Tomas Viluckas. Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje

Skelbiame Tomo Vilucko atsakymą į Laisvūno Šopausko straipsnį, kurį skelbėme anksčiau.

Šis Tomo Vilucko straipsnis yra chrestomatinis moderno filosofinio mąstymo pavyzdys. Kaip ir visa klasikinė Vakarų filosofija, Bažnyčia moko, jog žmogus privalo savo aistras palenkti valiai, o valią - protui. Tokiu atveju mūsų aistros ir emocijos, kurios nėra blogos savaime, tačiau yra sugadintos pirmapradės nuodėmės, yra pajungiamos dvasiniam žmogaus augimui ir artėjimui Dievo link.

Sunku nepastebėti, kad šioje diskusijoje Laisvūnas Šopauskas remiasi loginiais, t.y. objektyviais, argumentais, o Tomas Viluckas, ką ir pats pamini savo straipsnio pradžioje, emociniais pastebėjimais. T. Viluckas apverčia žmogaus augimui reikalingą tvarką ir emocijas, visų pirma gailestį nesugebėjusioms Santuokos įžadų laikytis poroms, priešpastato objektyviems argumentams. Kitaip tariant, atstovauja proto ir valios pajungimą aistroms.

Tai yra tipinis moderno filosofinės minties bruožas - ne aistras pajungti objektyviai tvarkai, bet savo norais patiems susikurti tokią tvarką, kokia mums patinka ir atitinka faktinį žmonių elgesį. Verta pastebėti, jog lygiai taip pat elgiasi ir tie vyskupai, kurie pasisako už doktrinos išlaikymą, tačiau ragina keisti jos įgyvendinimo praktikas. Neįmanoma praktika, prieštaraujanti objektyviai tikrovei ir esinių tvarkai, kuri tuo pačiu tos objektyvios tikrovės nepakeistų. Tad neįmanomas ir emocinis gailestingumas, prieštaraujantis objektyviems argumentams, nes tai reiškia ne gailestingumą, o iliuziją ir melą apie tariamą atitikimą Bažnyčios mokymui (taigi ir žiaurumą atžvilgiu tų, kuriems reikia pagalbos ieškant išganymo). Kitu atveju reikėtų nuosekliai pasakyti, kad gailestingumas apskritai nėra objektyviai pagrindžiamas.

Būtent todėl esame priversti šį straipsnį publikuoti pažangos ideologijos skiltyje kaip žmogaus tobulėjimui ir pasaulio pažinimui reikalingos tvarkos iškraipymo ir klaidingo emocijų priešpastatymo valiai ir objektyvios apibrėžtos žmogaus prigimties keliamiems moraliniams reikalavimams pavyzdį.

******************

Kiekvienam skelbiančiam savo mintis viešumoje yra malonu sulaukti argumentuotos reakcijos. Esu pagerbtas, kad ir mano neseniai išreikštos mintys apie šiuo metu Vatikane vykstantį vyskupų sinodą šeimai sulaukė atgarsio iš gerbiamo daktaro Laisvūno Šopausko. Tuo labiau, kad procesų  vykstančių Bažnyčioje visuotiniu ir lokaliu lygmeniu analizavimas vis dar nėra įprastas reiškinys lietuviškoje viešoje erdvėje.

Noriu išsyk patikslinti du dalykus.

Pirmiausia, kadangi gerbiamas L. Šopauskas ne sykį savo svarstymuose apeliavo į mano asmeninę nuomonę, tai toliau dėstydamas mintis leisiu sau reikšti ne vien ekleziologinius ar pastoracinius argumentus, bet ir subjektyvius, kartais emocinius pastebėjimus.

Kitas dalykas – esu už santuokos neišardomumą, priešingu atveju, pats nebūčiau žengęs prie altoriaus. Tokia santuoka yra bet kokios bendruomenės tvarumo pagrindas. Bažnyčia negali išsiginti šio idealo, beje, to ji ir nesiruošia daryti.

