Vytautas Sinica. Šeimos sinodo intrigos: Reinas vėl liejasi į Tiberį

Vatikane vėl vyksta vyskupų sinodas šeimos klausimais. Nors jo sprendimai tebus rekomendaciniai, ...

Vatikane vėl vyksta vyskupų sinodas šeimos klausimais. Nors jo sprendimai tebus rekomendaciniai, viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys krypsta link Romos. Kas su baime, o kas su viltimi laukia doktrinos ar bent pastoracinės praktikos pokyčių Komunijos „persituokusiems“ ir požiūrio į homoseksualius santykius srityse. 

Kas gali keistis?

Kol Vakarų šalyse ir pačiame sinode verda diskusijos, Lietuvoje vyrauja keista nuostata, jog jokie pakeitimai negali įvykti, o Bažnyčios mokymą palaikantiems katalikams užtenka melstis ir nesikišti žemiškais metodais. Tarytum apsimetama, jog Bažnyčios hierarchai vieningai ištikimi mokymui, tarp jų nerezgamos intrigos dėl sinodo sprendimų, o jei ir taip, tai progresyvistai Bažnyčioje neturi galios ir įtakos mokymui pakeisti. Doktrinos šeimos klausimu pakeisti iš tiesų neįmanoma – tam galios neturi net popiežius, kurio misija yra saugoti Bažnyčios mokymą, o ne formuoti jį pagal savo pažiūras. Pati idėja, kad popiežius gali keisti Bažnyčios mokymą, yra savo esme protestantiška, nes kelia eretišką mintį, jog Bažnyčios mokymą laisvai formuoti yra atskiro žmogaus valioje (nebe tiek svarbu – popiežiaus ar kiekvieno tikinčiojo). Kad taip nėra, supranta abi sinodo vyskupų stovyklos. Nei sinodas, nei popiežius negali paskelbti doktrinos pokyčių.

Tačiau pokyčių šalininkai kartu supranta, kad siekiant neįmanomų doktrinos pakeitimų, galima pasitelkti aptakias dviprasmiškas formuluotes ir de facto pakeisti Bažnyčios pastoracines praktikas taip, kad jų prieštaravimas mokymui atrodytų kaip nebe akivaizdus, o tik interpretacijos klausimas. To siekiantieji – daugiausiai Reino slėnio valstybių vyskupai ir kardinolai – turi puikiausią šios taktikos sėkmės pavyzdį. Kai kurie II Vatikano Susirinkimo sprendimai ir pati jo darbotvarkė buvo nulemti būtent tokiu būdu. Reino slėnio šalių intrigų meistrai po pusės amžiaus ir vėl susirinko Vatikane primesti savo darbotvarkės ir sprendimų.

Praėjusio šimtmečio pamokos

1959 m. vos Žvejo žiedą gavęs Jonas XXIII paskelbė pastoracinį II Vatikano susirinkimą ir pradėjo trejus metus trukusį atsakingą pasirengimą. Visi šio susirinkimo parengiamieji dokumentai buvo asmeniškai perskaityti, įvertinti ir patvirtinti paties popiežiaus. Visuose juose buvo dėstomos nuostatos, absoliučiai atitinkančios ligtolinį 2000 metų Bažnyčios mokymą. Susirinkimas neturėjo priimti jokių esminių reformų, pačiam popiežiui jo klausimai neatrodė skaldantys susirinkimo dalyvius. „Baigsime iki Kalėdų“ – sakė jis, pradėdamas susirinkimą 1962 metų spalį.

Nutiko priešingai. Kone visi Jono XXIII parengti dokumentai susirinkimo dalyvių buvo atmesti, pats susirinkimas truko trejus metus, popiežius mirė jo eigoje, o vadovaujant revoliucingam jo įpėdiniui Pauliui VI priimti sprendimai ne vienoje srityje mėgino apversti aukštyn kojomis ligtolinį Bažnyčios mokymą. Visą tai pavyko pasiekti be daugumos susirinkimo tėvų palaikymo reformoms. Priešingai, Bažnyčios pokyčių „koja kojon su pasaulio pažanga“ ir ypač tuo metu Vakaruose sprogusia seksualine revoliucija norėjo tik siaura, daugiausiai Reino skalaujamų šalių vyskupų ir teologų grupė, kurios nariai buvo paties Jono XXIII pakviesti į susirinkimą, nors ankstesnio popiežiaus buvo viešai pasmerkti. Reformos neturėjo daugumos, bet buvo įgyvendintos.

