Vytautas Radžvilas. „Tauta privalo nubusti dar kartą – jeigu tai neįvyks, Lietuvos valstybės ir Tautos neliks“

Savo bendraminčiams išplatintame laiške, kurį paviešino Lietuvos žurnalistų sąjungos tinklalapis, rašote: „Inteligentijos kreipimasis į...


Savo bendraminčiams išplatintame laiške, kurį paviešino Lietuvos žurnalistų sąjungos tinklalapis, rašote: „Inteligentijos kreipimasis į visuomenę atvirai blokuojamas vadinamojoje ,,didžiojoje“ žiniasklaidoje“. Kas Jums leidžia teigti, kad tai yra tikslingas ir apgalvotas veiksmas, kuriuo siekiama nuo visuomenės nuslėpti svarbią informaciją?

Paprastai tam tikros žinios ar informacija neskelbiami dėl dviejų priežasčių. Vienais atvejais jos iš tiesų būna menkavertės – nesvarbios, neaktualios arba tiesiog neįdomios. Kitais atvejais būna nutylima iš tiesų svarbi informacija, o tai jau neabejotinas cenzūros požymis. Inteligentijos kreipimasis į visuomenę kaip tik ir yra neeilinis įvykis šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pirmą kartą nuo Sąjūdžio laikų tikrasis Lietuvos politinis elitas – valstybės veikliausi ir iškiliausi atkūrėjai – ir tikroji šalies šviesuomenė – talentingi ir nusipelnę kraštui inteligentai ir kūrėjai sutelktai pasisakė valstybei gyvybiškai svarbiu klausimu.

Bet kuris stebintis kovą dėl tariamai nekaltų ,,trijų abėcėlės raidžių“ ir politinės nuovokos dar visiškai nepraradęs stebėtojas supranta, kad ši kova yra tik seniai vykstančio kur kas didesnio mūšio fragmentas ir epizodas. LLRA – tik ką atsikūrusią Lietuvos Respubliką mėginusių sunaikinti TSKP platformininkų, jedinstveninkų ir Pietryčių Lietuvos autonomininkų įpėdinė bei jų reikalo tęsėja – toliau kryptingai stengiasi griauti ir pačius šalies valstybingumo pagrindus. Užmojis ,,papildyti“ lietuvių kalbos abėcėlę ir šitaip faktiškai paneigti valstybinį pačios kalbos statusą yra tik vienas žingsnis nuosekliai įgyvendinant kur kas didesnį ir ambicingesnį planą – pakirsti Lietuvos valstybinio suverenitetą bei jos teritorinį vientisumą pasitelkus pasalūnišką ,,žingsnis po žingsnio“ taktiką. Maža pasakyti, kad Lietuvos valdžia, įtakingiausi politiniai veikėjai ir partijos, juos aptarnaujantys ,,didžiosios“ žiniasklaidos propagandininkai, daugelis akademinio isteblišmento atstovų – politologai, istorikai, net kalbininkai – pataikauja LLRA susitelkusiam antivalstybiniam gaivalui ir nuolankiai pritaria pavojingoms jo užmačioms. Netrūksta ir aktyvių LLRA pagalbininkų, kurie neriasi iš kailio stengdamiesi pasitarnauti šiai Lietuvai priešiškai ir ją griaunančiai politinei jėgai.

Joks atsitiktinumas, priešingai, yra logiška ir dėsninga, kad LLRA siekius ir reikalavimus tenkinantį pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą pateikė Vilniaus aukštosios partinės mokyklos absolventas, LKP Vilniaus Lenino rajono komiteto bei LKP CK kultūros skyriaus instruktorius G. Kirkilas ir I. Šiaulienė, jau Sąjūdžio priešaušriu vadovaujama paties M. Burokevičiaus apgynusi disertaciją ,,Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovojant už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje 1940–1941metais“. Įsidėmėtina, kad šios pseudomokslinės ,,disertacijos“ autorė ne tik išsaugojo už šią rašliavą įgytą mokslinį laipsnį, bet dėl jos nė truputėlio nesigėdija ir net laiko ją esant vertinga. Kadangi tokios ,,disertacijos“ buvo ne kas kita, o dvasinio ir intelektualinio lietuvių Tautos ir valstybės naikinimo įrankis, autorės didžiavimasis ja politiškai reiškia viena: net ir būdama Lietuvos Respublikos Seimo narė, ji nemato reikalo išsižadėti savųjų atvirai antitautinių ir antivalstybinių nuostatų. O kalbant trumpai ir aiškiai – ji nepakeitė dar sovietmečiu susiformavusių politinių pažiūrų ir atvirai demonstruoja nelojalumą valstybei.

