Žygimantas Pavilionis. „Siekis puoselėti žmogaus orumą turi tapti politikos pamatu“

Žygimantas Pavilionis penkerius metus darbavosi Lietuvos ambasadoriumi JAV. Tad natūralu, kad mūs...

Žygimantas Pavilionis penkerius metus darbavosi Lietuvos ambasadoriumi JAV. Tad natūralu, kad mūsų kalba jau nuo pat pradžių pasuko prie lyginamosios JAV ir Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo analizės. Pokalbis su Ž. Pavilioniu apie tai, ko mes galėtume pasimokyti iš amerikiečių ir kokias mūsų problemas atskleidžia žvilgsnis į vieną seniausių pasaulio demokratijų.

- Penkerius metus praleidai Amerikoje ir štai dabar grįžai į Lietuvą. Kalbant apie abiejų valstybių politinį gyvenimą, koks skirtumas tau jaučiasi labiausiai?

- Didžiausias skirtumas veikiausiai yra tai, kad ten žmonės iš tikrųjų dalyvauja politikoje, o ne vaidina dalyvavimą. Tas dalyvavimas yra labai gyvas. Tą galiu pasakyti vien pažvelgęs į mokyklas, kuriose mokėsi mano vaikai. Patys vaikai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime. Veikia gausybė politinių ir nepolitinių organizacijų. Ten gebėjimas aktyviai pilietiškai ir politiškai dalyvauti yra ugdomas mokyklose, o to pas mus, deja, nėra.

Čia galime pažvelgti vien į tai, kaip klasėse elgiasi vaikai. Amerikiečiai labai aktyviai ir noriai reiškia savo nuomonę, tu negali atsiginti nuo rankų miško, kuris tave stabdo, netgi neklauso, visąlaik diskutuoja. Visas mokymas ten yra skirtas ne kalti informaciją, o į kūrybiškumą, t. y. klausimą, ką ir kaip su ta informacija gali daryti. Vadinamieji patarėjai (counselor) seka kiekvieną mokinį, analizuoja jo gabumus, stebi pažangą, pritaiko jam asmeniškai programą. Taip nuo pat pirmųjų dienų formuojama stipri asmenybė, kuri yra įpratusi dalyvauti politiniame ir socialiniame gyvenime. Tas politinis gyvenimas yra labai aktyvus. Pažvelkime į dabartinius debatus Respublikonų partijos gretose. Ten kiekvienas kaimas, kiekvienas miestas, kiekviena save gerbianti bendruomenė iškelia savo kandidatą, nes žino, kad tai, dėl ko jie kovoja, yra verta kovos.

Tuo tarpu tai, kas vyksta čia, pas mus, mes galime vadinti elitine demokratija, nomenklatūrine demokratija ar normatyvine demokratija. Pas mus tas procesas nevyksta. Egzistuoja elitiniai klubai, kurie pasivadinę partijomis. Narystė partijose yra minimali, ir ji yra ne didėjanti, o mažėjanti. Aktyviai jaunimo ten tikrai nedalyvauja, ir partijų vadovybė to nesiekia. Partijos nesiekia ne tik jaunimo, bet apskritai visos visuomenės aktyvaus įsitraukimo.

Šiandien tik per didžiulius vargus pasidariau nuolatinį leidimą patekti į Seimą. Mane iki šiol stebina tai, kad į Seimą norintys patekti žmonės turi prašyti leidimo. JAV Kongrese to nereikia. Kiekvienas žmogus gali ateiti iki kongresmeno ir su juo pasikalbėti, jeigu tik jis nesineša su savimi ginklo. Bet tai užtikrinti jau yra saugumo tarnybų užduotis. Visuomenė ten yra įpratusi įsitraukti į politinį gyvenimą nuo pat gyvenimo pradžios iki pabaigos ir tai daro visuose etapuose.

Pas mus tuo tarpu yra elitiniai projektai. Pas mus politikai iki šiol vadovauja „inteligencija“, kaip rašė įvairūs mūsų autoriai. Būtų gerai pereiti į tą kokybiškesnės, gyvybingesnės demokratijos etapą, o to tikrai galime pasimokyti iš amerikiečių.

- O kaipgi viską pradėti keisti tikrovėje? Nes kalbėti ir vardyti problemas galime lengvai, tačiau vien nuo to pokyčiai neįvyks. Galima daug kalbėti apie mokyklos, autoritetų krizę, tačiau ar tai ką nors keičia?

- Jei kalbėsime apie mokyklą, tai pirminis klausimas yra ne tai, ar mokytojas yra autoritetas, ar ne, o ar apskritai tas mokymas turi turinį.

