William Kilpatrick. Migracija ir Europos islamizacija

Straipsnis rašytas dar prieš prasidedant vyskupų sinodui. Vyskupų sinodas šeimos klausimais spręs daugelį šeimos išlikimui svarbių pro...


Straipsnis rašytas dar prieš prasidedant vyskupų sinodui.

Vyskupų sinodas šeimos klausimais spręs daugelį šeimos išlikimui svarbių problemų. Deja, vienos svarbios problemos jis nespręs. Skamba ironiškai: nors ir svarstydami būdus, kaip stiprinti krikščionišką šeimą, vyskupai tuo pat metu padeda sudaryti sąlygas plisti šeiminių santykių sistemai, kuri yra priešiška krikščioniškai santuokai.

Minėta sistema leidžia poligamiją (daugpatystę), leidžia vyrams sudaryti laikiną santuoką, leidžia jiems tuoktis su vaikais, leidžia jiems lengvai išsiskirti su žmonomis ir, apskritai, į žmoną ir vaikus žvelgia beveik kaip į materialią nuosavybę.

Anot buvusių musulmonių Nonie Darwish, Wafa Sultan ir Ayaan Hirsi Ali, tai labai sugedusi sistema, vedanti į daugybę šeimos patologijų. Kaip pažymi Darwish, musulmoniška šeiminių santykių sistema sukuria nepasitikėjimą ne tik tarp vyro ir žmonos, bet ir tarp tėvo ir sūnaus, motinos ir marčios, tarp žmonos ir jos draugių (potencialių varžovių, galinčių įžiebti vyro aistrą). Darwish daro išvadą, kad sugedęs ir smurtinis islamo visuomenės pobūdis tiesiogiai kyla iš islamo šeiminių santykių sistemos: „Aš tvirtai įsitikinusi, kad įniršio, skatinančio islamiškąjį terorizmą, šaknų reikia ieškoti musulmonų šeimoje susikaupusiame pyktyje.“

Visos minėtos bėdos gali jus užgriūti, jei gimėte Teherane ar Pešavare. Bet ką gi bendro tai turi su vyskupų suvažiavimu Romoje? Tik tai, kad daugelis iš jų – ypač Europos vyskupai – skatina importuoti tokią šeimos struktūrą į Europą. Žinoma ne tiesiogiai, bet vykdant atvirą imigracijos politiką, kuri leis musulmoniškiems šeiminių santykių principams įsišaknyti Europoje.

Toks „svetingas“ požiūris atsirado ne reaguojant į neseniai prasiritusias migrantų ir pabėgėlių bangas. Tai buvo pusiau oficiali Bažnyčios politika pastaruosius dešimtmečius. Tačiau ilgainiui situacija pasikeitė. Kadaise sruvenęs imigrantų „upelis“ dabar virto potvyniu. Nepasikeitė tik vyskupų požiūris į esamą situaciją. Jie vis dar tiki pasenusiais argumentais, kuriais grindžiama „imigracijos nauda“: kad jauni imigrantai esą padės išspręsti Europos darbo jėgos trūkumą, pripildys Europos gerbūvio aruodus ir praturtins jos kultūrą savo talentais.

Trumpai tariant, vyskupai niekada nepripažino galimybės, kad masinė imigracija turi neabejotinų neigiamų pusių. Anot kun. Matthew Gardzińskio iš Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos, neigiamas migracijos pasekmes patiria tik imigrantų gimtoji šalis: esą „viena šalis praranda emigruojančius asmenis, o juos priimanti šalis laimi – gauna jų idėjas ir kūrybiškumą“.

Žinoma, pragmatiniai argumentai, skatinantys išskėstomis rankomis priimti migrantus ir pabėgėlius, nublanksta prieš moralinius argumentus – ypač tada, kai jie nuskamba iš paties Popiežiaus lūpų. Savo kreipimesi Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga popiežius Pranciškus sakė, kad noriai priimdami svetimšalius „mes atveriame duris Dievui ... kitų veide įžvelgiame paties Kristaus veidą“.

Tačiau matant musulmonų imigracijos į Europą mastus, kyla klausimas: ar dar įžvelgiame Kristaus veidą vietiniuose europiečiuose? Beklausant Popiežiaus ir žymių vyskupų susidaro įspūdis, kad visi europiečiai yra pasiturintys, bet šiek tiek savanaudžiai vidurinės arba aukštesniosios klasės miesčionys, turintys iki soties laisvų kambarių savo erdviuose vasarnamiuose. Kita vertus, migrantai ir pabėgėliai vaizduojami kaip nuo jų nepriklausančių jėgų aukos. Tačiau daugybė europiečių jaučiasi lygiai taip pat. Briuselio nustatomos taisyklės nuo pačių europiečių mažai arba visai nepriklauso. Kaip parodė viena po kitos vykusios visuomenės nuomonės apklausos, dauguma europiečių jaučiasi ES imigracijos politikos aukomis.