Tačiau šios iš pirmo žvilgsnio atsitiktinės ir pavienės dabartinės Lietuvos politinio ir akademinio elito nelojalumo valstybei apraiškos yra tik ledkalnio viršūnė, slepianti kur kas didesnę problemą ir kartu rimtą pavojų. Žvelgiant per tokių ,,atsitiktinumų“ prizmę gerai matyti, kad jokios idėjinės takoskyros tarp M. Burokevičiaus vadovaujamos ,,platforminės“ TSKP ir M. Brazausko vadovaujamos ,,nepriklausomybinės“ LKP iš tikrųjų nebūta. Mat abiem dariniams priklausė tokie patys – komunistinės ideologija dvasia išugdyti ir jos persmelkti, iki pat pabaigos okupaciniam režimui ištikimai tarnavę partiečiai. Brazauskinė LKP atsiskyrė nuo TSKP anaiptol ne todėl, kad nuoširdžiai užsidegė nepriklausomos Lietuvos idėja. Tai ji padarė spaudžiama Sąjūdžio ir bijodama prarasti įtaką ir valdžią. Tad pats atsiskyrimas nuo Maskvos buvo grynai pragmatinis ir pirmiausia savisaugos instinkto padiktuotas taktinis žingsnis. Spaudžiant Maskvai iš vienos pusės, o Sąjūdžiui iš kitos, ,,burokevičinė“ LKP dalis, vaizdžiai kalbant, ,,pastatė“ savo ateities ir karjeros perspektyvas ant pirmosios (Maskvos), o ,,brazauskinė“– ant antrosios (Sąjūdžio) kortos. Tačiau iš esmės priverstinis ir nenuoširdus ,,nepriklausomybininkų“ stovyklos pasirinkimas nepakeitė ir negalėjo pakeisti daugumos tokių brazauskininkų-persivertėlių, kaip minėto įstatymo projekto autoriai, pažiūrų ir įpročių, o labiausiai antrąja prigimtimi tapusio įpročio tarnauti svetimam šeimininkui. Atsitokėję po Sąjūdžio laikais patirto trumpalaikio išgąsčio ir sugrįžę į valdžią jie tai ir daro – šįkart uoliai ir nuolankiai tarnaudami ,,burokevičinės“ kilmės LLRA – aršiems Lietuvos valstybingumo priešams ir griovėjams. Apskritai galima teigti, kad Lietuvos viešojo gyvenimo erdvę užvaldė naujas tautos ir valstybės naikintojų sluoksnis, kurį galima pavadinti ,,euroburekevičininkais“. Tai žmonės, kurie neatsisakė sovietmečiu įskiepytų antitautinių ir antivalstybinių nuostatų, bet savo kolaborantinę Lietuvos naikinimo veiklą dabar tęsia jau dangstydamiesi ,,pažangių europinių vertybių“ skleidėjų ir gynėjų kaukėmis.