Sovietai įvykdė stebėtinai sėkmingą operaciją, kurios padarinius jaučiame iki šiol. Jie iš mūsų apskritai ištrynė supratimą, kas yra žmogaus orumas. Tu išeik į gatvę ir paklausk, kas tai yra. Daugelis žmonių atsakys, kad jiems tai asocijuojasi su oru, suprask, tai niekas, tuščia. Mūsų mokytojai, net jei jie ir būtų labai autoritariški, jie neformuoja žmogaus. Jie gali trenkti kumščiu į stalą ir liepti išmokti formules, bet jie tikrai nesirūpins tavo asmenybe. Tai daryti yra sudėtinga. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad čia negalima kaltinti vien mokyklų, nes žmogaus orumo sąvoka yra ištrinta visose srityse. Aš labai dažnai pasišneku su mūsų Bažnyčios hierarchais ir klausiu jų paprasto dalyko, kodėl amerikiečiai katalikai XVIII amžiuje nusprendė, kad negali būti parapijos be mokyklos. Gali būti parapija be bažnyčios, tačiau mokykla privalo būti. Jie suvokė, kad žmogaus formavimas nuo pat vaikystės yra esminė užduotis. Mes tuo tarpu praradome 25 metus.

Čia kalbu ir apie Bažnyčią. Mes ant vienos rankos pirštų galime suskaičiuoti katalikiškas mokyklas, tuo tarpu parapijų turime tikrai žymiai daugiau.

Kai aš rašiau disertaciją, bandžiau sau įrodyti, kad mes galime vadintis katalikiška tauta, ir ką tai reiškia. Ką gi reiškia katalikiškos vertybės vidaus ar užsienio politikoje? Aš nesuradau mūsų programose žmogaus kaip prioriteto. Aš nesuradau, kad žmogaus orumas būtų tikslas. Dokumentuose to iš viso nėra. Pirmą kartą tą pamačiau TS-LKD rinkimų programoje, tačiau vis dėlto įgyvendinimas skyrėsi nuo to, kas buvo deklaruota. Visa tai ir liko deklaracijų lygio.

Švietimas, kultūra, socialiniai ar sveikatos reikalai iš esmės liko nepakeisti nuo sovietinių laikų, nes Europos Sąjungos teisė to nereikalavo, o mes patys nesupratome, kad tai yra tikslas. Kadaise apie tai diskutavau su Šeimos instituto vadove Jolanta Ramoniene, ir ji man sakė, kad ten, kur šeima yra prioritetas, ten šeimų asociacijos kiekvieną įstatymą prieš jo priėmimą vertina dėl jo poveikio šeimai. Aš siūlyčiau lygiai tą pačią analizę pas mus daryti svarstant, kaip konkretus įstatymas veikia žmogų ir jo orumą, kaip įstatymai žmogų įgalina, sustiprina. Pas mus įstatymai dažniausiai nėra leidžiami tam, kad įgalintų žmogų. Žmogus yra suprantamas kaip priemonė, kaip statistinis vienetas. Žmonių galvas skaičiuojame kaip kokioje galvijų bandoje, analizuodami, kiek paaugo ekonomika, kiek pasikeitė emigracijos mastai.

Galėtume daryti eksperimentą ir kiekvienos ministerijos, kiekvieno departamento paklausti, ką jie konkrečiai padarė, kad mano vaikai, turiu jų keturis, taptų asmenybėmis. Dar galima klausti ir kitaip – ką nuveikėte bendradarbiaudami su kitais? Yra skautai, ateitininkai, šauliai, su kuriais galima bendradarbiauti, tačiau kol kas viskas vyksta padrikai. Juk ne viskas turi būti daroma valstybės rankomis. Galima kviestis atskiras bendruomenes ir pan. Tačiau svarbu užsibrėžti tikslą – šiuo atveju puoselėti žmogaus orumą, laisvą, kūrybingą asmenybę, kuri priešintųsi korupcijai, neduotų kyšių, nenusirašinėtų mokykloje, nesityčiotų iš kito, gatvėse nevažinėtų autobusų juostomis.

- Mes puikiai žinome, kad pirminė vieta, kur vaikas ugdomas, yra šeima. Sudužus šiam institutui, valstybė, įvairios institucijos gali bandyti taisyti padėtį, gydyti, reanimuoti, tačiau šeimos pakeisti vis tiek nepavyks. Vis dėlto dabar regima situacija, kad valstybė bando iš šeimos perimti vis daugiau funkcijų, be to, pati šeima patiria krizę ir netampa ta vieta, kurioje būtų ugdoma pagarba asmeniui.