Turėdami naujo popiežiaus paramą, progresyvieji teologai ir vyskupai perėmė į savo rankas darbotvarkės formavimą, procedūras, darbinių tekstų rengimą, moderavimą ir kitus įtakos svertus. Tuomečiam Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovui, tradicinio mokymo šalininkui kardinolui Ottaviani buvo atimta pasisakymo galimybė (sinodą sekančių katalikų ratuose jau išvesta paralelė su taip pat tradicinių pažiūrų aukščiausias pareigas einančiu kardinolu Peteriu Erdö, kuriam žodis atimtas per šių metų sinodą). Pasak II Vatikano susirinkimo istoriko Ralpho Wiltgeno, įtakingiausi reformų šalininkai ir susirinkimo dalyvių paramos joms telkėjai buvo Hansas Küngas, Edwardas Schillebeeckxas ir Karlas Rahneris. Visi buvę Pijaus XII „pasmerktųjų teologų“ sąrašuose, visi plėtoję su katalikybe nesuderinamą, nes moralės normų evoliuciją pripažįstančią nouvelle théologie ir Vatikano sprendimu laikinai ar visam laikui netekę teisės dėstyti teologiją.

Tačiau už asmenis dar svarbesni buvo metodai. Daugybe klausimų galutinės priimtos dokumentų formuluotės buvo aptakios, dviprasmiškos, neteigiančios nieko, kas prieštarautų ligtoliniam Bažnyčios mokymui, tačiau ir jo nepatvirtinančios, svarbiausia, paliekančios erdvės interpretacijoms. Seksualinės moralės klausimas formuluojant pastoracinę konstituciją Gaudium et Spes buvo tobulas to pavyzdys. Kaip rašė vienas garsiausių Bažnyčios istorikų prof. Roberto de Mattei, „Dauguma Susirinkimo tėvų balsavo už dokumentą siekdami, kad pirminis santuokos tikslas, remiantis objektyvia žmogaus prigimtimi, išliktų prokreacija. Progresyvioji mažuma žinojo, kad atviras teiginys, kad santuokoje už palikuonis svarbesnė abipusė sutuoktinių meilė, nesulauktų palaikymo. Tačiau jie žinojo, kad neminint santuokos tikslų hierarchijos, šie taps lygiaverčiais, o susirinkimo tėvai tokį tekstą palaikys“. 

Būtent taip ir atsitiko, o šiandieninės sinodo diskusijos tapo įmanomos dėka pusę amžiaus puikiai išnaudotos Vatikano II susirinkimo sprendimų dviprasmybės, kurią užkulisiniais žaidimais ir savo neformalia įtaka Romoje pavyko pasiekti Vokietijos ir Prancūzijos vyskupams. Būtent šį reiškinį atspindėjo garsiausios susirinkimo istorijos metaforiškas pavadinimas „Reinas liejasi į Tiberį“. Pavadinimą tenka skolintis ir šiam tekstui, mat šių metų sinode gausu ženklų, jog istorija kartojasi – pasitelkiami tie patys metodai. 