Tokiame kontekste kaip tik ir derėtų vertinti minėtą inteligentijos laišką. Jis atitinka du iš tiesų svarbios žinios kriterijus. Pirma, tai yra autoritetingas – ne kartą darbais įrodžiusių savo atsidavimą tautai ir valstybei bei kvalifikuotai ir atsakingai gebančių suvokti ir vertinti kraštui iškylančias problemas ir iššūkius asmenų grupės – pozicijos išsakymas. Antra – kreipimosi signatarai pasisakė ne kokiu nors daliniu ar smulkiu, bet pamatiniu – Lietuvos valstybės gyvybinių interesų ir šalies nacionalinio saugumo – klausimu. Jokioje tikrai laisvoje ir demokratinėje šalyje šitaip autoritetingai ir svariai išsakyta nuomonė tokios svarbos klausimu nebūtų nutylima ir slepiama nuo visuomenės. Žinia apie inteligentijos kreipimąsi nuslėpta labai organizuotai – apie jį ,,didžioji“ žiniasklaida arba visiškai neužsiminė, arba apie jį pranešė sumenkindama ir sukarikatūrindama kreipimosi turinį ir prasmę. Toks jaudinantis minėtos žiniasklaidos vieningumas ir veiksmų panašumas leidžia teigti, kad tai buvo koordinuotas ir tikslingas cenzūros veiksmas. Juo siekta nuslėpti nuo visuomenės moraliniu ir politiniu požiūriu svarbią žinią, kad dar ne visa inteligentija ,,perauklėta“ ir kad Lietuvoje dar esama žmonių, kurie nelinkę nuolankiai susitaikyti su Tautai ir valstybei gresiančia išnykimo perspektyva kaip su nepermaldaujama ir neišvengiama lemtimi. Trumpai sakant, išsigąsta, kad atvirai išsakyta inteligentijos pozicija gali įkvėpti ir kitus šalies piliečius pradėti atviriau ir ryžtingiau priešintis globalistinių jėgų ir jų vietos parankinių vykdomam lietuvių Tautos ir valstybės naikinimui.

Jūsų teigimu, tokią sisteminės žiniasklaidos reakciją kažkas koordinuoja, režisuoja? O gal jau yra pagrindo tvirtinti, jog tai cenzūra? Kaip jinai veikia?

Tariamai nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje cenzūra klesti, ir tai yra vieša paslaptis. Kiekvienas atidžiau sekantis vadinamąją ,,laisvą“ žiniasklaidą ir gebantis susirasti alternatyvių informacijos šaltinių asmuo kasdien gali rasti daugybę pavyzdžių, kai vadinamojoje ,,didžiojoje“ žiniasklaidoje nutylimos arba iškraipomos – jas menkinant arba karikatūrinant – neabejotinai svarbios žinios. Tipiškas jų pavyzdys – praktiškai ,,nepastebimos“ daugybėje šalių vykstančios masinės protesto demonstracijos prieš pastangas legalizuoti vienalytes ,,santuokas“, o dar labiau – masiniu reiškiniu tariamai demokratinėse Vakarų valstybėse tampančios represijos prieš asmenis, drįstančius pasipriešinti vis labiau plintančioms bei įsitvirtinančioms neototalitarinėms, ištisoms visuomenėms primetinėjamoms ,,politinio korektiškumo“ taisyklėms. Tačiau – ir čia glūdi didžioji problema – įrodyti, kad šiandieninės ,,laisvės“ sąlygomis cenzūra egzistuoja ir tam tikru atžvilgiu yra stipresnė negu sovietmečiu nėra taip paprasta. Nurodyti gausius pavienius jos faktus lengva. Kur kas kebliau parodyti, kad ji klesti kaip masinis, sisteminis ir puikiai valdomas reiškinys. Taip yra todėl, kad komunistinio totalitarizmo laikais cenzoriaus vaidmenį atliko pati valstybė, o realiai šią funkciją vykdė konkreti tam įsteigta speciali institucija – liūdnai pagarsėjęs Glavlitas. Tad cenzūra buvo vieša, viską apimanti ir sistemiška. Todėl ji buvo lengvai atpažįstama ir, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, silpnesnė ir lengviau apeinama. Egzistavo kone oficialus uždraustų temų, žmonių vardų, kūrinių sąrašas, kuris – čia vėlgi matyti nemenkas paradoksas – galėjo veikti kaip savotiškas pagalbininkas, padedantis orientuotis ir lengviau prasmukti pro cenzūros tinklą. Norinčiam pro jį prasmukti asmeniui iš anksto bent jau apytikriai buvo aišku, kas pro jį ,,praeis“, ką pro jį ,,stumti“ beviltiška, o su kuo galima bent jau mėginti pro jį ,,prasmukti“, nes būta daugelio dalykų ,,ant ribos“, o cenzoriai vis dėlto taip pat buvo žmonės, turėję savų silpnybių arba kartais tiesiog prarasdavę budrumą.

