas, kuris sako tiesą, nes jis turi tik tiesą, o melagis gali teigti ką tik nori.

Pasirodžius Pikaso komentarams apie rugpjūčio 23 d. įvykius, A. Terleckas nebuvo paliktas ramybėje. Tautiečiai smalsavo: ,,Ar tiesa, ką Pikasas rašo, o jei ne – tai kodėl tyli, kodėl nesikreipi į teismą?“ Banalybė ,,Jei tyli, esi kaltas“ įkyriai zyzė aplinkui. Darėsi aišku, kad Pikaso komentarai, gal skirti tik skaitytojų snauduliui išblaškyti, objektyviai suka antinacionalinės propagandos malūno girnas. Vėliau Apylinkės teisme A. Terleckas teigė:

,,Noriu atkreipti dėmesį, kad paskutiniais metais Lietuvą užplūdo ypač gausūs buvusių partinių nomenklatūrininkų ir jų garbintojų atsiminimai. Juose balinami Maskvos vietininkų mundurai, iškeliami jų ar bendražygių nuopelnai. Jų pasiklausius, susidaro nuomonė, kad vadinamosios Tarybų Lietuvos laikais niekas su svetima valdžia nekolaboravo, vos ne visi jai rezistavo. Šiam požiūriui įsigalėti trukdo tikros rezistencijos pavyzdžiai, todėl gudriai trinami konformizmo ir patriotizmo skirtumai, tiesa suplakama su melu. Dergiami Lietuvos partizanai.

Gyvenime ne vienam dideliu patriotu apsimetusiam veikėjui esu užmynęs ant kojos. Ir ne tik tai. Buvusiuosius ir esamus svetimos valstybės žvalgybų klerkus erzina mano praeitis. Dėl to buvau ir esu šmeižiamas, turėjau ir vis dar turiu priešų.“ (Kalbos ištraukas, kaip ir A. Terlecko bylinėjimosi faktus, galima rasti laikraščio „XXI amžius“ š. m. Nr. 42 numeryje.)

Skaudu, kai esi įžeidinėjamas, tačiau tai tampa nebepakenčiama, kai tavo paties ir draugų gyvenimai užbraukiami nešvariais kompiuterio tekstą renkančiais pirštais, paliekant tautos savimonėje nežinios, beprasmybės dėmes. Tokiu atveju tylėti nevalia. Todėl A. Terleckas ir kreipėsi į prokuratūrą, kad ši išaiškintų šmeižiko tikrą vardą, priverstų jį viešai paneigti tiesos neatitinkančius faktus, atsiprašytų. Praėjus keliems mėnesiams, A. Terleckui buvo pranešta, jog anoniminis Pikasas yra Kaune gyvenantis solidaus amžiaus dailininkas Vilius Ksaveras Slavinskas. Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013-05-31 prokuroro nutarime teigiama, kad atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus nustatyta, kad V. K. Slavinsko veikloje yra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, nes V. K. Slavinskas melagingą informaciją apie A. Terlecką paskleidė pasinaudodamas visuomenės informavimo priemone. Tačiau pats tyrimas buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad ši veika nesukelia jokių padarinių visuomenei, valstybei ar teisinei sistemai. Rezistentui išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. A. Terleckas dėl šios nutarties teisingumo kreipėsi į Vilniaus vyriausiąjį prokurorą, šiam patvirtinus nutarties argumentus, kreipėsi į Apylinkės teismą, dar vėliau į Apygardos teismą. Visos šios institucijos neigė Pikaso komentarų neigiamą poveikį visuomenei. Vilties, kad valstybės institucijos iškels Pikasui baudžiamąją bylą, neliko.  

