Vilius Bernotas. Vartojimo barbarai islamo kultūros neatlaikys

Jau kurį laiką žiniasklaida visą dėmesį yra nukreipusi į dar vieną Europos Sąjungos (ES) bėdas atskleidusį klausimą – migrantų problemą. Lietuvoje daugiausiai dėmesio buvo skirta keliems dalykams: kiek žmonių Lietuva pajėgi priimti ir kiek tam reikės lėšų. Į europietiško ir musulmoniško pasaulių skirtumus bei galimas iš to kylančias problemas atsižvelgta tik tarp kitko. Panašu, jog vieną iš sudėtingiausių pastarojo meto klausimų bandoma spręsti nepaisant galimų pasekmių ES ir jos narėms.

Šalims nustatytos privalomos kvotos, kurių pagrindu po ES bus išskirstyti 140 tūkst. imigrantų (Lietuvai teko nedaug, vos 1105 pabėgėliai). Tačiau tai nėra galutinis kiekis – pabėgėlių ir jais apsimetančių ekonominių migrantų srautai ne tik nemažės, o ir augs, kai savo šalyse likę piliečiai pamatys, kaip svetingai jų tautiečiai priimami Europoje. Taigi ir Lietuvoje šis skaičius gali pakisti kelis ar net keliolika kartų. 

Tokiame kontekste šiurpokai skamba pozityvaus naivumo kupini pasisakymai, jog, atvykus imigrantams, ateityje Lietuvoje viskas bus gerai, tik kitaip. Išliks Lietuva, kurioje gyvens šiek tiek tamsesnio gymio lietuviai, tačiau, nepaisant to, viskas bus lietuviška – suprask, kultūriniai skirtumai nėra tokie dideli ir prisitaikymas prie vietinio gyvenimo būdo didelių problemų nesudarys, o susidariusios bus nesunkiai išspręstos.

Skirtingos kultūros

Kultūra yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes gimstame kultūroje, mes formuojamės kultūroje ir tuo pačiu formuojame ją. Nėra tokios žmonių bendruomenės, kuri būtų įsivaizduojama be kultūros. Ji kaip vienijantis veiksnys apjungia žmones, suteikia jiems bendrą pamatą, ugdantį piliečių tarpusavio bendrumo jausmą. Kultūros vieta tuščia niekuomet nebūna – vieną kultūrą žmonių bendruomenėje visada keičia kita. Su tuo susijusi ir Vakarų visuomenių didžioji bėda bei nuosmukio priežastis: išnykus klasikinei kultūros sampratai, ją pakeitė vartotojiškoji. Tokioje kultūroje šiandien gyvenantys europiečiai yra įtikinami, jog laisvė, suprantama kaip nevaržomas ir nekontroliuojamas vartojimas troškimams patenkinti, yra pagrindinis jų gyvenimų principas. Taip iškreiptai ir siaurai supratus laisvę, tampa sudėtinga suprasti bendrų, žmones vienijančių kultūrinių ryšių reikšmę.

Būdami vartojimo visuomenės nariais, Europos šalių gyventojai savo bendruomenes skiriančius bruožus supaprastino iki prekinių ženklų (Lietuvoje – krepšinis, cepelinai, gintaras ir geltonkasės tautiniais rūbais), todėl, su siaubą keliančiu abejingumu suvokdami save ir savo aplinką, jie tikisi, jog atvykėliai bus lengvai integruoti į vietines bendruomenes ir paversti vakarietišką mąstymo būdą gerbiančiais žmonėmis. Pamirštama, jog imigrantai nori išsaugoti savo tikėjimą, jo nulemtą kultūrą, ir todėl nesistengia supanašėti su priimančios šalies gyventojais.

Norint kovoti su Europoje įsigalėjusiu iškreiptu kultūros supratimu, o juolab turėti ką prieš pastatyti gyvybingam ir stiprų tapatumą teikiančiam islamui, tenka ieškoti būdų Europoje gaivinti autentišką jos kultūrą. Tačiau šiandieninė Europa yra viešai paneigusi savo ryšius su ja pagimdžiusia religija ir kultūra. Vartotojų Europai nereikia tvirto tapatumo, priešingai, ji savo kolektyvinį tapatumą nuosekliai naikino bent pusę amžiaus. Todėl neišvengiama tampa autentiškos europietiškos kultūros ir vartojimo visuomenės, suprastinančios viską iki prekės ženklų, priešprieša. Šių priešybių dvikovoje Europoje kol kas aiškiai dominuoja vartotojiška logika, silpninanti Europą.