Dabartinė ,,demokratinė“ cenzūra skiriasi nuo savo ,,totalitarinės“ pirmtakės mažiausiai dviem atžvilgiais. Pirma, ji yra suprivatinta, t. y. ją vykdo ne oficialios valstybės institucijos, antra, niekada nebūna pripažįstami ir įvardijami tikrieji – politiniai jos motyvai. Tariamai nepriklausomas kokio nors ,,didžiojo“ naujienų portalo redaktorius niekada neprisipažins, kad jį tampo už virvučių portalo savininkai ir su jais slaptais ,,draugystės“ arba ,,dalykiniais“ ryšiais susijusios suinteresuotos verslo ir politikų grupės. Lygiai taip pat ,,apgenimos“ arba apskritai atmetamos žinios autoriui niekada nebus atvirai pasakyta tikroji priežastis, kodėl šitaip elgiamasi su jo tekstu. Paprastai jis išgirsta, kad tekstas esąs ,,neaktualus“, ,,neįdomus“ ar tiesiog ,,pernelyg sudėtingas“ mielajam skaitytojui. Todėl įrodyti, kad tokia iš pažiūros ,,privati“, ,,savavališka“, ,,atsitiktinė“ ar net ,,chaotiška“, lyg garsiosios ,,nematomos rankos“ vykdoma cenzūra yra organizuota, sistemiška, totalinė ir tikslinga remiantis pavieniais jos faktais yra itin sunku ar net beveik neįmanoma. Vis dėlto tokiais atvejais kaip minėtas inteligentijos kreipimasis – kai autoritetingai kalbama esminiais klausimais – cenzūra tarsi išprovokuojama išsiduoti, nes būna priversta veikti ypač atvirai ir tiesmukiškai.

Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidos būklę?

Lietuvos žiniasklaidos būklė tam tikra prasme yra normali, tai yra tokia, kokia ji ir turi būti esamomis sąlygomis. Deja, formaliai vėl atkūrusi nepriklausomybę Lietuva taip ir netapo iš tiesų laisva šalimi ir tikrai demokratiška valstybe. Įsitvirtino specifinis postsovietinis nomenklatūrinis-plutokratinis režimas, kurį ir belieka ideologiškai bei propagandiškai aptarnauti tariamai ,,laisvai“ ir ,,nepriklausomai“ žiniasklaidai. Iš dalies pasikeitė tik tos žiniasklaidos valdymo mechanizmas ir kontrolės būdai. Bet iš esmės toji subtiliau valdoma žiniasklaida nėra laisvesnė ir šiuo atžvilgiu beveik niekuo nesiskiria nuo komunistiniam režimui atvirai tarnavusios žiniasklaidos.

Tačiau tokia situacija Lietuvoje susiklostė per daugelį metų. Ir progų įsitikinti, kad ši situacija tik prastėja, buvo ne viena: Vytauto Pociūno šmeižtas, kryptingas neigiamo įvaizdžio formavimas apie asmenis, reikalavusius teisingumo pedofilijos byloje, informacinė kampanija prieš skalūninių dujų žvalgybos ir gavybos oponentus, žemės referendumo informacinė blokada. O ir Lietuvos šviesuomenė per tą laiką nedaug ką tenuveikė, kad situacija keistųsi. Gal net būtų galima pasakyti, kad savo tyla ji ir paskatino viešųjų erdvių valdytojus įvesti štai tokią informacinę blokadą?