„Šešėlinis sinodas“ ir manipuliacijos

Jau pernai buvo gausu kalbų apie siauros grupės prieš sinodo dalyvių valią priimamus sprendimus, ypač tarpinį sinodo pranešimą, kuriame ir iškeltos garsiosios „atvirumo homoseksualams“ ir „Komunijos persituokusiems“ idėjos. Pernykščio sinodo sprendimų priėmimas ir vykusios intrigos atvirai nušviestos vieno garsiausių Vatikano žurnalistų Edwardo Pentino knygoje „The Rigging of a Vatican Synod?“ (2015). Gegužę Vatikane įvyko vadinamojo „Šešėlinio sinodo“ susitikimas, sukviestas Vokietijos, Šveicarijos ir Prancūzijos vyskupų konferencijų vadovų. Vokietijos vyskupai, ypač jų konferencijos vadovas Reinhardas Marxas grojo pirmais smuikais, o vėliau paviešintos susitikimo darbotvarkės ašis buvo dviejų minėtų siūlymų populiarinimas sinode. Popiežius niekada nepasmerkė šių susitikimų, kuriuose vyskupai atvirai aptarinėja mokymo arba praktikų keitimą, priešingai, pasak Vokietijos spaudos, ir šių metų sinodo metu Vatikano Santa Marta svečių namuose rengia reguliarius siauro rato susitikimus su progresyviąja mažuma sinodo klausimais. Kol kas (spalio 17 d.) šis skandalingas viešas teiginys nebuvo paneigtas nei Vatikano, nei paties vokiečių leidinio. 
Patys siūlymai dėl naujo Bažnyčios požiūrio į homoseksualus ir gyvenančius antroje civilinėje santuokoje siejami su pirmuoju juos iškėlusiu vokiečių kardinolu Walteriu Kasperiu. Jis pernai netgi teigė, kad šiems siūlymams turi popiežiaus paramą, nors vėliau tai paneigė. Paramą jis tikrai turi Vokietijos vyskupų konferencijoje, kurios vadovas R. Marxas, sekretorius Hansas Langerdörferis ir ne vienas narys deda įvairias pastangas, populiarindami šiuos ir kitus 1960-ųjų seksualinės revoliucijos padarinius priimti ir sunorminti kviečiančius siūlymus. Vokietijos Vyskupų konferencijos portale pastarąjį pusmetį paskelbti straipsniai, raginantys palaikyti vienalytes „santuokas“. Būtent R.Marxas spalio 15 d. sinode siūlymą teikti Komuniją antrąkart susituokusiems mėgino grįsti jau minėta Gaudium et Spes dviprasmybe, sakydamas, kad šis 1965 m. dokumentas „išplėtojo mokymą apie meilę, interpretuodamas jį meilės teologijos kontekste [ir pripažino], kad santuokinė meilė egzistuoja ne tik vaikų labui“. 

Doktrinos reformų reikalauja ne vien ir ne visi vokiečiai. Bažnyčios kontekste skandalingų siūlymų iškėlė pavieniai Lotynų Amerikos šalių, kuriose XX a. antroje pusėje katalikų mąstymą labai paveikė marksistinė ideologija, taip pat Kanados ir JAV vyskupai, nors apskritai JAV delegacija sinode yra išimtinai Tradicijos pusėje. Vokietis kardinolas Walteris Brandmülleris vienalyčių porų pozityvių aspektų ieškančius ir Komuniją antrąkart susituokusiems siūlančius tautiečius pavadino tiesiog eretikais ir „nebe katalikais“. Toks pat griežtas tautiečių atžvilgiu buvo ir Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas kardinolas Gerhardas Mülleris. Kaip ir 1962-1965 m. Vatikano II susirinkime, sinode reformų šalininkai neturi jiems reikiamos paramos ir šią problemą sprendžia procedūrinėmis priemonėmis. 

Jau prieš sinodą paskelbtas, popiežiaus paskirtų asmenų parengtas, sinodo darbinis dokumentas (instrumentum laboris) sukėlė diskusijų audrą būtent dėl savo aptakių formuluočių ir ligšiolinį mokymą atitinkančių akcentų nebuvimo. Pirmaisiais žmonėmis sinode paskirti liberalių reformų šalininkai kardinolas Lorenzo Baldisseri ir arkivyskupas Bruno Forte. Pastarasis specialiuoju sinodo sekretoriumi buvo ir pernai, kai savavališkai, be sinodo narių pritarimo, į tarpinę sinodo ataskaitą įtraukė homoseksualių sąjungų pozityvių elementų pripažinimą ir siūlymą teikti Komuniją išsiskyrusioms ir antrą civilinę santuoką sudariusioms poroms. Kas dieną katalikiškoje žiniasklaidoje pasirodžiusius skundus dėl įvairių sinodo eigos neskaidrumų, vainikavo 13 jame dalyvaujančių kardinolų laiškas popiežiui, netrukęs atsidurti spaudoje. Laišką pasirašę kardinolai atkreipia dėmesį į klaidinantį darbinio dokumento tekstą, diskusijų pasisakymų ribojimus, netikslius vertimus (sinode dirbama su dokumentais italų kalba, o oficialių vertimų dalyviams ir žiniasklaidai sinodas neteikia), žiniasklaidą klaidinančių sinodo spaudos atstovų pasisakymų gausą, taip pat pasigirdusias žinias, jog sinodo pabaigoje galimai nebus balsuojama dėl jokio konkretaus galutinio dokumento teksto. Jei jo ir nebus atsisakyta, kardinolai (pavyzdžiui, australas George`as Pellas) viešai abejoja tokio dokumento reprezentatyvu, nes jį rengiančioje dešimties sinodo tėvų grupėje septyni yra paskirti paties popiežiaus, o ne deleguoti savo šalių vyskupų konferencijų. Pernykštė B.Forte savivalė skatina pagrįstą įtarumą. 

