Sinodo baigtis: liberalų pralaimėjimas ar pergalė?

Sekmadienį Romoje pasibaigus šeimos klausimams skirtam vyskupų sinodui, viešojoje erdvėje nesilia...

Sekmadienį Romoje pasibaigus šeimos klausimams skirtam vyskupų sinodui, viešojoje erdvėje nesiliauja svarstymai, kas per tris savaites trukusį susirinkimą iš tikrųjų buvo nuspręsta. Didžiausias diskusijas kelia baigiamojo sinodo dokumento 84–86 paragrafai, kuriuose nagrinėjami išsiskyrusiųjų ir naujas civilines santuokas sudariusių katalikų sielovados klausimai. Didelei daliai konservatyvių komentatorių džiaugiantis tikru ar tariamu baigiamojo dokumento ortodoksiškumu, liberalūs hierarchai kalba apie tai, kad sinodas atvėrė galimybę jų trokštamoms reformoms.
Viskas nuostabu?

Apžvalgininkas Francisas X. Rocca dienraštyje „Wall Street Journal“ rašo, kad pergalę sinode pasiekė konservatyvūs Bažnyčios hierarchai:

„Katalikų vyskupai šeštadienį „padovanojo“ popiežiui Pranciškui nesmagų pralaimėjimą, nepritardami vienai svarbiausių jo iniciatyvų – sukurti procedūrą, kuri leistų išsiskyrusiems ir naujas santuokas sudariusiems katalikams priimti Komuniją, taip parodydami konservatyvios opozicijos jėgą priešinantis liberaliai popiežiaus darbotvarkei.

Popiežius jiems atsakė savo [baigiamojoje – propatria.lt] kalboje, kuri, nors didžiąja dalimi viltinga, atskleidė jo susierzinimą vyskupais. Jis kritikavo „sąmokslo teorijas ir siaurą požiūrį“ bei „uždaras širdis, kurios dažnai dangstosi net Bažnyčios mokymu, idant galėtų sėsti į Mozės krasę ir teisti, kartais iš aukšto ir paviršutiniškai, sudėtingus atvejus ir sužeistas šeimas“.

Baigiamąjį sinodo dokumentą kaip konservatorių pergalę vertina ir bene įtakingiausias amerikiečių neokonservatorių mąstytojas ir apžvalgininkas George‘as Weigelis. Savo straipsnyje tinklalapyje firstthings.com jis rašo:

„Šiuose trijuose [84–86 – propatria.lt] paragrafuose nei visame baigiamajame dokumente nėra jokios užuominos, kad „doktrina“ galėtų būti atskirta nuo „praktikos“ išsiskyrusiųjų ir naujas civilines santuokas sudariusiųjų galimybės priimti Komuniją klausimu.

Kasperio [vokiečių kardinolo Walterio Kasperio, kuris bene aktyviausiai kovoja dėl Bažnyčios doktrinos ir praktikos pokyčių šioje srityje – propatria.lt] pasiūlymas šiuose trijuose baigiamojo dokumento paragrafuose neatsirado, kadangi sinodo tėvai jį ryžtingai atmetė.

Baigiamojoje ataskaitoje neremiama „Vietinių pasirinkimų katalikybė“, t. y. sprendimų galios perdavimas regioninėms ar nacionalinėms vyskupų konferencijos, vietos vyskupams ar klebonams.

(...) Trijų paragrafų kalba yra vietomis dviprasmiška, ypač, jei kažkas tų dviprasmybių ieško. Bet jei skaitysime ją per viso „Familiaris Consortio“ [1981 metų popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkasis paraginimas dėl krikščioniškosios šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje – propatria.lt] 84 paragrafo prizmę, šie trys paragrafai – su jų sveikintinu ir jaudinančiu pasiryžimu pagelbėti išsiskyrusiems ir sudariusiems naujas civilines santuokas – yra ne tik suderinami su klasikine doktrina ir Katalikų Bažnyčios sakramentine disciplina; jie ją sustiprina, aiškiai pareiškiant, kad šis mokymas yra pagrindas, kuriuo turi remtis bet koks sielovadinis palydėjimas“.