Žvelgiant iš laiko nuotolio matyti, kad Lietuva pradėjo slysti oligarchinės-plutokratinės valdomos ,,demokratijos“ link vos atgavus nepriklausomybę, jau A. Brazausko ir V. Landsbergio grupuočių kovos dėl būsimosios Konstitucijos principų laikotarpiu. Taigi dar iki Sąjūdžiui katastrofiškai pasibaigusių 1992 m. Seimo rinkimų. Prastėjanti padėtis žiniasklaidoje yra tik šios bendresnės politinės raidos tendencijos – demokratijos pradmenų sunaikinimo – išraiška ir atspindys. Sustabdyti ar juo labiau apgręžti šios tendencijos Lietuvos šviesuomenė negalėjo, nes ji tiesiog nebuvo pajėgi tai padaryti. Juk tos šviesuomenės branduolys buvo ir yra inteligentai arba, kitaip pasakius, kultūrininkai. Tačiau okupacijos laikotarpiu Lietuvoje buvo sunaikintas tarpukariu išugdytas politikų sluoksnis ir tada išpuoselėta politinė kultūra. Praradusioje valstybingumą šalyje buvo toleruojami ir galėjo reikštis tik du nepolitiniai žmogaus tipai – ūkininkas ir kultūrininkas. Slenkant okupacijos dešimtmečiams ir natūraliai keičiantis gyventojų kartoms mažėjo žmonių, galėjusių perduoti ir palaikyti gyvą atmintį apie sunaikintą tarpukario valstybę. Silpstant ir trūkinėjant atminties ryšiui su prarastąją Respublika tolydžio menko joje kruopščiai ugdyta tautinė ir valstybinė sąmonė, nyko praktinė realaus gyvenimo savo valstybėje patirtis.

Todėl kad ir kaip nemalonu tai sakyti, bet jeigu mums iš tiesų rūpi Lietuvos išlikimas ir ateitis, privalome sąžiningai ir atvirai pripažinti, kad Sąjūdžio laikotarpio kultūrininkai jau buvo smarkiai pasikeitę ir gerokai skyrėsi nuo tarpukario laikų inteligentų, kurie augo, brendo ir veikė visiškai kitoje aplinkoje – savoje valstybėje. Jie buvo išmokyti ir sugebėjo mąstyti ne vien kultūrinėmis, bet ir politinėmis kategorijomis. Sovietmečiu augę kultūrininkai šį sugebėjimą jau buvo beveik praradę, o kalbant tiksliau, jis savaime beveik sunyko, nes nebuvo sąlygų jį ugdyti ir skleisti. Kalbant vaizdžiai, dauguma inteligentų užsidarė kultūros pasaulyje ir atsiribojo nuo jiems okupantų primesto svetimo politinio gyvenimo sferos. Moraliniu požiūriu toks atsiribojimas atrodo patraukliai, tačiau už jį teko brangiai mokėti – nyko kultūrinkų politinio mąstymo gebėjimai ir praktinio veikimo įgūdžiai. Faktiškai radosi ir tapo vyraujančiu apolitiško kultūrininko tipas. Vis dėlto kilus Sąjūdžio bangai inteligentija dar sugebėjo tapti idėjine varomąja kovos už Nepriklausomybę jėga. Tačiau kartu ji pasirodė esanti jau pernelyg negausi ir silpna, kad pajėgtų nubrėžti konstruktyvią atkurtosios valstybės santvarkos ir plėtros viziją ir tapti relia atsvara siekusiems susigrąžinti trumpam pašlijusią galią ir valdžią Maskvai tarnavusiems partiniams ir ūkiniams nomenklatūrininkams.

Inteligentijos kreipimosi blokadą pavadinote „gera žinia“, nes tai rodo TALKOS iniciatyvos sėkmę, tačiau… kaip išviešinti šią gerą žinią? Kaip, Jūsų manymu, būtų galima pralaužti šią „didžiųjų“ informacinę blokadą?

