13 kardinolų laiškas Popiežiui Pranciškui: Bažnyčios griūties grėsmė

Neseniai Romoje, Vatikane pasibaigė Sinodas, skirtas Šeimos ir Santuokos sakramento praktikos klausimams. Vienas svarbiausių svarstytų ir didelių prieštarų sulaukusių klausimų buvo šis: ar galima Šventąją komuniją suteikti antrą kartą civiliškai susituokusiems, tačiau išsiskyrusiems katalikams? Sinodo kardinolai pasidalijo į dvi stovyklas: vieni už Apaštalų tikėjimo doktrinos neliečiamumą ir kartu už šventojo Jono Pauliaus II mokymo apie Santuokos sakramento praktiką (Apaštališkoji adhortacija FAMILIARIS CONSORTIO) puoselėjimą, kiti - už Apaštalų tikėjimo, o kartu ir šventojo Jono Pauliaus II mokymo keitimą.

Arche.lt jau skelbė Lenkijos vyskupų konferencijos prezidento kardinolo Stanislawo Gądeckio tvirtą tikėjimo liudijimą. Ir toliau ketiname skelbti kitų tikėjimo didžiavyrių liudijimus, tuo pačiu paneigiant ypač Lietuvoje lyg ir autoritetitingų vertintojų skelbiamą netiesą apie neva Sinodo tėvų tarpe vyravusį konsensusą dėl būtinybės keisti doktriną dėl „pastaracinio jautrumo“ - itin keistos, nei tikėjimo doktrina, nei artimo meilės praktika nepagrįstos, o tik į palaidumą ir nuolaidžiavimą mirtinai nuodėmei kviečiančios pažiūros.

Sinodo išvakarėse Popiežiui Pranciškui  buvo įteiktas laiškas, kuriame 13 kardinolų įspėja Popiežių dėl Bažnyčios griūties grėsmės, o taip pat išreiškia nuogastavimus dėl sensus fidei praktikai Bažnyčioje nederamos diktatoriškos įtakos Sinodo eigai.

Laišką pasirašė tokie artimi ir paties Popiežiaus į aukščiausias pareigas paskirti kardinolai kaip Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas Gerhardas L. Mülleris,  Dievogarbos ir sakramentų disciplinos prefektas kardinolas Robertas Sarah ir kiti.

Čia skelbiame laiško tekstą ir mūsų komentarą.

_________  

Jūsų Šventenybe,

Prasidedant Sinodui apie šeimą, ir trokšdami, kad jis vaisingai tarnautų Bažnyčiai ir Jūsų tarnystei, mes pagarbiai prašome Jus apsvarstyti eilę susirūpinimų, kuriuos girdėjome iš kitų Sinodo Tėvų, ir kuriais mes čia dalinamės.

Nors Sinodo parengiamasis dokumentas „Instrumentum laboris“ turi įstabių elementų, jame taip pat yra tam tikri skyriai, kurie reikalauja esminių apmąstymų ir perdarymų. Šiame dokumente Sinodui siūlomos naujos procedūros perteklingai įtakotų Sinodo svarstymų eigą ir patį galutinį Sinodo dokumentą. Atsižvelgiant į susirūpinimą, kurį mes jau girdėjome iš daugelio tėvų dėl įvairių probleminių skyrių, šis „Instrumentum laboris“ -  toks, koks jis yra - negali tinkamai tarnauti kaip vedantysis Sinodo tekstas ar galutinio dokumento pagrindas.

Nekurioms naujoms sinodinėms procedūroms trūksta atvirumo ir tikro kolegialumo. Anksčiau pasiūlymų siūlymo ir balsavimo dėl jų procesas tarnavo tikslams, kurie būdavo įvertinami atsižvelgiant į Sinodo Tėvų nuostatas. Teiginių siūlymų ir su jais susijusių diskusijų bei balsavimo nebuvimas atgraso atvirą dialogą ir apsiriboja diskusijomis tik mažose grupėse. Taigi svarbu, kad teiginių, už kuriuos balsuos viso Sinodo Tėvai, formavimas turėtų būti atkurtas. Balsavimas tik dėl galutinio dokumento yra jau per vėlyvas, kad dar būtų įmanoma išsamiai peržiūrėti tekstą bei atlikti rimtus pataisymus.

Be to, Sinodo Tėvų indėlio trūkumas, sudarant teksto redagavimo komiteto sudėtį sukėlė nemažą nerimą. Komiteto nariai buvo paskirti, o ne išrinkti, be konsultavimosi. Bet kas tokiame lygmenyje redaguojantis tekstą mažose grupėse turėtų būti išrinktas,o ne paskirtas.