Andriaus Kubiliaus vadovaujamos TS-LKD partijos rinkimų programoje, kuri, kaip minėjau, skyrėsi nuo realių darbų, buvo gražiai viskas sudėliota. Buvo kalbama apie pirmąją revoliuciją, kurią mes įvykdėme prieš sovietus, tada buvo mūsų stojimo į Vakarus revoliucija, ekonominė revoliucija, o dabar ateina laikas šeimų ir bendruomenių revoliucijai. Ne taip dramatiškai ir konservatyviai analitikai visa tai vadina kiekybiška demokratija, kai demokratinėje politikoje pradeda dalyvauti žmonės, šeimos, bendruomenės. Tačiau iki šiol, kartoju, kad pas mus tai iki šiol niekados nebuvo politikos tikslas. Buvo sakoma, kad valstybė čia niekuo negali padėti, negali nieko daryti. Bet tai galėtų būti mūsų tikslas. Jei dabar džiaugiamės mūsų šalies makro rodikliais, ekonomika atrodo neblogai, tai užsiimkime mikro dalykais, ką popiežius dabar įvardija kaip pačius sunkiausius dalykus.

Turime mokytis naudotis laisve, kuri mūsų rankose išsikreipia, tampa nomenklatūrine, išlenda tos pačios sovietizmo grimasos. Išėjome kaip Mozė su žydais iš Egipto, tačiau darbai tuo nesibaigia, turime dar daug ko mokytis. Pas mus sovietizmo dar labai daug ir su tuo geriausiai galėtų kovoti aktyvūs piliečiai ir bendruomenės.

Taip, turime kalbėti ir apie atlyginimus, nes pas mus socialinė atskirtis yra milžiniška, ir sunku reikalauti, kad žmogus augtų, jei jis skendi skurde. Turime kalbėti apie švietimą, pilietinį, patriotinį ugdymą, smulkų verslą, kurį žodžiais skatiname, tačiau iš esmės apmokestiname kaip ir stambųjį verslą. Iš esmės per visus 25 metus visos mūsų valdžios dirbo stambiajam kapitalui. Užtenka tik kirsti Lietuvos ir Lenkijos sieną, kad pamatytum, kaip ten mūsų kaimynai yra ekonomiškai įgalinę smulkųjį verslą. Ten jis turi mokestinių lengvatų, gali lengviau įeiti ir išeiti iš rinkos, susiduria su mažesne administracine našta. Tuo tarpu mes visus kerpame vienodai ir tuo didžiuojamės. 


Susiję straipsniai

Žygimantas Pavilionis 4534799813875849687

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-10-03 21:15

    Gal ambasadorių vaikai ir kur geriau papuola. O apie įprastas mokyklas JAV yra ir kitokių nuomonių...

    https://www.youtube.com/watch?v=eZJoCfgAEuE
    (angliškai)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-10-03 23:33

    Kažkaip nepanašus į gimdytoją , nes toji susidėjo su gėjuva totaliai

    AtsakytiPanaikinti
  3. Šita kalba labai pakvipo artėjančiais rinkimais. Viskas girdėta šimtus kartų, nieko naujo ir tai yra tik tušti žodžiai. Tačiau šitas žmogus užsimojo eiti tolyn, gilyn į Lietuvos politiką. Vien ką reiškia jo įstojimas į krikščionių demokratų partiją... Nors sakoma, kad vaikai neatsako už tėvų pažiūras, tačiau girdint motinėlės nusišnekėjimus, man šis asmuo pasitikėjimo nekalia.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Šita kalba labai pakvipo artėjančiais rinkimais. Viskas girdėta šimtus kartų, nieko naujo ir tai yra tik tušti žodžiai. Tačiau šitas žmogus užsimojo eiti tolyn, gilyn į Lietuvos politiką. Vien ką reiškia jo įstojimas į krikščionių demokratų partiją... Nors sakoma, kad vaikai neatsako už tėvų pažiūras, tačiau girdint motinėlės nusišnekėjimus, man šis asmuo pasitikėjimo nekalia.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2015-10-05 08:12

    priesrinkimine kampanija - tikisi kandidatuoti i LR prezidentus. Pilsto is tuscio i kiaura. Jam orumas - geju santuoku pripazinimas , pagal mocios AMarinos iregistruota projekta.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2015-11-03 10:03

    ,labai teisingai raso gerb.Pavilionis.Galu gale jis juk neatsako uz zmonos paziuras ar jos pasirinkima.Jeigu butu daroma kaip rasoma ,butu puiku.Deja,vos tik pakliunama i Seima,viskas uzmirstama ....

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item