Gilios senatvės sulaukusiam, ligų persekiojamam Lietuvos rezistencinės kovų veteranui, išlaikiusiam ilgą valdžios institucijų atliekamą Pikaso rašinėlių vertimo maratoną, nieko kito neliko, kaip 2013 m. pabaigoje kreiptis į Vilniaus 1-osios apylinkės teismą. Reikalauta priversti Vilių Ksaverą paneigti apie A. Terlecką ir LLL skleidžiamą melą, atlyginti patirtą neturtinę žalą. Pats žalos atlyginimo reikalavimas kaltinamajai pusei nebuvo svarbus. Jo ruoštasi atsisakyti, jei tik Pikasas tikruoju vardu ryžtųsi viešai pripažinti teigęs netiesą. Dar prieš tai, kai buvo kreiptasi į teismą, V. K. Slavinskas telefonu skambino A. Terleckui ir pažadėjo viešai paneigti savo melą. 2013 m. gegužės 5 d. ,,Lietuvos žinių“ portale pasirodė nieko bendro su A. Terlecku neturintis straipsnis ,,N. Venskienės pravaikštos skubina pataisas“. Jo komentaruose galima aptikti Pikaso dvejones dėl savo paties kažkada paskelbtų A. Terlecko vertinimų. Tačiau šių į sklaidos užkampius nugrūstų abejonių neįmanoma vertinti kaip nuoširdaus V. K. Slavinsko neanoniminio atsiprašymo, juo labiau – melagingų prasimanymų paneigimu.

A. Terlecko privataus kaltinimo skundui pasiekus Vilniaus apylinkės teismą, rezistentas ir komentatorius-dailininkas susitiko akis į akį. Temidės rūmų koridoriuje betrypčiojantis, teismo posėdžių metu jaudulio nurausvintu veidu, greitakalbe savo tariamą nekaltumą įrodinėjantis V. K. Slavinskas kėlė užuojautos jausmus. Kaltinančioji pusė teismo suteiktu taikomuoju laikotarpiu pažadėjo komentatoriui atleisti, atsisakyti neturtinės žalos reikalavimo, jei šis atvirai pripažins, kad Pikaso vardu skleidė apie A. Terlecką tiesos neatitinkančius faktus ir teiginius. Deja, taip neįvyko. Atvirkščiai, komentatorius pagrasino, kad nesusitaikymo atveju jis ir toliau viešai skelbs rezistentui „nepatiksiančią“ informaciją. Norėdamas parodyti, kad nejuokauja, Pikasas perdavė A. Terlecko advokatui, sūnui, dukrai tekstus, kuriuose toliau „nagrinėjo“ šio rezistento gyvenimą. Perdavė ne tik juos, bet ir savo nutapytų paveikslų katalogus bei vaizdo įrašus, kuriuose pavaizduota, kaip V. K. Slavinskas pristatydamas parodą susirinkusiems kalėdinėmis šventėmis besidžiaugiantiems kauniečiams pasakoja apie savo dvasingą prigimtį.