Populiaraus katalikiško tinklaraščio opuspublicum.com autorius Gabrielis Sanchezas į tokį G. Weigelio ir daugelio kitų konservatorių optimizmą žvelgia ironiškai:

„Šeimos klausimams skirtas sinodas pasibaigė. Baigiamoji Relatio paskelbta. Žinoma, kaip detalizuoja „Rorate Caeli“ [tradicinės pakraipos katalikiškas tinklaraštis – propatria.lt], joje yra keli paragrafai, nusėti dviprasmiškais ar nerimą keliančiais pareiškimais, kurių nė vienas aiškiai nepatvirtina Bažnyčios mokymo ir praktikos santuokos ir šeimos klausimais, kurių nė vienas ortodoksiškas katalikas neišdrįso kvestionuoti ištisus šimtmečius. Bet, kaip mums praneša konservatyvi katalikiška žiniasklaida, nėra jokio pagrindo nerimauti. Sinodo baigtis yra pagrindas džiūgauti, nes nei aiški erezija, nei radikalūs disciplinos pokyčiai nepateko į baigiamąjį dokumentą. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Faktas, kad Bažnyčios ganytojams kažkokiu būdu pavyko nesuduoti mirtino smūgio mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymui, reiškia, kad nėra jokio pagrindo rūpintis. Nėra reikalo bijoti. Juk tie, kuriems rūpi tiesa, galiausiai yra tiesiog fariziejai.

Viskas yra nuostabu. Tegul joks žmogus nei angelas nebando jums sakyti priešingai“.

G. Sanchezo nerimas dėl baigiamojo dokumento teksto dviprasmybių nesvetimas ir amerikiečių kardinolui, Maltos ordino dvasios vadui Raymondui Leo Burke‘ui. Tradicinio Bažnyčios mokymo gynimu pagarsėjęs kardinolas iki 2014 metų lapkričio ėjo aukšiausiojo Vatikano teismo – Apaštalinės signatūros – vadovo pareigas, iš kurių jį pašalino popiežius Pranciškus. Laikraščiui „National Catholic Register“ kardinolas pirmadienį teigė:

„Visas dokumentas reikalauja atidžios analizės, kad tiksliai suprastume, kas jame siūloma popiežiui, kas atitiktų pačią sinodo esmę – „išsaugoti ir auginti tikėjimą ir moralę bei išlaikyti ir stiprinti bažnytinę discipliną“ (kan. 342). Tačiau jo dalis pavadinimu „Atskyrimas ir integracija“ [it. Discernimento e integrazione – propatria.lt] jau dabar kelia rūpestį dėl aiškumo trūkumo pamatiniu tikėjimo klausimu: santuokinio ryšio neišardomumo, apie kurį tiek protas, tiek tikėjimas byloja visiems žmonėms.

Pirmiausia, sąvoka „integracija“ yra pasaulietinė sąvoka, kuri yra teologiškai dviprasmiška. Neįsivaizduoju, kaip ji gali būti „nereguliariose santuokinėse sąjungose esančiųjų žmonių sielovadinio palydėjimo raktas“. Sielovadinio rūpesčio jais interpretacijos raktas turi būti bendrystė, pastatyta ant santuokos Kristuje tiesos, kuri turi būti gerbiama ir praktikuojama, net jei viena iš santuokos šalių buvo apleista dėl kitos šalies nuodėmės“.
Atsiveria „vienos mažos durelės“

Maltos ordino dvasios vado nerimo pagrįstumą patvirtina liberalių permainų siekio simboliu tapusio kard. W. Kasperio džiaugsmas. Italijos dienraščio „Il Giornale“ paklaustas, kaip vertina pasibaigusį sinodą, jis kalbėjo:

„Esu patenkintas. Buvo atvertos durys galimybei teikti Komuniją išsiskyrusiesiems ir vėl susituokusiesiems. Taip, įvyko atsivėrimas, tačiau kol kas dar nekalbama apie pasekmes. Dabar viskas yra popiežiaus rankose – jis nuspręs, ką daryti. Sinodas davė savo patarimus“.