Kad II Vatikano Susirinkimo metodai nepopuliariems sprendimams pasiekti bus pasitelkti ir šių metų sinode, atvirai prognozavo ir garsiųjų liberalizacijos siūlymų autorius W.Kasperis. „Tiems, kas rengia Sinodo dokumentus, siūlau parengti tekstą, kuris galėtų tikėtis daugumos sinodo dalyvių paramos. Būtina rasti formulę, kurią galėtų paremti dauguma. Tai tas pats metodas, kuriuo rėmėmės ir II Vatikano Susirinkime“ – dėstė jis. Tiek minėti 13 kardinolų, tiek pasaulinės nevyriausybinės organizacijos („Voice of the Family“) sinodo darbinį dokumentą kritikavo pirmiausiai būtent dėl dviprasmiškų formuluočių, kurias sinodo dalyviai gali suprasti skirtingai ir jas palaikyti dėl įvairių tarpusavyje prieštaraujančių motyvų, taip palikdami plačias erdves interpretacijai. Tai ypač akivaizdu žvelgiant į daugiausiai kritikuojamą 137 darbinio dokumento paragrafą apie kontracepciją, kuriame vienu metu teigiama, kad Bažnyčia ją kategoriškai draudžia (1968 m. enciklika Humanae Vitae) bei laiko „blogiu savaime“ (Katekizmas) ir kad sutuoktiniai gali nuspręsti ją vartoti vardan šeimos vertybių ir sakralumo“ (kad ir ką tai reikštų). Tokių dviprasmybių pilna visame dokumente, kurio pagrindu diskutuoja sinodo dalyviai. Regis, Reinas ir vėl sėkmingai liejasi į Tiberį.

Bažnyčios decentralizacija

Aptakios ir dviprasmiškos formuluotės Bažnyčios dokumentuose reformų šalininkams labai reikalingas dėl itin konkretaus tikslo. Siekiama, kad atskiri vyskupai ar vyskupų konferencijos galėtų savo nuožiūra spręsti pastoracinius klausimus kuo aptakesnio, taigi ir daugiau sprendimo laisvės paliekančio Bažnyčios mokymo ribose. Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas ir „Šešėlinio sinodo“ iniciatorius Reinhardas Marxas šiemet pareiškė, kad „Vokietijos Bažnyčia nėra Romos provincija ir negali laukti Sinodo sprendimų“. Protestantizmo lopšyje nuskambėjo protestantiška tezė, kurios praktinio įgyvendinimo siūlymai dabar rimtai svarstomi ir Sinode. Čia iškeltas siūlymas įvairius šeimos klausimus palikti spręsti pačioms nacionalinėms vyskupų konferencijoms ar net atskiriems vyskupams. Vokietijos vyskupai ilgai ir nuosekliai ėjo prie tokios idėjos iškėlimo.

Kaip teigė sinode dalyvaujantis Brisbeno (Australija) arkivyskupas Markas Coleridge`as, W.Kasperio ir kitų vokiečių liberalius siūlymus remia apie 1/3 sinodo tėvų. Ši parama, jo paties ir sinodo liberalų spėjimu, būtų daug ženklesnė, jei sprendimai liberalizuoti mokymą šeimos klausimais būtų priimami ne kaip visuotinai galiojantys Bažnyčiai, o kaip tai, ką gali savarankiškai nuspręsti valstybių Vyskupų konferencijos ar net atskiri vyskupai savo vyskupijose. Skaitant Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Evangelii Gaudium 32 paragrafą, galima pagalvoti, kad įmanoma ir jo paties parama tokiam sprendimui. Ten rašoma, kad „Nacionalinėms vyskupų konferencijoms dar nėra suteiktas pakankamas teisinis statusas, kuris joms priskirtų konkrečias kompetencijas, tarp jų ir autentišką doktrinos formavimo galią“ (including genuine doctrinal authority).