Prasidėjus pusę metų trūkusiam šmeižto bylos nagrinėjimui, Pikaso pozicijos ėmė keistis. Nuo gynybos pereita į puolimą. Šis konservatorių partijai priklausantis pensininkas, važinėjantis nesenu, vidutinio lietuvio supratimu, „Lexus“ markės visureigiu, teisme skaitė ir ne kartą teismui įteikė daugialapius savo „įžvalgų“ ir „atsikirtimų“ tekstus. (Pikaso teismui įteikta A. Terlecko veiklos politinė „analizė“, kalbų tekstai ir panaudotų straipsnių atšviestos kopijos sudaro apie 1000 psl.) Pikasas, išrinkęs iš A. Terlecko publikuotų atsiminimų atskirus faktus, juos susidėliojo taip, kad tiktų jo gynybai. Jis kabinėjosi vos ne prie kiekvieno reikšmingesnio rezistento politinio pasiekimo, kūrė istorijas, supindamas mintis taip, kad suprasti jas remiantis logika buvo neįmanoma. Sofistinius savo įtarinėjimus V. K. Slavinskas vertė Terlecko kalte. Maža to, įsismaginęs Pikasas savo ,,Atsikirtime“ jau tiesiogiai vadino A. Terlecką KGB informatoriumi, savo draugų išdaviku. V. K. Slavinskas vadovavosi kalambūru virtusiu principu: „Gerbiu A. Terlecką, linkiu jam geros sveikatos, aš jo niekados nešmeižiau ir nešmeižiu, bet, gerbiamieji, atkreipkit dėmesį, kokį baisų žmogų jūs ginate, jis juk...“ Šią V. K. Slavinsko sofistiką A. Terleckas argumentuotai paneigė teisme. Tačiau kelti bylos vis labiau jį šmeižiančiam dailininkui aštuoniasdešimt penkerių metų Laisvės premijos laureatas nesiryžo. Tam jis neturėjo nei sveikatos, nei lėšų, tik pasiguodė, kad valstybės institucijos ir visuomeninės organizacijos, apdovanojusios jį įvairiausiais ordinais ir vardais, paliko patį vieną kovoti dėl savo orumo. Proceso metu aiškėjo kai kurios Pikaso aprašytos istorijos apie A. Terlecko – kalinio – ,,karcerius“ ,,žmonos bute Kaune“ detalės. Pasirodo, komentatorius šį pasakojimą išgirdo iš dabar jau mirusio tremtinio, politinio kalinio, Pasaulio tautų teisuolio Jono Stašaičio lūpų. Sunku patikėti, kad toks žmogus galėjo meluoti. Be to, jo juk neapklausi, ar tikrai jis pasakojo tokią istoriją. Mirusieji nekalba. Vienas iš gyvų Pikaso liudininkų teismui tegalėjo patvirtinti, kad visa tai jis jau girdėjo prieš daug metų, tačiau iš V. K. Slavinsko, o ne J. Stašaičio pasakojimo. Istorijos patikimumą neigia faktai. Vienas jų – J. Stašaitis buvo suimtas 1973 gruodžio 4 d. ir kalėjo iki 1974 m. gruodžio mėn. Minimu laikotarpiu J. Stašaitis tikrai negalėjo būti išleidžiamas į laisvę ir perduoti laiško A. Terlecko žmonai. Tai jis galėjo padaryti tik 1974 m. gruodį, kai buvo paleistas į laisvę, bet A. Terleckas dar tų metų gegužės 24 d. baigė savo bausmę ir jau pusę metų gyveno kartu su savo šeima Vilniuje, Nemenčinės pl. 68-2.

Kitas mitas apie tai, kad 1973 m. rudenį A. Terlecką , tuo metu sėdintį Vilniaus konclageryje, dažnai matydavo atvežamą juoda ,,Volga“ to paties Kauno namo laiptinėje, į kurios butą, pagal V. K. Slavinską, J. Stašaitis vežė Elenai Terleckienei laišką, subliuško tą įvykį liudijant į teismą iškviestam A. Paulavičiui. Šis liudininkas, dažnai su V. K. Slavinsku iškylaujantis gamtoje (tai teisme teigė pats A. Paulavičius), niekaip negalėjo prisiminti, kuriais metais vyko jo matytas A. Terlecko pasivažinėjimas juodu KGB limuzinu po Kauną. Pagaliau, ne vieną kartą perklaustas, jis patvirtino, kad visa tai galėjo įvykti 1973 m. pabaigoje. Šis liudininkas tvirtino niekad nedalyvavęs antisovietinėje veikloje, todėl ir A. Terlecko nepažinojo, bet paklaustas, kodėl tvirtina, kad būtent šis rezistentas sukinėjosi 1973 m. rudenį Šančių daugiabučio kieme, sutrikęs A. Paulavičius sumurmėjo, kad jis A. Terlecko veidą galėjo matyti televizijoje ar mitinge. Liudininkas visiškai susipainiojo: Lietuvoje niūriais L. Brežnevo okupacinės valdžios priežiūros metais apie jokius antisisteminius mitingus niekas nei svajot negalėjo, neįmanoma ir tai, kad A. Terlecko atvaizdą komunistinės televizijos kanalai reklamavo imperijos žiūrovams. 1980 m. vasario 18 d. mirė A. Terlecko mama. Tuo metu jis kalėjo Vilniaus KGB kalėjime. Į motinos laidotuves net atsisveikinti kalinio niekas neišleido. Minėtą istoriją su J. Stašaičiu ir A. Paulavičium, kaip teigia rezistentas, sukūrė V. Slavinskas ir ją nukėlė į Kauną, kadangi Vilniuje (būtent ten gyveno E. Terleckienė su šeima) draugų, kurie galėtų melagingai liudyti panašias istorijas, jis neturi. Taigi, visi šie V. K. Slavinsko pasakojimai neatitinka tikrovės, o tokia veikla vadinama šmeižtu. Už tai, kad ir kaip išsisukinėtų Pikasas, Lietuvos Respublikos įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę. Šių melagingų istorijų sklaida net ir viešuose politiniuose ginčuose (A. Terlecko savo orumo gintį  vėliau kitas, Apeliacinis teismas, įvardijo kaip politinę diskusiją) neįgauna jokių indulgencijų, ji yra nusikaltimas.