Panašiai sinodo baigtį vertina ir vienintelis Lietuvos atstovas jame kard. Audrys Juozas Bačkis. Pabrėždamas savo pasitenkinimą baigiamojo dokumento tekstu, kardinolas interviu Vatikano radijui sakė:

„(Sinode) svarstyta ką (apie šeimą) yra sakęs Pauliaus VI, ką yra sakęs šv. Jonas Paulius II, popiežius Benediktas, ką dabar sako popiežius Pranciškus. Matome tam tikrą sielovadinę evoliuciją arba ėjimą pirmyn. Sinodas – tai ėjimas kartu, stengiantis atsakyti į šiandienius iššūkius. Buvo įvairių nuomonių. Kaip pats Šventasis Tėvas sakė pačioje pabaigoje, yra ir tokių, kurie yra užsispyrę, tarsi sėdėdami Mozės krasėje uždeda žmonėms nepakeliamas naštas. Mes einame gailestingumo keliu.

O gailestingumas reiškia atsivertimą, reiškia atleidimą. Einame su gailestingumu, kad  padėtume šeimai. Turiu omeny ir šeimas, kurios gyvena pagal Dievo planą ir eina pirmyn, neša savo kryžių, turi savo sunkumų, bet taip pat šeimas, kurios yra pažeistos, kurios negalėjo išsaugoti  vienybės. Mes turime prieiti ir prie jų. Ir čia atsiveria vienos mažos durelės. Kalbu apie Komuniją. Buvo pasakyta, kad reikia gerai, su įžvalga įsižiūrėti į kiekvieną atvejį, pažiūrėti, kas atsitiko, kaip įvyko, išklausyti, įsiklausyti, ir tada pagal sąžinę gali būti ir galimybė žengti žingsnį pirmyn“.

Sinodo baigtimi džiaugiasi ir paramą liberalioms Bažnyčios reformoms atvirai deklaruojantis apžvalgininkas Tomas Viluckas. Savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ jis rašo

„Aš jau neturėjau jokių vilčių, bet šis rytas reiškia mažytę novatorių pergalę. Tik laiko klausimas, kuomet foro interno taps foro externo. Žinoma, viskas atrodo kiek groteskiškai, tačiau tai – pereinamasis laikotarpis numaldyti tradicionalistus. Jiems priklauso praeitis, o Bažnyčia yra semper reformata. Tiems kas nesupranta ką nusprendė raudonkepuraitės paprasta kalba – nuo šiol kunigas pats galės nuspręsti ir slapčia duoti Eucharistiją išsiskyrėliams.

P.S. Beje, tai, ką broliai pranciškonai (gal ir jėzuitai) Lietuvoje praktikavo dabar įteisinta. Ak, tie pranciškonai“.

Verta priminti, kad baigiamasis sinodo dokumentas yra neįpareigojamo pobūdžio. Galutinį žodį sinode svarstytais klausimais tars Šventasis Tėvas. Tačiau kartūs žodžiai Bažnyčios doktriną gynusiems kardinolams jo baigiamojoje šeštadienio kalboje leidžia prognozuoti, kad liberalių permainų Bažnyčioje šalininkai dar turės ne vieną progą džiaugtis.


Susiję straipsniai

Šeimos politika 6578685233934385936

Rašyti komentarą

  1. Jei Tomas Viluckas yra teisus, vadinasi, A.Valkauskui darbo tik padaugės.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-10-28 18:26

    Permainos neišvengiamos. Traukinys juda toliau, nes tokia pasaulio esmė. Sustingti ties raide, reiškia mirtį. T. Viluckas teisus: "Jiems [tradicionalistams] priklauso praeitis, o Bažnyčia yra semper reformata".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-10-28 21:04

      "semper reformata" yra nuoširdžiai nuodėmę praktikuojančių nujaučiamas noras kad Katalikiška Bažnyčia žengtų koja į koja su pasaulio ydų madomis.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-10-28 23:09