Be to, daugelis iš jų jaučiasi „aukomis“ ne vien plačiąja prasme – jie jaučiasi nepatogiai ne vien dėl toli sėdinčių eurobiurokratų nustatytų taisyklių. Vis dažniau europiečiai tampa aukomis tikrąja to žodžio prasme, tai yra smurtinių nusikaltimų: išprievartavimų, užpuolimų, ir apiplėšimų, aukomis. Tokie atsitikimai jau ilgą laiką kelia didelių problemų. Švedija jau seniai pelnė „šlovę“, pasiekusi antrąją vietą pasaulyje pagal išprievartavimų skaičių. Taip pat apskaičiuota, kad per pastaruosius du dešimtmečius buvo išprievartauta maždaug vienas milijonas Anglijos moterų ir merginų (tai padarė daugiausia musulmonų imigrantai). Panašu, kad užplūdus naujajai musulmonų imigrantų – iš kurių 75 procentai yra nevedę vyrai – bangai, atsiras dar daugiau prievartavimo aukų. Kaip rašo Patas Condellas, kandus „YouTube“ apžvalgininkas, „Europos Sąjunga importuoja smurtinę, moteris žeminančią prievartavimo kultūrą, kuri tiesiogiai kelia grėsmę moterų saugumui“.

Ši „prievartavimo kultūra“ savo ruožtu yra Darwish aprašyto smurtinio šeimos modelio produktas: „fizinė prievarta prieš moteris musulmonų kultūroje labai paplitusi“, „mergaitės yra mušamos savo brolių ir tėvų“, „berniukams diegiamas priešiškumas merginoms, nepridengiančioms galvos, rankų ir kojų“, jiems sakoma, kad „tos neprisidengusios merginos nusipelno nepagarbos“.

Žinoma, beveik visos europietės merginos bei moterys vaikšto neprisidengusios ir todėl esą vertos nepagarbos. Kaip sako Condellas „Trečiojo pasaulio musulmonai vyrai nuo pat lopšio mokomi niekinti moteris, jų bijoti ir vertinti jas kaip žemesnes būtybes“.

Pabėgėlių centruose prievartavimai jau prasidėjo. Socialinio darbo organizacijų koalicijos laiškas apie sąlygas vienoje iš Vokietijos stovyklų praneša apie daugybę „prievartavimo, seksualinės prievartos“ ir „priverstinės prostitucijos“ atvejų. Aukos – didžiąja dalimi taip pat musulmonės, kurios paprastai būna kažkiek prisidengusios. Jeigu prievartavimo aukomis tampa net musulmonų moterys, besilaikančios islamo taisyklių, tai kas gi bus, kai tie vyrai paliks pabėgėlių centrus ir pasklis tarp vietinių moterų, prie kurių kibti jiems nedraudžiama? Pagal islamo teisę, netikėlės [t. y. ne musulmonės – vert. past.] moterys ir merginos, gyvenančios Dar al-Harb[1], yra teisėtas musulmonų grobis.

Soerenas Kernas, Geitstouno instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, praneša, kad atvejai, kai prieglobsčio prašytojai išprievartauja Vokietijos moteris, jau tapo „kasdieniniu dalyku“. Jis smulkiai aprašo dvidešimt vieną atvejį, daugelio iš jų aukos buvo paauglės ir jaunesnės mergaitės. Jis teigia, kad iš tiesų įvyko daug daugiau incidentų, kuriuos policija ir valstybės pareigūnai slepia, nenorėdami duoti pagrindo masinės imigracijos politikos kritikams.

Ar vyskupai ir toliau mėgins pasakoti savo įprastas pasakas apie islamą ir pabrėžti teigiamus imigracijos aspektus? Atsižvelgiant į tai, kas vyksta, atrodo, kad vyskupams tenka atsakomybė padaryti daug daugiau, nei tiesiog priminti katalikams jų moralinę pareigą svetingai priimti svetimšalius. Visų pirma, vyskupų pareiga – realistiškai suprasti islamą ir jo kuriamos kultūros pobūdį. Deja, atrodo, kad daugelis iš jų prisirišę prie fantazija pagrįstos islamo sampratos. Daugelio dvasininkų galvose islamas atrodo kaip artimas krikščionybės pusbrolis – žinoma, egzotiškas pusbrolis, bet besivadovaujantis tais pačiais esminiais principais.