Pralaužti informacinę blokadą tik informacinėmis priemonėmis iš principo neįmanoma. Reikia panaikinti gelmines tokias blokadas leidžiančias reguliariai organizuoti priežastis. Pagrindinė priežastis – nedemokratinė Lietuvos politinė santvarka. Ją ir reikia šalinti. Žinoma, kartais galima ir verta kovoti su konkrečiomis cenzūros ir informacinės blokados apraiškomis. Tačiau padėtis iš esmės pasikeis tik tuo atveju, jeigu šios pastangos bus perkeltos į kokybiškai aukštesnį negu dabar politinį lygmenį ir šitaip įgaus kur kas platesnę prasmę ir todėl bus gerokai veiksmingesnės. Jos turi būti subordinuotos ir privalo tarnauti pamatiniam ir svarbiausiam politiniam tikslui – atkurti šiuo metu beveik sunaikintą Lietuvos valstybinę nepriklausomybę bei suverenitetą ir pagaliau įgyvendinti tikrą, o ne butaforinę demokratinę, realia laisvų piliečių savivalda grindžiamą bei ją įkūnijančią demokratinę santvarką.

150 žinomų Lietuvos žmonių, parėmusių TALKĄ, išties yra tik „Sąjūdžio šešėlis“... Ką, Jūsų manymu, galėtų padaryti šį laišką pasirašiusieji, kad Sąjūdis būtų gyvas ne vien prisiminimuose?

Lietuvos visuomenė, taip pat ir krašto šviesuomenė beveik nepajėgia nors kiek veiksmingiau priešintis nomenklatūrinės valdžios savivalei. Pagrindinė šio bejėgiškumo priežastis – be galo sunykusi tautinė ir valstybinė sąmonė. Todėl pirmasis žingsnis gana aiškus – būtina kuo skubiau pradėti įgyvendinti kiek įmanoma platesnę net ir tarp šviesuomenės išplitusio politinio neraštingumo išgyvendinimo programą. Kad šiuo metu nupolitinti, ištautinti ir išvalstybinti lietuviai vėl taptų tikra politine tauta, privalo rastis tokios vėl galinčios ir turinčios atgimti Tautos branduolys. Jį gali ir turėtų sudaryti piliečiai, perpratę klasikinius ir šiuolaikinius politinio mąstymo ir veikimo principus. Be abejo, tai įmanoma padaryti tik sąmoningomis pastangomis ir negailint pastangų ir laiko. Griežtai kalbant, tik tokie politiškai raštingi – tautiškai ir valstybiškai – susipratę asmenys galėtų būti laikomi tikrąja krašto šviesuomene – ne tik kultūriniu, bet ir politiniu elitu gerąja šio žodžio prasme. Turi būti atkurta tarpukario Lietuvoje dideliu mastu spėta įgyvendinti kultūrinio raštingumo ir politinio angažuotumo dermė, būdinga beveik visiems iškiliems to meto inteligentams. Jeigu rasis kritinė tokių asmenų masė, naujos tautinio atgimimo bangos pakilimas bus tik laiko ir aplinkybių klausimas.

Kodėl manote, kad būtinas dar vienas Tautos, jos šviesuomenės nubudimas?

Taip jau klostėsi Lietuvos istorija, kad šviesuomenei kritiniais momentais tekdavo atlikti Tautos žadintojo ir net vedlio vaidmenį. Moderniosios tautos gimimo XIX a. tarpsniu to vaidmens atlikti daugiau nebuvo kam, nes politinio elito dar apskritai nebūta, o tragiškuoju laikotarpiu nuo 1940 m. politinė vadovybė savo vaidmens atlikti nesugebėjo. Partizaniniam judėjimui daugiausia vadovavo ne Lietuvos armijos karininkai, kaip kad turėjo būti, bet inteligentai. Valstybės atkūrimui 1990 m. taip pat vadovavo ne LKP, o inteligentija. O Tauta privalo nubusti dar kartą dėl akivaizdžios priežasties: jeigu tai neįvyks, Lietuvos valstybės ir pačios Tautos paprasčiausiai neliks. Ir gerokai greičiau, negu esame linkę manyti.

Kalbino tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 4712279354150906522

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item