Vytautas Sinica. Ką pakeitė sinodas?

Katalikai atrodo sutrikę. Kaip vertinti pasibaigusio vyskupų sinodo šeimos klausimais rezultatus? Nors sinodas sušauktas svarstyti įvairiausius šeimų sielovados aspektus, garsiausiai nuskambėjo du skandalingiausi jame kelti siūlymai: švelninti homoseksualių santykių pasmerkimą ir leisti Komuniją priimti antrą civilinę santuoką sudariusiems katalikams. Pirmuoju klausimu sinodas nepriėmė jokių pakeitimų, o štai dėl antrojo netyla diskusija.

Sinodo baigiamajame dokumente 84-86 paragrafai, kuriems pritarta mažiausia balsų persvara, aptarė išsiskyrusiųjų ir naujas civilines santuokas sudariusių katalikų sielovados klausimus. Konkrečiai 85 paragrafas netiesiogiai palietė ir Komunijos „persituokusiems“ katalikams teikimo galimybę. Jis buvo priimtas 178 balsais „už“ ir 80 balsų „prieš“, t.y. vos vienu balsu peržengus būtiną 2/3 daugumos ribą. Būtent šio paragrafo formuluotė tapo didžiausių diskusijų objektu po sinodo. 

Įvykius sekantys katalikai šiandien atrodo pasidalinę į tris stovyklas, kurių kiekviena turi po savo 85 paragrafo ir iš jo sekančių pasekmių interpretaciją. Viena stovykla teigia, kad jis nieko nekeičia ir tik patvirtino esamą Bažnyčios mokymą, todėl iš esmės reiškia Tradicijos pergalę sinode. Tokia interpretacija būdinga daugumai katalikiškos žiniasklaidos, taip pat radikalių pokyčių laukusiai ir nusivylusiai liberaliai pasaulietinei žiniasklaidai. Kitos dvi stovyklos teigia, kad pokyčiai visgi įvyko, tik vertina juos skirtingai – vieni tais pokyčiais džiaugiasi, kiti sutinka su nerimu. 

Pats ankstesnį Bažnyčios mokymą paneigiančių siūlymų autorius W.Kasperis teigė, kad „buvo atvertos durys galimybei teikti Komuniją išsiskyrusiesiems ir vėl susituokusiesiems“. Tą patvirtino ir Lietuvos Vyskupų Konferenciją sinode atstovavęs kardinolas A. J. Bačkis, sinodo sprendimą apibendrinęs žodžiais: „Mes turime prieiti ir prie jų [šeimų antroje civilinėje santuokoje]. Ir čia atsiveria vienos mažos durelės. Kalbu apie Komuniją. Buvo pasakyta, kad reikia gerai, su įžvalga įsižiūrėti į kiekvieną atvejį, pažiūrėti, kas atsitiko, kaip įvyko, išklausyti, įsiklausyti, ir tada pagal sąžinę gali būti ir galimybė žengti žingsnį pirmyn“.

Pati tokia diskusija ir interpretacijų gausa liudija, kad sinodo baigiamajame dokumente pasirinkta dviprasmiška ir aptaki kalba, paliekanti vietos interpretacijai. Prieš sinodą pokyčių oponentai bijojo ir perspėjo būtent dėl tokios baigties – išvadų neaiškumo, paliekančio laisvę skirtingiems dvasininkams savo nuožiūra interpretuoti tekstą. Nors kai kurie Bažnyčios hierarchai pasisakė už sielovados klausimų perdavimą vyskupams ar vyskupų konferencijoms, atvirai toks sprendimas nebuvo priimtas. 

Visgi, sinodo išvados palieka būtent tokią galimybę. Skirtingai jas interpretuodami, dvasininkai iš principo gali individualiais atvejais priimti skirtingus sprendimus tose pačiose moralinėse situacijose. Tampa įmanoma, kad „persituokę“ katalikai vienoje vyskupijoje Komuniją gaus, o kitoje ne. Tai faktiškai reiškia, jog tą pačią būseną Bažnyčia per savo atstovus (vyskupus) vienu atveju įvertins kaip nuodėmę, kitu – kaip malonę. Skirtingi sprendimai sielovadoje reikštų ir skirtingas moralinės normas, keliamas tikintiesiems skirtingose šalyse. 

Šiandien Vakaruose ir Lietuvoje vyrauja moralinis reliatyvizmas – nuostata, kad moralės normos priklauso nuo kultūrinio konteksto ar jas net gali sau nustatyti pats žmogus. Toks požiūris gal ir nestebina sekuliaraus skaitytojo, tačiau yra absoliučiai svetimas Bažnyčiai ir tiesiogiai prieštarauja pamatinėms jos nuostatoms. Priimdama ir pripažindama tokį mąstymą, Bažnyčia nors ir nežymiai, žengtų aiškia linkme pritaikyti moralės normas prie klystančių ir nuodėmes darančių tikinčiųjų gyvenimo, nors visais amžiais elgėsi ir privalo elgtis atvirkščiai. Mėgstama tai vadinti ėjimu koja kojon su laikmečiu ar su realybe, tačiau taip sakydami, tik klaidiname save. Patenkintieji sinodo išvadų 85 paragrafo sukurta dviprasmybe, nori tokio Bažnyčios prisitaikymo, nusivylusieji – laikosi nuostatos, kad Bažnyčia skelbia vienintelę moralinę tiesą ir negali jos pritaikyti prie jokių laikmečio įpročių. Jei Bažnyčios misija yra gelbėti tikinčiųjų sielas, ji negali sakyti žmonėms, kad jų gyvenimas staiga pradėjo atitikti mokymą, kurio jis iš tiesų neatitinka. 

Galiausiai sinodo išvados tėra rekomendacijos popiežiui, o tikintiesiems lieka laukti, kurį mąstymą atspindės jo būsimas sprendimas.

Sekite autorių Facebook