Tikrovė ‒ kurios vis dar niekaip nesuvokia daugelis vyskupų – yra tokia: islamas yra radikaliai skirtingas nuo krikščionybės tikėjimas su radikaliai skirtingu moraliniu kodeksu. Prieš porą metų Afganistano parlamentas atmetė nutarimą, draudžiantį vaikų santuokas. Ši priemonė taip pat būtų uždraudusi „moterų pirkimo ar pardavimo praktiką sprendžiant konfliktus“ ir būtų apsaugojusi išprievartavimo aukas nuo kaltinimų ištvirkavimu ar neištikimybe. To nutarimo priešininkai sakė, kad jis „pažeidžia islamo principus“.

Galbūt „islamo principus“ vyskupai supranta geriau nei Afganistano įstatymų leidėjai? Jei ne, jiems vertėtų atidžiai įsižiūrėti, kokia gi kultūra iš tiesų skleidžiama Europoje. Bus pakankamai sunku atitaisyti žalą, kurią sekuliarieji reliatyvistai jau padarė šeimai. Būtų tikra kvailystė dar pasunkinti šeimoms kylančias problemas, sudarant sąlygas plisti kultūrai, kuri beveik visais aspektais prieštarauja krikščioniškai šeimos sampratai.

Šiuo atveju reikia vadovautis ne vien širdimi, bet ir protu. Leidinyje „Catholic World Report“ publikuojamame straipsnyje Kun. Nicholas Gregoris rašo:

„Atrodo, kad Sinode vyrauja dvi pagrindinės grupuotės: viena yra už tai, kad reikia aiškiai ir su visa krikščioniška meile skelbti tiesą; kita – už gailestingumą bet kuria kaina...“

Kyla įtarimas, kad gailestingumo bet kuria kaina šalininkai įsitikinę, jog imigrantus reikia svetingai priimti taip pat bet kuria kaina, ir nesivargina pamąstyti apie to „svetingumo“ pasekmes. Iš tiesų, kardinolas Reinhardas Marxas, Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas, nuvyko į Miuncheno geležinkelio stotį ir surengė žiniasklaidos plačiai išgarbintą svetingą sutikimą prieglobsčio prašytojams. Lygiai taip pat, daug už tai mainais neprašydamas, jis nori kuo plačiau atverti Bažnyčios duris išsiskyrusiems ir antrąkart „susituokusiems“ bei homoseksualioms poroms. „Užuot ieškoję būdų, kaip juos sulaikyti [už Bažnyčios sienų], – sakė jis interviu žurnalui „America“, – turime rasti būdų, kaip juos priimti [į Bažnyčią].“

Kur veda visas šis „svetingumas“? Gyvas „atsakymas“ yra „jos ekscelencija“ Eva Brunne, Stokholmo „vyskupė“. Ji yra pirmoji Švedijoje „vyskupė“ lesbietė ir pirmoji sudariusi oficialiai registruotą partnerystę su tos pačios lyties asmeniu (su kita „kunige“). Neseniai ji sukėlė sensaciją laikraščiuose, pasiūlydama pašalinti krikščioniškus simbolius iš Jūrininkų bažnyčios Friporte, „kad ji taptų patrauklesnė kitų religijų jūreiviams“. Pasak straipsnio, „vyskupė nori laikinai padaryti jūrininkų bažnyčią prieinamą visiems – nurodyti joje Mekos kryptį ir pašalinti krikščioniškus simbolius“.

Laikinai? O jeigu kai kurie iš atvykusių jūreivių nuspręs įleisti Friporte šaknis? O jeigu vietos imamas pasiūlys Jūrininkų bažnyčią paversti mečete? „Vyskupė“ Brunne nusiteikusi labai svetingai, bet neatrodo, kad ji galvotų, kokias pasekmes turės šis jos ir visos Švedijos svetingumas musulmonų migrantams.

Atsižvelgiant į blogėjančią padėtį Švedijoje ir į „vyskupės“ seksualinę orientaciją, gali kilti įtarimas, jog artėja laikas, kai „vyskupė“ Brunne taps nepageidaujamu Švedijoje asmeniu. Galbūt vieną gražią dieną ji suvoks jog vienintelė išeitis jai – tapti pabėgėle, viena iš tų, kurie bėgs ieškodami prieglobsčio iš vis labiau islamizuotos Europos. Europos lengvabūdiškas „svetingumas“ rengia senąjį žemyną nenumatytoms ir nemalonioms pasekmėms.

Versta iš Crisis Magazine

Susiję

William Kilpatrick 7513232533278254966
item