Deja, tokia Bažnyčios federalizacija yra akivaizdžiai blogiausia, kas jai gali nutikti. Taip Bažnyčios mokymas būtų ne tik liberalizuotas pagal antikatališkas moderno prielaidas, bet apskritai netektų reikšmės ir autoriteto, nes – visai kaip galybės protestantiškų sektų pasaulyje – egzistuotų daugybė „mokymų“ ar bent jų taikymo formų. Roma pati save įklampintų į nesibaigiančią kovą dėl galimybės reguliuoti, riboti ar atsiimti sprendimų galią konkrečiose srityse arba turėtų tiesiog pripažinti savo viršenybės praradimą. Bet kuriuo atveju, neliktų jokio pagrindo kalbėti apie vieną „visuotinę apaštalinę Bažnyčią“, ypač matant sinode atsiskleidžiančius skirtingų šalių vyskupų mąstymo skirtumus ir nevienodą jų polinkį pasiduoti sekuliariai laikmečio dvasiai. 

Dar neseniai Benediktas XVI ragino stoti į kovą prieš tai, ką jis vadino reliatyvizmo diktatūra – idėją, kad moralės normos ir elgesio moralinis vertinimas nėra objektyvus ir gali priklausyti nuo kultūrinio konteksto. Praėjus keletui metų sinode vokietis Jeremias Schröderis pareiškė priešingai: „išsiskyrusieji ir homoseksualai yra klausimai, kurie labai skiriasi skirtingose kultūrose ir turime ieškoti pastoracinių sprendimų, kurie atitiktų konkretų kultūrinį kontekstą“. Šią idėją iškėlę sinodo dalyviai sąmoningai ar ne pakvietė keisti vieną pamatinių katalikų pasaulio suvokimo prielaidų – objektyvios moralės tiesos egzistavimą, kurio nepaneigus, neįmanomas ir skirtingas tų pačių poelgių vertinimas.
Bažnyčios atsakomybė

Nepaisant visų manipuliacijų ir dėl jų kylančių įtarimų, situacija sinode neturėtų būti pervertinta. Sinodas neturi jokios galios priimti Bažnyčiai privalomus sprendimus. Jo paskirtis – padidinti vienokio ar kitokio būsimo popiežiaus sprendimo legitimumą. Sprendimai šeimos klausimais galiausiai bus paties popiežiaus, kuris užpernai pakvietė viso pasaulio katalikus išsakyti savo nuomonę šeimos klausimais, o šį spalį gavo daugiau nei 857 000 tikinčiųjų pasirašytą prašymą patvirtinti esamą Bažnyčios mokymą. Ko vertas popiežiaus deklaruotas atvirumas, atskleis jo sprendimai. Tačiau pats laiško popiežiui faktas yra sveikintinas, nes visi katalikai turi pareigą nepaklusti bet kokiam veikimui prieš prigimtinės teisės principus, taigi ir sinodo sprendimams tokia linkme. Katalikai turėtų atsimerkti ir pripažinti iš tiesų bjaurų faktą, kad tarp Bažnyčios hierarchų taip pat rezgamos žemiausio lygio intrigos, „lobinami“ sprendimai, sudaromos sąjungos, telkiami balsai ir ne visi vadovaujasi Bažnyčios mokymu, kurio patys prisiekė laikytis. Tik tą pripažinus, įmanoma adekvati reakcija į šiuos labai žemiškus iššūkius.
  