Mano oponento kritika reikalautų išsamių analizių, kurių neįmanoma pateikti dėl interneto specifikos, todėl teks apsiriboti atsakymais į man iškeltus klausimus, kurių esminiai yra trys.

1) Būtų įdomu sužinoti, kaip, T.Vilucko supratimu, yra suderinamas Eucharistijos sakramento teikimas svetimaujantiems ir neketinantiems to nutraukti asmenimis su bendra Bažnyčios nuostata nusidėjėlių atžvilgiu, jog jie turi atgailauti ir pasikeisti?

Pirmiausia, žmones sudarusius kad ir civilinę, bet patvarią santuoką, joje auginančius vaikus, gyvenančius maldos gyvenimą liežuvis neapsiverčia vadinti svetimautojais ir nusidėjėliais. Bažnyčia būdama surinkta iš nusidėjėlių negali savo narių rūšiuoti pagal etiketes ir tuo labiau kažką stigmatizuoti.

Pranašo Malachijo knygoje teigiama: „Aš nekenčiu skyrybų, – kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas“ (Mal 2,16). Skyrybos yra kančios dauginimas šiame lacrimarum valle, „ašarų klonyje“, nes jos daužo gyvenimus, sukelia pasekmes, kurių neigiamas poveikis metų metais nesiliauja alinęs žmonių širdis.

Tačiau, kaip ir kiekvienas blogis, taip ir skyrybos, deja, būna neišvengiamos. Bažnyčia negali pritarti skyryboms, nes ji, bendrai paėmus, negali pritarti jokiam blogiui. Vis dėlto, skyrybos nėra didžiausias blogis ir žmonėms tenka rinktis tarp blogos išeities ir blogesnės aklavietės. Lieka tik apgailestauti, kad kai kuriems toks pasirinkimas išpuola.

Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio pareiga yra daryti viską, kad blogio būtų mažiau. Ar eucharistinė sankcija išsiskyrusiems mažina blogį? Kai bažnyčioje komunijos metu matau kupinas ilgesio ir užverktas akis, šių laikų „viešuosius nusidėjėlius“, kurie sukryžiavę rankas eina pas kunigą palaiminimo, kai antroje santuokoje auga vaikai nematę savo tėvų, einančių komunijos, kai žmonės jaučia nuoskaudą savo buvusiam sutuoktiniui, kuris tampa kliūtimi praktikuoti sakramentus, – esu tikras, kad blogio nemažėja, net drįsčiau teigti, kad jis tarpsta.

Tokiomis akimirkomis jaučiuosi nejaukiai, nes tikrai žinau, kad nesu labiau nusipelnęs eucharistinės malonės, nei šie mano tikėjimo broliai ir sesės.

Negana to, esama akivaizdžios neteisybės situacijų. Kuo kalti jauni vyrai ir moterys, savo antrų pusių paprasčiausiai palikti gyventi vieni ir auginti vaikus, kuo kaltos smurtininkų, alkoholikų ar narkomanų antrosios pusės, negalinčios leisti trypti savo orumo, kuo kalti tie, kurie pamilo paliktus, išduotus, pažemintus žmones?

Jų vienintelė kaltė – jie viešai dalinasi gyvenimu ir guoliu su kitu žmogumi. Situacijos absurdiškumą paryškina, kad jei šie žmonės būtų taip elgęsi vogčiomis, tai jie turėtų galimybių dalyvauti Komunijoje, tačiau viešai prisiimdami atsakomybę yra baudžiami eucharistine sankcija, kuri pagal idėją turėtų grąžinti nusidėjėlį į doros kelią.

Tad eucharistinė sankcija yra disciplinarinio pobūdžio. Seniau (kai civilinė ir bažnytinė teisės buvo artimai susijusios) ji atskirdavo išsiskyrusįjį nuo bendruomenės, todėl turėjo preventyvų charakterį. Sekuliarioje visuomenėje ši sankcija netenka prasmės, nes dažnai baudžia tuos, kurie trokšta priimti Kristaus kūną, o vadinamiesiems „šiaudiniams katalikams“ eucharistinė praktika ir taip nėra svarbi.