Religijos reikšmė

Bet kurios tautos ar civilizacijos kultūroje itin didelę reikšmę turi religija, telkianti žmones ir formuojanti jų pasaulio suvokimą. Tikėjimas neabejotinai yra vienas iš svarbiausių kultūriškai vienijančių veiksnių. Tačiau pagrindinis klausimas – kas atlieka religijos vaidmenį? Juk akivaizdu, jog, kaip ir kultūra, tikėjimas yra būtinas žmonėms, todėl niekuomet neišnyksta ir egzistuoja vienokia ar kitokia forma. Nesunku pastebėti, jog vartojimo visuomenėms Bažnyčias pakeitė postmoderniais maldos namais tapę prekybos centrai. Tuo tarpu į religijos vietą stojo ir dabar savotišką trejybę sudaro trys tarpusavyje labai susijusios idėjos – mokslas, teigiantis, jog išspręs visas žmonių problemas ir paaiškins pasaulyje veikiančius dėsnius, laisva rinka, reguliuojama tikėjimu paremtų nematomos rankos principų, ir liberalizmas, pabrėžiantis laisvę žmonijos, kuri savo tikslu laiko nežabojamą poreikių tenkinimą. Kuomet žmogaus gyvenime nebeliko Dievo, jo vietą užėmė pats žmogus, o kai kiekvienas pats sau yra dievas ir buvimo tikslas, kolektyvinis tapatumas neišvengiamai skilinėja vienišų žmonių visuomenėje.

Priešingai nei mes, musulmonai puikiai žino, kas yra jų Dievas, jie supranta Islamo dogmas ir gyvena remdamiesi jomis. Šie principai yra taip įaugę į jų sąmonę, jog daro įtaką ne tik jų kultūrinei erdvei, bet ir teisinei bei politinei tvarkai. Europoje į tikėjimo vietą stojęs liberalizmas nėra vienijantis veiksnys, nes remiasi abstrakčiomis (!) laisvės ir lygybės idėjomis, greičiau skaldančiomis visuomenę į individus, o ne jungiančiomis ją į kultūrinę ir politinę bendriją. „Laisvė“ ir „lygybė“ yra tokios plačios sąvokos, jog jų turinys gali talpinti dvi viena kitą paneigiančias idėjas. Būtent dėl to Vakarų pasaulis ir tapo vieta, kur išnyko skirtumai tarp visų priešybių, arba, kaip pasakytų J. Baudrillardas, įvyko opozicijų „implozija“. Tai, kas buvo skirtinga ar net visiškai priešinga, mūsų laikais taip supanašėjo, jog viskam duodama vienoda reikšmė ir vertė (geriausiai tai įkūnijantis pavyzdys - „vertybės“ sąvoka, kurios turinį gali užpildyti pačios priešingiausios idėjos).

Mums kovojant su šiomis problemomis, musulmonai išlieka vieningi dėl juos jungiančio tikėjimo. Nors ir kamuojami nesutarimų, tačiau bendrą kultūrinį tapatumą turintys Islamo išpažinėjai, yra itin homogeniški ir todėl sunkiai pasiduodantys integracijai. Arabų pasaulyje retas kuris nėra musulmonas, o Vakaruose krikščionybės reikšmė ir išpažinėjų gretos nuolatos nyksta. Maža to, europiečiams  nebesuvokiant autentiškos kultūros ir religijos reikšmės, krikščionybė ateizmu susirgusiuose Vakaruose pateikiama nebe kaip idėja, o kaip ženklų ir ritualų rinkinys, kultūros paveldas, kurį galima karikatūrinti kiekvienam pagal savo sekuliarias pažiūras. Piliečiai, išsirinkę vieną patinkantį religijos elementą (pakrikštiję vaiką ar po kaklu pasikabinę kryžiaus simbolį), jau skuba vadintis tikinčiaisiais, nors iš tiesų nesivadovauja krikščioniškuoju mokymu. Tuo sėkmingai pasinaudoja su krikščionybe nieko bendro neturintys žmonės, kurie siekia atstovauti katalikišką poziciją viešojoje erdvėje įvairių politinių ginčų metu. Tai yra didžiulė problema ne tik krikščionims, bet ir visai Europos visuomenei.

Pabaigai

Vykstant tarpcivilizaciniam susidūrimui, yra būtini keli esminiai elementai: klasikinės kultūros sąlygojama vienybė ir šios vienybės lemiamas vieningas svarbiausių klausimų interpretavimas. Musulmonams puikiai tai suvokiant, išaiškėja skirtumas tarp europietiškos (deja, jau nebe krikščioniškos) ir musulmoniškos kultūrų: antroji turi itin stiprią, žmones vienijančią bazę, o europiečiai, remdamiesi abstrakčiais laisvės ir lygybės idealais, yra skaldomi abejotinų, po šiomis sąvokomis pasislėpusių, interpretacijų. Paveikti giliai įsišaknijusios liberalios ideologijos, nebenorime pripažinti K. Šmito skelbto pagrindinio politiškumo principo – draugo ir priešo perskyros – ir todėl, vadovaudamiesi naiviu geranoriškumu ir norėdami padėti visiems, galiausiai galime būti priversti patys ieškoti pagalbos.