2015 m. vasario 2 d. Vilniaus apylinkės teismas savo nuosprendžiu nustatė, kad 2012 m. rugpjūčio 23 d. „Lietuvos žinių“ portale V. K. Slavinskas savo komentaruose, manytinai sąmoningai siekdamas neigiamai pavaizduoti nukentėjusįjį kaip neigiamų bruožų turintį asmenį ir taip jį pažeminti ir paniekinti, pateikė ne nuomonę, o faktus, kurie turi šmeižikišką A. Terlecko atžvilgiu pobūdį, žeminantį garbę ir orumą. Teismas pripažino V. K. Slavinską kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 2 d. ir nubaudė jį 753, 20 EUR.

Šį nuosprendį 2015 m. birželio 1 d. Vilniaus apygardos teismas, remdamasis V. K. Slavinsko skundu, panaikino. Apygardos teismas neatkreipė dėmesio į V. K. Slavinsko komentaruose ryškų ir akivaizdų siekį paskleisti skaitytojams žinią, kad A. Terleckas buvo susijęs su KGB, pasėti abejonę dėl jo rezistencinės veiklos. Nors komentaruose nėra tiesmukai pasakoma, kad A. Terleckas buvo KGB bendradarbis, o Laisvės lyga – KGB sukurta organizacija siekiant į ją pritraukti, o po to „susemti“ režimo priešus, tačiau V. K. Slavinsko minčių dėstymo būdas, stilistika, kuriama paini intriga ir vartojama netiesioginė terminologija suponuoja būtent tokią išvadą. Norint nors iš dalies paneigti tokią sugestiją, reikalinga kvalifikuota kalbos specialisto išvada. Teismas jos nepareikalavo.

Kaltinamasis perpasakojo buvusį ar nebuvusį pasikalbėjimą su dabar jau mirusiu J. Stašaičiu, kuris esą matė rezistentą Antaną Terlecką laisvėje, kai šis tuo metu turėjo būti įkalinimo vietos karceryje. Šis pasakojimas perša tik vieną mintį, kad jo politinis kalinimas tebuvęs imitacija. Nors tai akivaizdus šmeižtas, tačiau apeliacinei instancijai pasirodė normalu perpasakoti paviešinant pokalbį, kurio turinys šmeižia vieną žymiausių Lietuvos kovotojų už laisvę. Ar perpasakotojas ir paviešintojas už tai neatsako? Tokia teisine praktika kuriamas labai negatyvus precedentas. Ar taip nesudaromos prielaidos paskleisti panašias žinias apie bet kurį viešą ar neviešą asmenį, pasiremiant tariamu jau mirusio asmens pasakojimu, kurio niekaip negalima patikrinti.

Pareiškime teismui kaltinamasis dailininkas inteligentas kaunietis patriotas, Tėvynės Sąjungos narys Vilius Ksaveras Slavinskas, komentaruose pasirašinėjęs Pikaso slapyvarde, A. Terlecko atžvilgiu reiškiasi nepalyginamai atviriau ir brutaliau nei komentaruose, dėl kurių buvo apskųstas teismui. Jis tiesiog atviriausiu tekstu pareiškia, kad Antanas Terleckas – KGB informatorius. O tai yra oficiali KGB dokumentacijoje įtvirtinta sovietinio okupacinio režimo represinės institucijos bendradarbio kategorija. Teismas šito pareiškimo kaip šmeižto neįvardijo. Apygardos teismo teigimu, viskas, ką apie A. Terlecką komentaruose išdėstė Vilius Ksaveras Slavinskas, yra jo nuomonė, kuri negali būti baustina. Tačiau nuomonė turi remtis faktais, o kito asmens pasakojimo, kurio neįmanoma patikrinti, perpasakojimas nėra faktas.