Atgailos požymis – viltis. Atgaila Bažnyčios išmintyje vyksta trimis etapais – atsiprašymo, atleidimo ir sutaikinimo. Išsiskyrėliams taikoma eucharistinė sankcija iškraipo pačią atgailos esmę, nes eliminuoja atleidimo ir sutaikinimo etapus. Jokia atgaila negali tęstis keliasdešimt metų ar visą gyvenimą, nes taip taptų beprasme. Ji būtų tikslinga tik tuo atveju, jei įvyktų suklupusio brolio ir sesers sugrąžinimas į Komuniją.

Vadinamasis „pasitaisymas“ iš esmės reiškia, kad Bažnyčia iš antrą sykį susituokusių reikalauja… naujų skyrybų. Kita „išeitis“ – permanentinis lytinis susilaikymas po vienu stogu gyvenančiai porai yra utopinis reikalavimas negerbiantis Dievo sukurto žmogaus lytiškumo.

Paradoksas, bet, pavyzdžiui, vaikžudys, pedofilas ar prievartautojas, atlikęs nuoširdžią išpažintį, yra grąžinamas į Komuniją, o smurtaujančio vyro auka, jei pagaliau sutiko mylintį vyrą ir patyrė gydančią meilės galią, – ne.

Eucharistinė sankcija nuolatos susiduria su tokiais pastoraciniais nesusipratimais, kuriuos išspręsti būtina, nes, priešingu atveju, Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje.

Kadangi eucharistinė sankcija yra disciplinarinio, o ne dogmatinio pobūdžio, tai eventualūs pokyčiai pastoracinėje praktikoje nėra dialektiniai doktrinos atžvilgiu.

Pirmiausia Bažnyčios mokymas nušviečia siekiamybę, grožį ir idealą, o pastoracinius iššūkius galėtų deleguoti vietinėms bažnyčioms, kurios, atsižvelgdamos į jiems gerai pažįstamas sociokultūrines aplinkybes, įsiklausydamos, ką joms kalba Dvasia, priimtų sielų gerovei būtinus sprendimus.

Eucharistinės sankcijos panaikinimas priklausytų išimties, kurią taikytų vyskupas ar jo delegatai, sferai. Tai būtų erdvė pasireikšti vyskupo tėviško švelnumo matmeniui. Kiekvienas atvejis turėtų būti ištirtas atsižvelgiant į asmens perspektyvą, jo troškimą gyventi krikščioniškai, įsijungimą į bendruomenę.

Be abejo, eucharistinė sankcija turėtų išlikti tiems, kuriems tenka ryški atsakomybė už išgriautą šeimos židinį, o ją panaikinti būtų galima tik sulaukus tikrų atsivertimo vaisių. Deja, dabartinėje praktikoje, pavyzdžiui, smurtininkas, žlugus šeimai, gali komunikuotis, nors jo elgesys yra tikras papiktinimas.

Jėzaus skelbtas principas „šabas žmogui“ yra kertinis, jis parodo, kad asmens gerovė ir jo išganymas yra daugiau nei įstatymas, kad ir koks šventas jis būtų.

„Eucharistija – tai ne premija geriesiems, bet stiprybė silpniesiems, nusidėjėliams“, – sako popiežius Pranciškus. Eucharistiją gauna nusidėjėliai, tarp kurių varžybos, kas vertesnis, atrodo tragikomiškai. Eucharistinė duona laužoma ant mūsų altorių, kad surinktų Tėvo vaikus į  Bažnyčios šeimą, savo simboliškumu yra itin artima tiems, kurių gyvenimus skyrybos sulaužė į gabalėlius. Nesipriešinkime Jėzaus troškimui: „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

P. S. Kitame tekste atsakysiu į likusius du klausimus: ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu? ir ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą?

Šaltinis: viluckas.lt