Nors R. Marxas pasaulietiniu XXI a. stiliumi klausia, „kaip galima svetimavimu vadinti santykius pakartotinėje civilinėje santuokoje“, Katalikų Bažnyčiai tai nėra atviras klausimas. Jėzus Kristus yra nedviprasmiškai pasakęs, jog yra būtent taip ir jokie Bažnyčios tarnai nėra laisvi savo valia pagal laikmečio reikalavimus keisti šios nuostatos. Nustojus ignoruoti ar laikmečio tamsumui nurašinėti šią Jėzaus citatą (lyg katalikai tikėtų, kad Dievas žino ne viską ir jį riboja senovės pasaulio mokslo žinių trūkumas), Bažnyčiai tenka pripažinti, kad savo pagrindinę misiją žemėję – sielų gelbėjimą – ji gali atlikti tik skelbdama kad ir patį nepatogiausią ir visuomenės atmetamą mokymą, tačiau jokiu būdu ne įsiteikinėdama postmodernių visuomenių norams. Bažnyčios melas, kad tai, kas paskelbta esant objektyviai bloga, staiga tapo gera ir dėl to nebereikia atgailauti, būtų didžiausias jos pačios nusikaltimas tiesai ir Bažnyčia sekančiųjų gerovei. Katalikams belieka tikėti ir tikėtis, kad tokios klaidos nepadarys nei sinodas, nei laisvą valią klysti turintis Romos popiežius. 

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 6477363389993966175

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-10-24 10:38

    "Tikėti ir tikėtis" - taiklus sinodo grėsmėms apibūdinti oksimoronas. Nors straipsnis baigiasi tarsi su šviesia viltimi, bet turint omenį II Vatikano susirinkimo patirtį, bei pačio popiežiaus aptakius pasisakymus apie homoseksualus apima negera nuojauta. Turbūt artėjame prie to laiko kai Bažnyčia jau negalės vaidintis Katalikiška.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Va, tą straipsnį reikia perskaityti ne vieną, bet du kartus.
    Kas yra apmaudžiausia ir skaudžiausia, kad tyli Lietuvos ganytojai, tyli bailiai ir nebepateisinamai, o kartais dar blogiau - pritaria Vatikano manipuliacijoms. Manipuliuoti avelėmis labai lengva, nes jos nuo amžių įpratintos ir prigrasintos klausyti ganytojų, kad ir ką tie besakytų. O susigaudyti, kas iš tiesų vyksta mūsų Bažnyčios viršūnėse, gali tik koks 0,0000001 proc. tokių charizmą apdovanotų tikinčiųjų kaip, tarkim, Vytautas Sinica.
    Mes dar prieš kokį dvidešimt metų Lietuvoje bandėm katalikams atverti akis, bet buvo dar labai anksti ir savo ganytojų buvom tiesiog užčiaupti ir nustumti į šalį. Visi iš mūsų juokėsi ir vadino "sektantais", laikydami tokį juoką netgi privalomu.
    Dabar įvykiai nusirutuliojo kur kas toliau. Nejau ir dabar katalikai tylės ir pasiduos toliau kvailinami? Nejau žmonėms visai nebesvarbu nei Bažnyčios reikalai, nei kuo jie tiki?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-10-24 21:56

    omentaras puikus, o Vytautas Sinica ne tik turi charizmą, bet ir labai labai daug proto

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2015-10-26 08:21

    Amžinas judėjimas, kaip ir amžinos intrigos tik šventame soste jos švelnesnės, subtilesnės, o pasakytas Dievo žodis ,,Viskas praeis tik mano žodžiai liks'', tikriausiai taip bus, kol Žemė suksis apie Saulę.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškam: šiaip jau saulė apie žemę sukas, iš kur iškritai.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2015-10-26 22:09

    Iš medžio nulipusiam, Saulė sukasi apie Žemę.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2015-10-27 12:59

    Tai, kad doktrina jau seniai keičiama - tam pradžia padaryta Vatikano II Susirinkime. O dabar toks triukšmas dėl tokio neesminio klausimo kaip Komunijos teikimas išsiskyrusiems. Jau seniai viskas keičiasi. Laiko nesustabdysi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pačiam reikia straipsnį perskaityti du kartus.

      Panaikinti
    2. Pradžiai bent vieną užtektų. ;)

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2015-10-27 20:49

    Patys turbūt nesidomėjot Vatikano II Susirinkimu ir jo sprendimais.O esmė tokia: jei tiki tol teigta, kad išganymas galimas tik priklausant Katalikų Bažnyčiai (Už Bažnyčios išganymo nėra), susirinkimo priimti sprendimai atvėrė kelią suvokimui, kad išganymas galimas ir už jos ribų. Čia esmė. Tai, kas vyksta dabar - tik tų sprendimų rezultatai. Viskas ir toliau judės ta pačia kryptimi. Siūlau pasidomėti apie tai daugiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O vis dėlto perskaitykite straispnį. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item