Vilniaus apygardos teismas V. K. Slavinsko komentarus vertina kaip dviejų lygiaverčių viešųjų asmenų oponentų politinę žodinę dvikovą, kurioje leistini V. K. Slavinsko pavartoti posakiai. Teismas neįvertina, kaip jaučiasi apšmeižtasis A. Terleckas. Tačiau komentarus apie A. Terlecką kaltinamasis pasirašė žymaus ispanų tapytojo Pikaso pavarde, o ne nuosava Slavinsko pavarde. Gal gėdydamasis? Komentuodamas A.Terlecko politinę veiklą, K. Slavinskas prisidengė slapyvardžiu. Taigi jis nebuvo viešas gerai žinomas asmuo. Teismas to neėmė domėn. Be to, A. Terlecką šmeižiančiuose komentaruose kaltinamasis nerašo, kad jis Tėvynės Sąjungos narys.

Apygardos teismas apšmeižtojo pastangas apginti savo garbę vertina kaip Tėvynės Sąjungos nario Viliaus Ksavero Slavinsko ir buvusio Laisvės lygos vadovo viešą lygiavertę diskusiją politiniais klausimais, kurioje leistini ir įžeidinėjimai. Susidaro įspūdis: kadangi A. Terleckas yra žymus, tai už pripažintus savo nuopelnus tautai ir valstybei Laisvės premijos laureatas turi iškęsti bet kokį šmeižtą. Tačiau A. Terleckas nėra niekada su V. K. Slavinsku diskutavęs nei apie politiką, nei apie dailę, nes tokio politiko ir dailininko nepažinojo. Sužinojo apie jį tik tada, kai buvo nustatyta Pikaso slapyvardžiu prisidengiančio asmens tapatybė. Po šio teismo proceso, trukusio beveik trejus metus, V. K. Slavinskas taps žinomesnis, negu buvo.

Teismas, išteisindamas V. K. Slavinską, daugiausia remiasi V. K. Slavinsko argumentais, beveik nepateikdamas jo išteisinimo motyvų. Nors žemesnis Apylinkės teismas savo nuosprendyje konstatavo, kad kaltinamojo bylos nagrinėjimo metu teismui įteikta medžiaga nėra susijusi su V. K. Slavinskui pateiktais kaltinimais, tačiau Apygardos teismas 17 psl. nuosprendyje cituoja ir perpasakoja būtent Slavinsko pateiktą medžiagą. Sunku suprasti, kokią svarbą konkretiems kaltinimams turi A. Terlecko politinės veiklos vertinimas Atgimimo, o ypač Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Ši veikla, pasižymėjusi kai kurių visuomenės procesų kritika, ir dabar daug kam nepriimtina. Tačiau tai neturėtų keisti V. K. Slavinsko 2012 m. rugpjūčio 23 d. „Lietuvos žinių“ portale paskelbtų komentarų šmeižto esmės. Kodėl Apygardos teismas neatkreipė dėmesio į faktą, kad minėtoje medžiagoje V. K. Slavinskas tiesiogiai ir konkrečiai, nepateikęs įrodymų, vadina A.Terlecką KGB informatoriumi, lieka neaišku.

Kadangi išteisintas Pikasas tapo nekaltas, jis iškėlė ir laimėjo civilinį ieškinį, kuriuo teismas įpareigojo A. Terlecką sumokėti 1448 eurus už teismo išlaidas. Negalima nepritarti apžvalgininko Vytauto Sinicos pastebėjimui, kad garbės „gynimas brangiai kainuoja“. A.Terleckas V. K. Slavinską išteisinusį nuosprendį apskundė Aukščiausiajam Teismui.

Kas kitas, jei ne teismas, gali padėti garbę ir orumą apginti.