Vincentas Vobolevičius. Darbo kodekso pataisos: Bažnyčios socialinio mokymo beieškant

Įsibėgėjant Seimo sesijai Lietuvoje atgijo diskusijos apie rudenį svarstymo sulauksiančius Darbo kodekso (DK) pakeitimus. Įdomu, kad vad...


Įsibėgėjant Seimo sesijai Lietuvoje atgijo diskusijos apie rudenį svarstymo sulauksiančius Darbo kodekso (DK) pakeitimus. Įdomu, kad vadinamojo naujojo socialinio modelio komentarų chore (kakofonijoje) beveik negirdėti katalikiškų organizacijų ar intelektualų balsų. Ar Bažnyčios socialinis mokymas neturi ką pasakyti šiuo klausimu? Anaiptol! Pabandykime pažvelgti į kai kuriuos naujuosius DK aspektus pro katalikams gerai pažįstamas solidarumo ir subsidiarumo prizmes.

Iš pirmo žvilgsnio naujasis DK atrodo prieštarauja solidarumo – tai yra pareigos į kiekvieną žvelgti kaip į savo brolį ir atitinkamai juo rūpintis – principui. Iš siūlomų pakeitimų, apibendrintų „Verslo žinių“ dienraštyje, 55 proc. galima vertinti kaip nepalankius darbuotojams (išeitinių išmokų, atostoginių, užmokesčio už viršvalandžius mažėjimas ir pan.). Tokį pirmąjį įspūdį, žinoma, galima ginčyti. Lankstesni darbo santykiai (vadinamoji galimybė darbdaviams lengviau priimti ir atleisti darbuotojus, mažiau jiems įsipareigojant) gali, esant palankioms aplinkybėms, sukurti ekonominį pakilimą. BVP augimas, darbo vietų kūrimas, augantys atlyginimai savo ruožtu padėtų visiems, taip pat ir labiau pažeidžiamiems piliečiams.

Kita vertus, tikėtis, kad darbo santykių liberalizavimas savaime sukurs ekonominį bumą yra naivu. Verslo plėtrą lemia daugybė faktorių, iš kurių bent keli (nemažas korupcijos lygis, besitraukianti vidaus rinka, neramumai Rytuose ir silpnas ekonominis atsigavimas Vakaruose) yra nepalankūs tvariam ir reikšmingam ūkio augimui. Žinoma, kai kuriems sektoriams, jau dabar sėkmingai konkuruojantiems tarptautinėje arenoje (informacinės technologijos, biotechnologijos ir pan.), DK pakeitimai suteiks papildomo konkurencingumo, o tai galėtų daugiau nei kompensuoti tuose sektoriuose dirbančiųjų sumažėjusius atostoginius. Deja, didžiajai piliečių daliai toks quid pro quo (liet. „tas už tą“) – menkai tikėtinas. Taigi solidarumo naujajame socialiniame modelyje striuka, nebent į ekonominę perspektyvą žiūrėtume per ryškiai rožinius akinius.

Žvelgiant į DK pakeitimus pro subsidiarumo prizmę vaizdas, ko gero, dar įdomesnis. Dabartinė tvarka, kai valstybė reglamentuoja darbuotojų teisių apsaugą, akivaizdžiai prieštarauja subsidiarumo principui, pagal kurį bendruomenės (šiuo atveju darbdaviai ir profsąjungos) turi pačios tvarkyti vidaus ir tarpusavio reikalus. Dėl savo centralizuotos struktūros dabartinė tvarka iš tiesų nelanksti ir stabdo plėtrą. Ją buvo galima pateisinti nebent ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kaip pereinamojo laikotarpio priemonę, veiksiančią tol, kol susikurs gyvybingos profsąjungos ir darbdavių organizacijos.

Būtent derybos tarp darbdavių ir nepriklausomų profsąjungų duotų galimybę sukurti lanksčius darbo santykius, apsaugančius visų šalių interesus. Suteiktų galimybę, bet neužtikrintų. Aštuntajame–devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vakaruose suklestėjusios profsąjungos dažnai gindavo savo vadukų interesus ir tapdavo ekonominės plėtros stabdžiais. Todėl šiuolaikinės valstybės tikslas – itin pamatuotai reglamentuoti profsąjungų veiklą, kad tokiems ekscesams būtų užkirstas kelias.

Vis dėlto protingi apribojimai nelygu faktiniam profsąjungų kūrimosi draudimui. Naujajame DK numatytos tokios sąlygos, pagal kurias burtis į profsąjungą praktiškai neprasminga. Taip apribotos profsąjungos niekada nepritrauks kompetentingų lyderių, galinčių tapti konstruktyviais darbdavių partneriais vystant bendrąjį ekonominį gėrį. Pagal naująją tvarką, darbininkai galėtų jaustis saugiai nebent stipraus ekonominio pakilimo atveju, kurio, kaip minėjau, nebus. Antraip jiems teks pasikliauti darbdavių geranoriškumu, kurio tikėtis neleidžia ne vien pastarųjų dešimtmečių patirtis, bet ir Bažnyčios mokymas apie nuodėmės pažeistą žmogaus prigimtį.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Darbo kodekso pataisų negalima vadinti tikrai nauju socialiniu modeliu. Jos greičiau reiškia pusiau sovietinės – pusiau liberalios santvarkos slinktį į liberaliąją pusę. Tos slinkties ekonominius padarinius parodys ateitis. Bet jau dabar akivaizdu, kad ji neatliepia Bažnyčios socialinio mokymo.

Susiję straipsniai

Vincentas Vobolevičius 312465780843353975

Rašyti komentarą

  1. Dar nepriėmus naujo kodekso, sumažėjo atlyginimas už darbą švenčių dienomis ir viršvalandžius. Atsieit per tą laiką sukuriamas tas pats produktas kaip ir paprastu dabo laiku. Deja darbdavys nemato, kad tam darbui darbuotojas paaukojo savo laiką, skirtą poilsiui. Juk kuo daugiau žmogus dirba, tuo labiau pavargsta. Nenuostabu,kad mūsų durniai seime prailgins darbo savaitę. Galėtų dar ir parą pailginti...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-10-21 08:14

    Deja, neolibealizmas lengvai ir beveik nepastebimai tampa, neofeodalizmu. Kazkur skaiciau, jog 21 amzius tapo vergvaldystes ir isnaudojimo amzium. Panasu, jog tai liecia ne tik prekyba zmonemis, bei kita kriminala, bet ir masini verslo dominavima visose srityse ir viso ko vertinima per pelno prizme. Kada viskas yra aukojama ant pelno aukuro, o kas biauriausia, tas pelnas ne visuomenes, ne valstybes, o labai riboto asmenu rato, visiem kitiem tenka tik gumbai, vargai ir nuostoliai. Tiesa sakant ateitis regisi niuri.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item