      Užjaučiu jus, jeigu jums "pasaulis"asocijuojasi tik su nuodėme. Ir dar: katalikybė pati yra pasaulio dalis. Ir ji negali būti kitokia - ji viskuo susijusi su kitomis religijomis bei kitokiomis žmonių mąstymo formomis.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2015-10-29 09:14

      Jeigu Jėzus Kristus buvo Dievo sūnus ir jis pasakė, kad pas Tėvą jūs pateksit tik per mane ir paliko mums GYVĄ ir TIKRĄ savo mokymą. Tai kiekvienas reformatorius yra Jėzaus Tėvo priešo įnagis. Jeigu Jėzus Kristus nebuvo Dievo sūnus tada krikščionybė yra eilinė etikos, filosofijos, ritualų mokykla tolygi kitoms religijoms, yra neatskiriama nuo šio "pasaulio" ir ne tik gali, bet ir privalo būti laikas nuo laiko reformuojama. Yra ir žmogiškas faktorius. Tarkim žmogus praktikuojantis katalikas turi įsisenėjusią chronišką nuodėmę kuriai vergauja, tai tiesiog laiko klausimas kada jį aplankys nelabasis ir draugiškai tars: - tu tik žmogus, o tai ne nuodėmė, o žmogiška savybė, tiesiog Bažnyčia pagaliau turi reformuotis ir išbraukti tai iš nuodėmių sąrašo... Juk maloniai ir moderniai skamba ar ne? :)

      Panaikinti
    4. Kuo labiau pas individą mažėja tikėjimas Katalikų Bažnyčios mokymu tuo proporcingai didėja noras Katalikų Bažnyčios mokymą reformuoti. Ir tai iš serijos kaip lengvai ir greit pritaikyti religiją savo poreikiams.

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2015-10-29 11:20

      Neaišku, ką reformuoti: ar Bažnyčią link nuodėmingo pasaulio (kitaip - nuodėmės), ar pasaulį link Dievo. Šis popiežius gali pasirinkti pirmąjį variantą.

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2015-10-29 13:42

      ... tada krikščionybė yra eilinė etikos, filosofijos, ritualų mokykla tolygi kitoms religijoms,...

      Didžia dalimi kaip tik taip ir yra. Tik lieka neaišku kodėl parašėte " jeigu Jėzus". Nederėtų Kristaus tapatinti su žmonių sukurta religine doktrina kuri, švelniai tariant, nelabai dera su jo mokymu (Budos mokymui, beje, nutiko dar blogiau, nes jis ėmė degraduoti jam dar gyvam esant).










      Panaikinti
  3. Anonimiškas2015-10-28 20:11

    Lk 21, 29„Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“
    Gal 1,8 Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme,-tebūnie jis prakeiktas!
    Jeigu Dievas Jėzus Kristus aiškiai išsakė savo požiūrį šeimos klausimu, tai išniekinti Viešpaties žodžius nėra joks gailestingumas, tai yra tiesiog noras būti aukštesniais ir protingesniais už Dievą...


    AtsakytiPanaikinti
  4. "Liberast-progresyvistinis diskursas": jeigu kažkas nesilaiko įstaitymų - reiškia, reikia keisti įstatymus! Negi mes kokie retrogradai, kad baustume už įstatymų pažeidimą? Pakeiskim įstatymus taip, kad nusikaltimas nebebūtų nusikaltimu - ir gailestingumą parodysim, ir bausti nieko nereikės, ir nusikalstamumas sumažės. Tiesą sakant, o velniam išvis kokie nors įstatymai, taisyklės, moralės normos reikalingi? Jie gi priklauso praeičiai ir tik apsunkina gyvenimą. Reikia žengti koja kojon su progresu, nuolat reformuotis - nevaržomo ir patogaus norų tenkinimo link. Galų gale, pažiūrėkit į gyvūnus - "Ar tikrai mes tokie skirtingi?" (TM) :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-10-29 12:46

      Taiklus komentaras.

      Panaikinti

emo-but-icon

item