Vytautas Sinica. Asmenvardžių rašyba nėra opiausia Lietuvos lenkų problema

Lietuvos viešojoje erdvėje ir toliau vyksta diskusijos apie tai, ar leisti kitataučiams piliečiams rašyti savo asmenvardžius kita kalba asmens dokumentuose. Susibūręs judėjimas „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“ siūlo, kad kitataučių asmenvardžiai ne lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis būtų rašomi ne pirmajame, o antrajame paso puslapyje arba kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje. Apie šio siūlymo argumentus pasakoja vienas iš „Talkos“ iniciatorių, politologas Vytautu Sinica.

Kas gi yra „Talka“ ir kokie jos siekiai?

Sakyčiau, kad tikslai yra du. Vienas tikslas yra, kad nebūtų priimtas dabar Seime Irenos Šiaulienės ir Gedimino Kirkilo siūlomas įstatymas dėl asmenvardžių rašybos. Kadangi šį įstatymą siūlo valdantieji socdemai, pagrįstai nerimaujame, kad jis gali būti priimtas. Mes manome, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos užkurtą ginčą, kokia kalba reikia rašyti asmenvardžius pasuose, reikėtų išspręsti nuosaikesniu būdu.

Tas būdas, kurį mes laikome realiausiu, ir kuris, mūsų įsitikinimu, būtų tinkamas daugumai, yra vadinamasis latviškas variantas, kai pagrindiniame puslapyje asmenvardis rašomas tik valstybine kalba, o papildomame puslapyje arba kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje asmenvardį galima rašyti kita pageidaujama kalba. Tiesa, Konstitucinis Teismas yra nustatęs apribojimą, kad tai privalo būti lotyniški rašmenys.

Toks projektas birželio pabaigoje užstrigo Seime, ir tai lėmė vienintelis Juliaus Sabatausko balsas Teisės ir teisėtvarkos komitete. Mes norėtume sugrąžinti šį variantą į Seimo darbotvarkę ir manom, kad jo priėmimas dar šioje kadencijoje galėtų padėti tašką visose diskusijose apie asmenvardžių rašymą. Tos diskusijos yra akivaizdžiai nenaudingos visuomenei, nenaudingos dvišaliams santykiams, tapusios labai aštrios ir poliarizuojančios. Viena vertus, labai norisi aiškaus ir konkretaus sprendimo, kita vertus, apskritai norisi, kad sprendimas būtų. Dėl to, norėdami atgaivinti kelią tam Seime užstrigusiam projektui ir parodyti jam visuomenės paramą, ėmėmės šios talkos.

Tačiau kodėl negalima leisti žmogui rašyti savo pavardės originaliais rašmenimis? Juk pavardė yra žmogaus nuosavybė, jo tapatybės dalis. Ar negalėtume kalbėti apie atvirkštinį variantą, kai pirmajame puslapyje įrašomas asmenvardis originalo kalba, o antrajame – valstybine kalba tiems, kurie argumentuoja negalėsiantys perskaityti visų diakritinių ženklų ir pan.?

Į šį klausimą mėgstu atsakyti klausdamas priešingai: o kodėl leisti? Argumentai – teisiniai, geopolitiniai, tarptautinės praktikos – dėliojasi į lentynėles. Pats formaliausias argumentas yra Konstitucija. Galime kaip norime vertinti Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kai kurie jie būna labai keisti, tačiau visi išaiškinimai vienas po kito buvo tokie, kad pagrindiniame paso puslapyje turi būti įrašas valstybine kalba.

Spaudžiami J. Sabatausko ir J. Bernatonio, Konstitucinio Teismo teisėjai šitą klausimą nusimetė ir perdavė Valstybinei kalbos komisijai, pasakę, kad, jei ši komisija leis, bus galima ir kitaip, t. y. ne valstybine kalba. Komisija pasakė, kad tik užsieniečiams ir už jų ištekėjusioms moterims bei jų vaikams asmenvardžius galima rašyti nevalstybine kalba. Tai yra nelogiškas sprendimas, nes tokia išimtis taip pat nepagrįsta, bet rašyti nevalstybine kalba paso pagrindiniame puslapyje masiškai, visiems norintiems piliečiams, kaip tą siūlo G. Kirkilas, VLKK neleido.