Savo ruožtu, šie dalykai sukėlė susirūpinimą, kad naujoji tvarka nėra teisinga tradicinei Sinodo dvasiai ir tikslui. Neaišku, kodėl šie procedūriniai pakeitimai yra būtini. Daug tėvų ima jausti, kad naujas procesas yra skirtas palengvinti jau numatytų balsavimo rezultatų svarbiausiais ginčijamais klausimais, priėmimą.

Galiausiai ir galbūt svarbiausiai, įvairūs tėvai išreiškė susirūpinimą, kad Sinodas, skirtas spręsti gyvybiškus pastoracinius santuokos ir šeimos orumo klausimus, gali tapti dominuojamas teologinės-doktrininės nuostatos dėl Komunijos suteikimo išsiskyrusiems ir vėl civiliškai susituokusiems. Jei taip įvyks, tai neišvengiamai kils dar daugiau esminių klausimų apie tai, kaip Bažnyčia toliau turėtų aiškinti ir įgyvendinti Dievo Žodį, jos mokymus ir jos disciplinas [šiuolaikinės] kultūros pokyčių kontekste. Liberalių protestantų bažnyčių žlugimas modernioje eroje, ypač paskatintas joms atsisakius krikščioniškojo tikėjimo ir praktikos pagrindinių elementų vardan pastoracinio prisitaikymo, įspėja mus pačius Sinodo diskusijos eigoje. 

Jūsų Šventenybe, siūlome šias mintis ištikimybės dvasioje, ir dėkojame už priėmimą domėn.

Ištikimai Jūsų Jėzuje Kristuje

Gerhard L. Müller, Tikėjimo doktrinos kongregacijos (Vatikanas) prefektas (nuo 2012m.), anksčiau - Regensburgo (Vokietija) arkivyskupas.

Robert Sarah, Dievogarbos ir sakramentų disciplinos prefektas (nuo 2014 m.), anksčiau - Conakry (Gvinėja);

George Pell, Vatikano ekonomikos sekretoriato prefektas (nuo 2014 m.), anksčiau – Sidnėjaus (Australija) arkivyskupas;

Carlo Caffarra, Bolonijos (Italija) arkivyskupas, pirmasis Pontificalinio Jono Pauliau II Instituto šeimos ir santuokos studijoms prezidentas;

Thomas C. Collins, Toronto (Kanada) arkivyskupas;

Daniel N. Di Nardo, Galveston-Houston (JAV) arkivyskupas, JAV vyskupų konferencijos viceprezidentas;

Timothy M. Dolan, New Yorko (JAV) arkivyskupas;

Willem J. Eijk, Utrechto (Olandija) arkivyskupas;

Wilfrid Fox Napier, Durbano arkivyskupas (Pietų Afrika);

John Njue,  Nairobio (Kenija) arkivyskupas;                       

Norberto Rivera Carrera, Mechiko (Meksika);

Jorge L. Urosa Savino, Carakaso (Venesuela) arkivyskupas;

Elio Sgreccia, Pontifikalinės Gyvybės akademijos prezidentas – emeritas (Vatikanas).

__________

ARCHĖ komentaras. Kaip Laišką pasirašiusieji kardinolai ir mini (žr. aukščiau arche.lt pabraukta): „Liberalių protestantų bažnyčių žlugimas modernioje eroje, ypač paskatintas joms atsisakius krikščioniškojo tikėjimo ir praktikos pagrindinių elementų vardan pastoracinio prisitaikymo, įspėja mus pačius Sinodo diskusijos eigoje.“

Paprastai tariant, liberalios protestantiškos bažnyčios žlunga, nes išsižada Viešpaties Jėzaus Kristaus perduoto Apaštalų tikėjimo pamatų. Kaip akivaizdžiai parodo katalikų skaičiaus nykimo statistika konkrečiais atvejais, lygiai taip pat žlunga ir tos katalikų vyskupijos, kurios imasi tariamoje „Vatikano II Susirinkimo dvasioje“ pataikauti pasauliui, tuo pačiu atmetant pačią Vatikano II Susirinkimo Tėvų aiškiai surašytas nuostatas.

Stabdykime šį žlugimą savo tvirtu ir nepalenkiamu Apaštalų ir jų įpėdinių tikratikių vyskupų mums perduodamu tikėjimu.