Vaidotas Malinionis. Krašto apsaugos sistemos finansavimas ir organizavimas privalo būti nuoseklus ir tęstinis

„Mes daug sunkiai mokėmės ir treniravomės, bet kiekvieną kartą, kai tik mūsų būriai būdavo tapę ...


„Mes daug sunkiai mokėmės ir treniravomės, bet kiekvieną kartą, kai tik mūsų būriai būdavo tapę efektyviomis komandomis, mus tuoj pat reorganizuodavo. Vėliau aš supratau, kad mes per daug linkstame reaguoti į naujus iššūkius reorganizuodamiesi; nuolatinė reorganizacija pats nuostabiausias būdas sukurti iliuzijai, kad vyksta tobulėjimas. O iš tikrųjų mūsų kariuomenė būdavo sutrikdyta, nepajėgi ir demoralizuota.“

Gajus Petronijus, Romos imperijos karvedys, 66 metai

Kaip matome, Gajus Petronijus rimtą Romos imperijos kariaunos problemą pastebėjo beveik prieš du tūkstančius metų, o Lietuvos karinės pajėgos dėl periodiškai atsikartojančių abejotinų politinių strateginių sprendimų kenčia reorganizacijų virtinę dar ir iki šių dienų. Ir ketinimai toliau tęsti tokią „nepamatuotą, gynybos pajėgumus lėtinančią veiklą“ patvirtinami tam tikrų politinių jėgų pareiškimais nuo 2020 metų vėl pereiti tik prie profesinės tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės, atsisakant privalomojo šaukimo. 

Ką reiškia tokios politinės reorganizacijos karinėms pajėgoms? O gi lygiai tą patį, ką ir pastebėjo Romos karvedys prieš daugelį metų – karinių padalinių sutrikdymas, nepajėgumas, demoralizavimas. Iš pradžių, šauktinių kariuomenės suspendavimas, po kelių metų aktyvavimas ir  vėl atsisakymas, reiškia nuolatinį reorganizavimąsi gluminantį ne tik karininkijos korpusą, bet ir mūsų partnerius aljanse, taip darant žalą kariuomenės, ir Lietuvos patikimumui bei reputacijai, Abejotino tikslo įgyvendinimas pareikalauja resursų, o svarbiausia-atima strategiškai svarbų resursą –laiką, kuris būtų panaudotas kariuomenės rezervo stiprinimui ir kitų esminių tikslų įgyvendinimui. 

Perėjimas prie šauktinių tarnybos reiškia kareivinių remontus ir jų paruošimą, personalo parengimą ir perskirstymą, maitinimo organizavimą, mokymo centrų perorientavimą, skyrių, būrių, kuopų vadų apmokymą, štabų ir medicinos priežiūros įstaigų reorganizavimą, karinio rengimo programų, vidaus tvarkos taisyklių daliniuose keitimą, transporto perskirstymą, biudžeto programų perskirstymą ir t.t. Visa tai, atsižvelgiant į trumpus terminus, galima būtų pavadinti logistiniu ir organizaciniu košmaru. Karinių pajėgų dėmesys pagrindiniam jų darbui - koviniam pasirengimui - tampa labai komplikuota ir sunkiai įgyvendinama užduotis. 

Žinoma, praėjus keliems metams po šios pertvarkos kariuomenė puikiai įsivažiuos į ritmą ir visa kasdienė rutina, įskaitant ir kovinį rengimą, grįš į normalią, gerai sustyguotą kasdienybę.

Tačiau politinis signalas, kad tokia kitos pertvarkos suirutė ir vėl planuojama po 4 metų, kariuomenės strategams reiškia, jog jų darbas ir planavimas neturi prasmės, ir užuot stiprinę vystymosi kryptį, kuri ką tik paskelbta ir jau pradėta įgyvendinti, jie turi jau dabar pradėti ruoštis kitai kardinaliai reorganizacijai. 

Strateginius sprendimus reikia priimti labai atsakingai, atsižvelgiant į geopolitines realijas, gynybos sąjungininkų reakciją ir nacionalinius karinius pajėgumus. Visa tai įvertinus, akivaizdu, kad dabar Lietuvoje geriausia išeitis yra leisti karinėms pajėgoms planuoti ne reorganizacijas, o kovinį pasirengimą, sutelkiant dėmesį į visos gynybos sistemos nuosaikų tobulinimą, ginkluotės atnaujinimą. Politinių strateginių sprendimų priėmėjai privalo labai atsakingai ir gerai apmąstyti savo sprendimų pasekmes. Naudoti gynybos sistemos reorganizavimo ir finansavimo klausimus politinio populiarumo didinimo tikslais yra labai neatsakinga visos tautos ir valstybės saugumo atžvilgiu.

Labai gaila, tačiau įvykiai Lietuvos rytų kaimynystėje ir visame regione neleidžia tikėtis politinės įtampos mažėjimo penkerių metų laikotarpiu. Atvirkščiai, yra daug ženklų, kad ji tik augs ne tik mūsų regione, bet ir kituose pasaulio vietose. Daugkartinė karų istorijų patirtis rodo, kad karas kyla ne vienoje vietoje, jis prasideda vienu metu keliuose taškuose. Tokiomis sąlygomis atsakingiausia būtų planuoti ne kardinalias kariuomenės pertvarkas, bet turimų pajėgumų adekvatų finansavimą, stiprinimą, tobulinimą, integravimą ir sąveikumą su NATO sąjungininkais. Ir tai turi būti nuolatinis, tęstinis procesas nepriklausomai kokia politinių partijų koalicija yra valdžioje. Privalomoji karinė tarnyba net ir po 5 metų yra būtina sąlyga norint kryptingai vystyti Lietuvos saugumą.

Autorius yra atsargos pulkininkas, Gynybos paramos fondo ir Pulkininkų asociacijos narys.


Susiję straipsniai

Vaidotas Malinionis 8651291471870889531

Rašyti komentarą

  1. Krašto gynyba - ne vienintelė tokia trikdoma per nesibaigiančias reorganizacijas sritis - užtenka prisiminti kad ir švietimą. Kartais atrodo, jog tai daroma tyčia, nes žala - akivaizdi, o naudos - tik lozungai (bet ar tai - nauda?).

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item