Kita vertus, yra tarptautinė praktika, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kad kiekviena šalis šį klausimą sprendžia, kaip nori, ir sprendžia, kas, man atrodo, yra svarbiausias dalykas, daugumos šalies piliečių patogumui, kad jie galėtų tą asmenvardį vartoti – ištarti pamatę užrašytą ir užrašyti išgirdę.

Čia susiduriame su tuo argumentu apie asmenvardį kaip žmogaus nuosavybę. Atrodo, viskas labai logiška, tačiau ne visai. Kalbine prasme asmenvardis yra kilęs iš bendrinės kalbos žodžių. Net kai yra susiklosčiusios tokios aplinkybės, kad daug Rytų Lietuvos žmonių save laiko lenkais ar, tarkime, tuteišiais, tačiau ne lietuviais, tai nekeičia fakto, kad objektyvi jų vardų kilmė yra lietuviška. Šitas aspektas piliečiams rūpi mažiau.

Labiau jiems turėtų rūpėti tai, ką Charlesas Tayloras yra laikęs tiesioginiu bendruoju gėriu. Asmenvardis yra būtent bendrojo vartojimo gėrybė. Asmenvardis yra tokia nuosavybė, kuria tu niekaip negali pasinaudoti ir kuri netenka prasmės, jei ją turi tik tu ir tik tu gali ja naudotis. Tavo asmenvardis yra reikalingas tam, kad juo galėtų naudotis kiti – valstybė, bendrapiliečiai, kurie juo gali tave įvardyti. Neįmanoma prasmingai naudotis asmenvardžiu, kurio negali suprasti ir vartoti kiti piliečiai. Tokia nuosavybė tampa nefunkcionali ir nenaudinga. Manau, kad tuo remiasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išvada, kad asmenvardžiai turėtų būti rašomi daugumos piliečių patogumui.

Kita vertus, beveik visų Vakarų šalių praktika yra rašyti pasuose tik valstybine kalba. Vienintelė šalis Vakaruose, kuri, taip ir nesupratau, ar leidžia, ar neleidžia įrašus nevalstybine kalba, yra Vokietija. Formali galimybė ten lyg ir egzistuoja, bet, pavyzdžiui, beveik visi Vokietijos piliečiai lietuviai turi prie vokiečių kalbos rašybos taisyklių pritaikytas pavardes. Beveik visos kitos senosios Vakarų demokratijos šalys kategoriškai rašo tik valstybine kalba. Nėra bijoma dėl pavardės „iškraipymo“, nes užrašyta forma ir pati pavardė nėra tas pat.

Buvo labai paprasta gauti palaikymą šitam projektui iš Amerikos lietuvių. Kai paklausiau, ar jie nenori palaikyti mūsų „Talkos“, kai rinkome viešų asmenų parašus, tai Jonas Kronkaitis, Povilas Žumbakis atsakė, o kaipgi kitaip, nes Amerikoje mes visi esame „Shimkus“ ir panašūs.

Visą tai, ką pasakiau, grąžina mus prie mano pirminio klausimo: o kodėl reikia leisti?

Tačiau ar nevertėtų šioje situacijoje mąstyti pragmatiškai darant prielaidą, kad geros valios gestas padėtų geriau integruoti Lietuvos lenkus ir leisti jiems pajusti, jog valstybė juos supranta, jų klauso. Galbūt taip ir išmuštume kortą iš rankų Valdemarui Tomaševskiui, kuris, niekam ne paslaptis, puikiai išnaudoja tą konfliktinę situaciją ir kaip tik yra suinteresuotas jos pratęsimu, užšaldymu.

Čia yra du momentai. Viena vertus, Tomaševskis visada turės tų kortų, kurias galės išnaudoti kalbėdamas apie diskriminaciją lenkų atžvilgiu. Buvo labai įdomu, kai kultūros viceministras, deleguotas Lenkų rinkimų akcijos, Edvardas Trusevičius turėjo galimybę paruošti savo norimą tautinių mažumų įstatymo projektą. Ten jis gerokai pastūmėjo visas raudonąsias linijas apie tai, ką ši partija norėtų matyti esant lenkiškai Lietuvoje. Ten buvo kalbama ir apie rinkimų agitaciją lenkų kalba, visas viešąsias paslaugas savivaldybėse, gatvių ir gyvenviečių pavadinimus lenkų kalba, ir visa tai jau esant nebe 25 proc. lenkakalbių gyventojų daliai tose savivaldybėse, kas visada buvo kalbėta viešumoje, tačiau 10 proc. O tai reiškia viešąsias paslaugas ir lenteles lenkų ir net rusų kalba Vilniaus mieste, atitinkamai tik rusų kalba Klaipėdoje. Projekte nebuvo kalbama apie jokius skirtumus tarp lotyniškų ir nelotyniškų užrašų.

Trumpai tariant, Lenkų rinkimų akcija visada ras ką ištraukti ir pasiskųsti, kad jiems kažkas neduodama. Ši konflikto kurstymo politika yra paprasta: tu sukuri poreikį, o tada transliuoji, kad šis poreikis yra nepatenkinamas.

Čia svarbu pabrėžti, kad Lenkų rinkimų akcija šį asmenvardžių poreikį padarė gana iš nieko. Taip teigiant, labai ilgai reikėjo remtis tik asmeninėmis patirtimis bendraujant su Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose gyvenančiais žmonėmis. Tačiau pernai Romerio universiteto mokslininkai padarė tyrimą, kuriame klausė lenkakalbių žmonių, kokios yra opiausios šio krašto problemos. Jiems buvo duotas gal dešimties punktų sąrašas, kuriame buvo ir asmenvardžių bei vietovardžių klausimas. Jie turėjo pažymėti tris svarbiausias problemas. Tarp tų trijų pagrindinių problemų Lietuvos lenkams tik 15 proc. gyventojų pažymėjo ir asmenvardžių bei vietovardžių klausimą. Tai buvo reprezentatyvus tyrimas. Tuo tarpu Lenkų rinkimų akcijos retorikoje tai atrodo kaip kone svarbiausia problema. Vis dėlto, kad ir kaip būtų banalu, svarbiausios yra ekonominės problemos – infrastruktūros klausimai, algų klausimai.

Tą kraštą, esu įsitikinęs, reikia integruoti visai kitais būdais – sutvarkyti švietimo programas, sutvarkyti verslo įėjimą į tuos regionus, nes dabar verslo vystymas ten sąmoningai blokuojamas. Vieša paslaptis, kad Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose norėdamas kurti verslą turi gauti kone asmeninį patepimą iš savivaldybės vadovo. Nenorima leisti kurti darbo vietų, kurių nekontroliuotų vietos valdžia. Ne paslaptis, kad vienas didžiausių Lenkų rinkimų akcijos resursų yra galimybė gąsdinti, kad kažkas neteks darbo, jei nebalsuos taip, kaip reikia, jei pasisakys ne taip, kaip reikia. Tam būtina išsaugoti gyventojų priklausomybę nuo valstybinio sektoriaus darbų. Norint tai pakeisti, priešingai, reikia įleisti verslą.

Be to, reikia galvoti, kaip pasiekti krašto gyventojus rusų kalba, nes ne paslaptis, kad ten jie, net tapatindamiesi su lenkais, daugiausia skaito rusišką žiniasklaidą, žiūri rusišką televiziją ir klauso rusiškų radijo laidų.

Sekite autorių Facebook